Daugiau kaip 850 tūkstančių – tiek paukščių per savo gyvenimą sužiedavo legenda tapęs ilgametis aplinkos apsaugos sistemos darbuotojas L.Jezerskas. To pakartoti dar niekam nepavyko.

Šis ištikimas gamtos riteris, eidamas 93-iuosius, atgulė amžinojo poilsio ne kur kitur, o Ventėje, kurioje praleido didžiąją dalį savo gyvenimo.

Beveik septyniasdešimt metų jis paskyrė paukščiams ir jų tyrimams, Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejui ir Ventės rago ornitologinei stočiai.

Daugiau kaip 850 tūkstančių – tiek paukščių per savo gyvenimą sužiedavo legenda tapęs ilgametis aplinkos apsaugos sistemos darbuotojas L.Jezerskas.

1947 m., vos baigęs gimnaziją, L.Jezerskas pradėjo dirbti zoologijos muziejuje laborantu ir prof. T.Ivanausko patartas ėmė tyrinėti paukščius.

Nuo 1954-ųjų žieduodavo sparnuočius jų migracijų metu Ventės rage ir Kuršių nerijoje.

Dar po 20 metų tapo Ventės rago ornitologinės stoties vedėju ir persikėlė gyventi į Ventę, prie Kuršių marių.

L.Jezerskas laikinai buvo paskirtas šiam darbui, kad šiek tiek aptvarkytų byrančią stotį, tačiau tai pavirto keturiasdešimčia išbandymų metų.

Jo rūpesčiu buvo pastatytas stoties administracinis pastatas, naujos didžiosios gaudyklės paukščiams, kurias galima naudoti ne tik migracijų sezonais, bet visus metus.

Ornitologo paskaitų, persunktų humoro, nuginkluodavusiu bet kokį niurgzlį, išklausė tūkstančiai ekskursantų.

Ventėje jis gyveno, dirbo, mirė ir čia palaidotas. Labai simboliška, bet prie jo kapo apsilanko ir paukščiai, nors kapinės yra gana tamsios, apaugusios dideliais medžiais.

"Gyvenu netoli kapinių, kasdien po keletą kartų pro jas praeinu. Tai štai vieną rytą pamačiau prie L.Jezersko kapo vaikštinėjantį gandrą. Anksčiau gandrų ten nesu pastebėjęs. Bet čia turbūt tas pats, kuris gyvena pas mus ant ūkinio pastato stogo. Pats sužiedavau jį. Šią gegužę jis susiporavo su mūsų sena gandriene, "našle", kurios partneris pernai žuvo. Tik keistas tas naujas jos vyras, užuot vaikus prižiūrėjęs, mėgsta grožėtis savo atvaizdu lange, kartais snapu pabeldžia į stiklą. Paminklas blizga, tai jis turbūt vėl į save žiūrėjo", – šypsojosi V.Jusys.