Kitąmet rugsėjo 1–ąją sukaks lygiai 50 metų, kuomet Klaipėdos licėjaus pedagogė ir šiuo metu direktorės pavaduotojos pareigas licėjuje einanti Elena Burbienė pirmą kartą mokiniams pravedė pirmąją pamoką. Kaip teigė E. Burbienė, nepaisant įvairių per ilgą karjerą švietimo srityje kilusių iššūkių ir net pasiūlymų dirbti kitoje srityje, ji niekada rimtai nesvarstė apleisti pedagogo darbo.

„Jaučiau, kad nerasiu tikro džiaugsmo darbe, kuriame neteks bendrauti su vaikais“, – teigė E. Burbienė.

E. Burbienė Klaipėdos licėjuje dirba praktiškai nuo pat jos įkūrimo – antrųjų veiklos metų. Apie Lietuvos švietimo sistemos raidą, šiuolaikinius mokinius ir pedagogus, svajonių darbovietę ir būdus, kaip galima pagerinti šiuolaikinių vaikų matematikos žinias, Mokytojų dienos proga su E. Burbienė pasikalbėjome atvirame interviu.

– Kaip prasidėjo Jūsų pedagoginis kelias? Kas Jus paskatino pasirinkti būtent šią profesiją?

– Mokiausi Klaipėdos 9-oje vidurinėje mokykloje. Sutikau labai iškilių, įdomių, puikių mokytojų. Ir man tuo metu atrodė, kad mokytojai yra žmonės, kurie turi labai tvirtus moralinius pagrindus. Tokia norėjau būti ir aš. Visada stengiausi būti sąžininga, teisinga, neturėti žalingų įpročių... Save vertinti visuomet labai sudėtinga.

– Ar prisimenate pirmąją savo darbo dieną dirbant pedagoge?

– 1975 metų rugsėjo 1-oji diena, man buvo 19 metų – tai buvo pirmoji mano darbo diena Klaipėdos rajone, Rusinų pradinėje mokykloje. Klasėje sėdėjo du pirmokai, keturi antrokai ir trys ketvirtokai. Čia ir prasidėjo pirmieji bandymai individualizuoti ir diferencijuoti užduotis, ką šiandien sėkmingai pavyksta taikyti ir dabartinėje darbovietėje.

Pedagoginis darbas – tai dvasinis bendravimas su mokiniais.

– Pedagogės darbą dirbate jau beveik penkis dešimtmečius. Iš savo perspektyvos, kokius didžiausius pokyčius Lietuvos švietimo sistemoje pastebite per šį laikotarpį?

– Prisimenu pirmuosius metus Klaipėdos 7–oje vidurinėje mokykloje (dabar Simono Dacho mokykla) – klasėje sėdėjo apie 40 įvairių gebėjimų pirmokų. Prieš akis matau visus mokinius, tai buvo nuostabūs mokiniai. Kai po dvejų metų su kai kuriais mokiniais reikėjo atsisveikinti (buvo nukreipti į tuomet naujai besikuriančias specialiąsias mokyklas), buvo labai liūdna. Praėjus 40 metų specialiosios mokyklos vėl yra naikinamos. Mokiniai su spec. poreikiais vėl yra integruojami į mokyklas. Man atrodo, kad švietime, kaip ir madoje, po 50 metų tendencijos sugrįžta.

Per šiuos dešimtmečius daug gerų dalykų buvo sukurta, bet buvo daug gerų dalykų ir sunaikinta. Gaila, kad Lietuvos švietimo sistema neturi aiškios pozicijos švietimo klausimu. Lietuvos švietimas neturi lyderio, kuris matytų Lietuvos ateitį. O gal jis yra, bet negali prisibelsti prie valdžios institucijų.

– Sakoma, kad mokytojo darbas yra pašaukimas, o ne profesija. Ar per šiuos darbo dešimtmečius kada nors buvo kilusi mintis atsisakyti šios misijos ir galbūt imtis kitos veiklos?

