Jau šį šeštadienį Lietuvoje bus minima paskutine vasaros švente vadinama Žolinė arba Šv. Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena. Anksčiau šią dieną žmonės tikėjo šventintų augalų ir žolynų saugančia galia bei išskirtinį dėmesį skyrė bendravimui su artimaisiais.

Svarbiausia metų diena

Tarp kalendorinių lietuvių švenčių Žolinė laikoma paskutiniąja vasaros švente ir yra švenčiama rugpjūčio 15-ąją.

Bažnyčioje ši diena minima kaip Šv. Mergelės Marijos ėmimo į dangų stebuklo diena, todėl Šv. Mišių metu šventinami žmonių atsinešti žolynai, tikima jų apsaugine galia.

Pasak Klaipėdos etnokultūros centro etnokultūrinės ir edukacinės veiklos koordinatorės Linos Prončatovaitės, liaudiškuose tikėjimuose ir papročiuose ši diena laikyti vasaros darbų pabaigtuvėmis, šiltojo metų laiko ir rudens sandūra.

„Seniau žmonės tikėjo, kad Žolinė yra svarbiausia diena metuose, kai augalai nuleidžia galvas, žiedynus ir yra pasirengę būti nuskinti ir būti nunešti pašventinti“, – dėstė pašnekovė.

Svarbiausias akcentas – puokštės

Tikėta, kad šventinti augalai bus svarbiausia apsauga nuo nelaimių, tykančių pavojų ir ligų.

Svarbiausias Žolinės akcentas – žolynų puokštės, kurios buvo rišamos iš darželio gėlių ar kiečio šakelių.

Iš pastarųjų mėgta rišti kryželius, kuriuos Šv. Mišiose pašventinus paprastai žmonės užkišdavo už namo gegnės arba įstatydavo į langus. Tikėta, kad kiečio šakelių kryželis saugos gryčią nuo gaisro.

Šventintas vaistažolių puošteles žmonės neretai naudojo gydymui, augalų nuovirais arba smilkant namiškius buvo priprasta gydyti nuo įvairių ligų – nemigos, išgąsčio.

Senoliams anuomet buvo itin svarbus derlius, gyvuliai, tapdavę šeimos maitintojais, todėl pašventinti augalai buvo naudojami ir gyvulių apsaugai, geram jų augimui skatinti.

Puokštėje – visi darželio augalai

Rišant Žolinių puokštę reikėtų nepamiršti nė vieno darželio augalo šakelės, mat anksčiau tikėta, kad kitaip kitos darželio puošmenos gali nuliūsti ar supykti, bet ir javų šakelių, seniai į puokštes rišdavo net ir daržovių bei vaisių.

Dzūkijos krašte Žolinė turi ir kitą pavadinimą – Kopūstinė.

„Moteris, eidama į bažnyčią nuglostydavo kiekvieno kopūsto galvą, kad jie augtų dideli. Mažesniąją galvelę nešdavosi šventinti“, – tolimojo krašto papročius dėstė pašnekovė.

Iš bažnyčios parsineštas daržoves žmonės paprastai ragaudavo savo šeimos rate, mat norėjo užtikrinti sėkmingus ir derlingus metus. Šią dieną prie vaišių stalo buvo prisimenami ir mirusieji.

Žolinės dieną svarbus bendravimas

Žolinių šventę buvo priprasta minėti kartu su kaimynais bei draugais, didelis dėmesys buvo skiriamas šeimos nariams.

„Tikėta, kad tądien didelis dėmesys ir bendrumas galėjo užtikrinti gausius ir laimingus metus“, – pasakojo L.Prončatovaitė.

Šiomis dienomis rugpjūčio 15-oji kiek mažiau mistifikuota, tačiau žmonės į bažnyčias vis dar plūsta nešini žolynų puokštėmis, įvairiuose regionuose vyksta atlaidai.

Kai kur vyksta žolynų mugės, amatų dienos, bendruomenių susibūrimo vakarai.

Šį šeštadienį Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje pamaldos vyks sekmadienio tvarka, o prieš kiekvienas Šv. Mišias bus šventinami gyventojų atsinešti žolynai bei puokštės.

„Kiekvienas šią dieną turėtų pradėti švęsti nuo savęs, bent kiek žinoti tradicijas ir tądien atkreipti dėmesį į augalus, pabandyti nueiti į pievą, prisiskinti augalų, juos pažinti ir nunešti į bažnyčią, kad jie būtų pašventinti“, – patarė Klaipėdos etnokultūros centro atstovė.