Nėra mokytojų kaitos

Mokytoja I.Rimkienė biologijos moko 8–12 kl. mokinius. Veikli mokytoja (tarptautinių projektų, Klaipėdos miesto bei respublikos biologų pedagoginių veiklų dalyvė, ilgametė biologijos valstybinio brandos egzamino vertintoja), anksčiau derinusi darbą dviejose mokyklose, nuo praėjusių metų rugsėjo dirba tik Klaipėdos licėjuje.

„Čia nėra mokytojų dalykininkų kaitos. Tai ypač naudinga mokiniui, kai vienas mokytojas jį pradeda mokyti 8-oje klasėje ir veda iki pat abitūros egzaminų. Taip pažindami savo mokinius galime jiems geriausiai padėti“, – vieną motyvų, kodėl apsisprendė savo laiką skirti tik Klaipėdos licėjaus mokiniams, įvardijo I.Rimkienė.

Pro mokytojos akis nepraslydo, kad nuo per didelio nuotoliniu būdu vedamų pamokų skaičiaus mažėja vaikų gebėjimas susitelkti, jie tampa labiau išsiblaškę ir mažiau motyvuoti mokytis, todėl pedagogui svarbu derinti pamokos vedimo būdus tarp interaktyvaus ir savarankiško darbo.

Mokytoja sakė skirianti vaikams ir praktinių užduočių, tai taip pat priartina juos prie įprasto pamokos ritmo ir kiek atitraukia nuo kompiuterio, nors atliktas užduotis vėliau reikia nufotografuoti ir atsiųsti.

Apie nuotolinio mokymo receptus ir apie tai, ką su mokiniais planuoja veikti grįžus į mokyklą, – pokalbis su mokytoja I.Rimkiene.

Jei sugrįžtume į mokyklas kovą, dar spėtume ištaisyti spragas ir turėtume spėti pasiruošti egzaminams.

Būti tarp lyderių

– Klaipėdos licėjus gimnazijų reitinguose kasmet figūruoja tarp lyderių, geriausiai išmokančių įvairių disciplinų. Pernai gruodį paskelbta, kad licėjus geriausiai išmoko ir biologijos. Kaip manote, kas lemia tokius rezultatus?

– Džiugu tik tą dieną, kai paskelbiami reitingai. Džiaugsmas būna trumpalaikis, nes žinai, kad viskas gali kiekvienais metais keistis, nors ir kiek daug mokytojas įdės pastangų, todėl džiaugiuosi tyliai ir kiekvienąkart atsargiai. Tačiau kalbant apibendrintai ir vertinant per Klaipėdos licėjaus prizmę, nėra jokios paslapties ar stebuklingų metodų. Gerus rezultatus lemia nuoseklus, kryptingas ir sunkus darbas, o siekiant aukštų egzaminų rezultatų didelę įtakę turi šie veiksniai: mokytojo asmenybė ir profesionalumas; mokinių motyvacija ir gebėjimai; pasirinkti mokymo metodai; mažas mokinių skaičius klasėse; mokinių, tėvų, mokyklos administracijos pasitikėjimas mokytoju; pagalba mokiniui per papildomas konsultacijas; motyvuojantis vertinimas. Manau, daug lemia ir tai, kad Klaipėdos licėjuje nėra mokytojų dalykininkų kaitos, įrengta labai gera gamtos mokslų mokymo bazė. Mokytojai gali pažinti savo mokinius juos mokydami kelerius metus iš eilės ir galėdami nuosekliai jiems padėti.

– Ar tai ir lėmė jūsų pačios sprendimą likti mokyti tik Klaipėdos licėjuje atsisakant mokymo kitoje mokykloje?

– Tie mokytojai, kurie dirba ne vienoje mokykloje, sutiks, kad labai sunku derinti tvarkaraštį, skiriasi reikalavimai mokyklose ir t. t. Ne paslaptis, kad tarp mokyklų yra ir tam tikra konkurencija, todėl kiekvienas mokyklos vadovas nori, kad darbuotojas dirbtų ir siektų gerų rezultatų būtent jo vadovaujamoje mokymo įstaigoje. Man pasisekė, kad 22 metus dirbau tokioje valstybinėje mokykloje, kurioje man sudarė tikrai geras sąlygas ir už tai aš esu labai dėkinga. Kadangi Klaipėdos licėjus pradėjo įgyvendinti Tarptautinio bakalaureato (TB) programą,  nusprendžiau, kad reikia imtis naujovių, praplėsti savo žinias. Sutikau dalyvauti įgyvendinant šią programą. Tai ir lėmė mano apsisprendimą likti dirbti tik licėjuje. Keletą metų per vasaros atostogas paskyriau anglų kalbos tobulinimui, skaičiau biologijos vadovėlius anglų kalba, rašiau biologijos TB programos planą ir t. t. Dabar jau dirbame pagal TB programą, ir mokiniai, kurie pasirinko mokytis biologiją aukščiausiu lygiu (HL), mokosi biologijos iš Oksfordo „IB Diploma Programme“, Kembridžo bei „Hodder Education“ biologijos vadovėlių.

Vaikai išmoko planuoti laiką

– Kaip vertinate, ar mokyklos, mokiniai, tėvai ir pedagogai nuo pavasario priprato prie nuotolinio mokymo, prisijaukino naujas pamokų vedimo formas?

– Kol kas apibendrinti nuotolinį mokymąsi yra per anksti, nes nežinome, kiek jis truks ir kokios bus mokinių tikrosios žinios ir gebėjimai. Visgi manau, kad nuotolinis mokymas dabar vyksta  sklandžiau. Pavasarį buvo daug streso: mokytojai turėjo greitai išmokti geriau valdyti informacines technologijas, išsibandyti ir pasiruošti kitokiam pamokos vedimui. Vaikams dėl informacinių technologijų nebuvo taip sunku, nes jie gerai jas įvaldę. Manau, jiems buvo sunkiausia mokytis kitaip, nei yra įpratę. Laikui bėgant išryškėjo ir kita problema – ne visi mokiniai geba dirbti savarankiškai, nemoka planuoti savo laiko. Dabar visi jau turi patirties ir susidėlioja darbus pagal esamą situaciją – tiek mokytojai, tiek vaikai ir tėvai. Mokytojai pritaiko įvairius mokymo metodus įgyvendinant ugdymo turinį nuotoliniu būdu, taiko lankstesnį vertinimą. Mokiniai jau turėjo išmokti geriau planuoti savo laiką, ugdytis savarankiškumą.

– Kalbama apie mokinių pervargimą nuo „ekrano“ ir kitas su nuotoliniu mokymusi susijusias problemas. Ką pastebite jūs?

– Manau, kad gabiam mokiniui tinka šis mokymosi būdas, tačiau jei mokiniui trūksta motyvacijos, tai nuotolinis mokymas padarys daug žalos, todėl labai svarbus yra ir tėvų vaidmuo užtikrinant, kad vaikas dalyvautų pamokose. Tai, suprantama, taip pat kelia iššūkių.

– Kokius pati atradote pamokos vedimo būdus ir ar galėtumėte juos įvardyti kaip sėkmingus?

– Aš daug galvojau, kaip turėčiau vesti pamoką, kad nenukentėtų pamokos kokybė, kad mokiniai, kurie laikys biologijos egzaminą, pasiruoštų gerai ir pasitikėtų savimi. Prieš nuotolinę pamoką visada laukia daug paruošiamojo darbo, kurio niekas nemato ir nepamatuoja laiku. Aš kiekvienai pamokai ruošiu mokomąją, vaizdinę medžiagą: paveikslus, schemas, vaizdines demonstracijas. Tai užima labai daug laiko, tačiau žinau, kad aiškinant biologijos medžiagą labai svarbi vaizdinė informacija, aiškus mokomosios medžiagos turinys, tinkama mokytojo balso intonacija, aiški mokytojo kalba ir gera nuotaika. Tai sėkmingos nuotolinės pamokos receptas. Kitų variantų nėra, nėra „stebuklingų“ pamokų, yra tik nuoseklus, metodiškai apgalvotas darbas.

Veikla – gyvenimo būdas

– Kokias išskirtumėte šių dienų mokymo ir mokymosi tendencijas? Ar esate patenkinta savo mokinių rezultatais, mokymosi kokybe? Ko galbūt trūksta?

– Klaipėdos licėjuje gerai yra tai, kad visi mokytojai dirba vienoje mokymo aplinkoje – „Moodle“ ir veda vaizdo pamokas per „Zoom“. Tada nėra blaškymosi, mokiniai žino, kur yra  mokomoji medžiaga, kur reikia įdėti paruoštus namų darbus, o kur įkelti kontrolinių darbų atsakymus. Be to, „Moodle“ aplinkoje mokinys mato savo kontrolinio darbo įvertinimą, mokytojo pažymėtas klaidas.

Visgi, reikia suprasti, kad mokiniui vien vaizdo pamokos per dieną būtų per sunku, todėl jos derinamas su savarankišku mokymusi. Gamtos mokslų mokytojai negali mokiniams organizuoti praktinių darbų, tačiau atrandami nauji būdai: virtualūs praktiniai darbai arba mokinys namuose atlieka tam tikrą praktinį darbą, jį aprašo, nufilmuoja arba nufotografuoja. Esu patenkinta mokinių mokymusi, žinau, kur gali būti spragų, todėl jas užpildysime grįžę į kontaktines pamokas. 9 klasės mokiniams sakiau, kad kai tik grįšime į mokyklą, vėl dirbsime biochemijos laboratorijoje mikroskopais, tyrinėsime fermentus, auginsime bakterijas.

– Kaip regite antrąjį šių mokslo metų pusmetį? Kas kelia daugiausia nerimo?

– Jei sugrįžtume į mokyklas kovą, dar spėtume ištaisyti spragas ir turėtume spėti pasiruošti egzaminams. Tikėkime, taip ir bus. Jei mokysimės iki gegužės nuotoliniu būdu, tai abiturientams sukels daug streso dėl brandos egzaminų pagrindinės sesijos. Jau sausio–vasario mėnesiais reikia organizuoti bandomuosius egzaminus, o per nuotolį tai padaryti sunku. Šiais metais jau įvyko pirmoji nuotolinė biologijos olimpiada. Manau, kad mokiniams tai naudinga, nes jie ruošiasi, stengiasi, mokosi ne programinių dalykų, pagilina savo žinias bei šalies lygmeniu jas įsivertina. O kalbant apie mokytojus, kuriems ši veikla – gyvenimo būdas, nes mokytis tenka visą gyvenimą, turiu apgailestauti, kad Vilniuje panaikintas Pedagogų rengimo centras, nevyksta jokių dalykinių seminarų, nukenčia jaunų pedagogų profesinė kompetencija. Keliu klausimą: kas toliau mokys vaikus? Kaip politikai išspręs tą problemą, kad kiekvienas mokinys gautų kokybišką išsilavinimą? Mes, mokytojai, kartais juokaujame – sakome, vaikai, rašykite į savo sąsiuvinius aiškiai, suprantamai, gražiai, nes jūsų vaikams bus iš ko mokytis, todėl, kad mokytojų jau nebus.