– Pedagoginis darbas – tai dvasinis bendravimas su mokiniais. Tie glaudūs, džiaugsmo kupini abipusiai ryšiai, kai ne tik tu turtini mokinius, bet ir jie tave praturtina. Tie ryšiai, kurie nenutrūksta baigus mokyklą, o nusitęsia daugelį metų. Tai yra gera ir gražu.

Esu gavusi pasiūlymų pereiti į kitą darbą, bet atsisakiau. Jaučiau, kad nerasiu tikro džiaugsmo darbe, kuriame neteks bendrauti su vaikais.

– Jūsų, kaip pedagogės-ekspertės nuomone, kokie šiandien yra didžiausi iššūkiai mokytojo profesinėje veikloje?

– Akademinės žinios yra labai svarbios, bet šalia jų labai svarbi ir emocinė mokinių jausena. Šiuolaikinis gyvenimas mokiniams atneša įvairius išbandymus ir išgyvenimus. Gyvename informacinių technologijų laikais. Tame pasaulyje yra daug patyčių, smurto, nepagarbos vienas kitam. Gebėjimas teisingai atsirinkti informaciją, narkotikų paplitimas... Mokiniai yra užsidarę, pažeidžiami. Didesnę paros dalį mokiniai praleidžia mokykloje šalia mokytojo. Tad didžiausiais iššūkis mokytojui yra būti vaiko vedliu.

– Kuo, Jūsų nuomone, šiandieniniai mokiniai labiausiai skiriasi nuo tų laikų mokinių, kuomet pradėjote savo profesinį kelią? Ar jie skiriasi?

– Keičiasi pasaulis – keičiasi ir mokiniai. Šiuolaikiniai mokiniai turi daugiau galimybių pažinti pasaulį, turi didesnį pasirinkimą labiau save patobulinti, vystyti gebėjimus. Jie žino, kas yra dirbtinis intelektas, moka juo naudotis. Dalyvauja mokslinėse konferencijose, sprendžia globalius pasaulinės reikšmės klausimus. Su šiuolaikiniu mokiniu galima diskutuoti visais klausimais. Jie gali argumentuoti, analizuoti ir daryti išvadas.

– Šiuo metu einate ne tik Klaipėdos licėjaus direktorės pavaduotojos pareigas, bet licėjuje mokote ir matematikos. Ar tikrai matematika yra ta sritis, kuri šiandien mokiniams kelia didžiausius iššūkius?

– „Nieko nesuprantu“, „matematika – ne man“… Daugelį mūsų (ir mane) tokios mintys aplankė ne vieną kartą gyvenime. Ir tais momentais taip norėjosi, kad egzistuotų kokia nors stebuklinga lazdelė, kuri galėtų perkelti žinias tiesiai iš mokytojo galvos į mano. Tačiau svarbu suprasti, kad išmokti galima visko – ir matematikos. Reikia tik atrasti tinkamus mokymosi būdus, mokantis išlikti aktyviam ir nuosekliam, o prireikus – drąsiai klausti. Sėkmingo mokymosi procesą verta pradėti nuo įsisąmoninimo, kad pastarasis reikalaus nuoseklumo ir pastangų. Reikės mokinių valios, proto ir fizinių pastangų.

Būkite savo mokyklos patriotai, nebijokite priimti iššūkių, juos įgyvendinti ir būti atsakingais už savo veiksmus.

Net ir taikydami geriausius mokiniui tinkančius mokymosi metodus, mokiniai neišvengiamai susidurs su neaiškiais dalykais ir kels klausimus. Tai yra normalu ir jokiais būdais nėra gėdinga. Todėl mokinius reikia išmokyti prašyti pagalbos, neleisti spragoms kauptis. Nėra svarbu, kas mokiniams padės: mokytojas, draugas, tėvai ar internete rasta medžiaga. Svarbu, kad mokymosi procesas neužstrigtų.

– Kaip reikėtų motyvuoti ir kokia sistema, Jūsų nuomone, yra tinkamiausia šiuolaikinius vaikus mokant matematikos?

– Pavyzdžiui, Klaipėdos licėjuje mokoma savivaldaus (struktūruotas ir suplanuotas mokymosi procesas) mokymosi. Savivaldus mokymasis reikšmingas vaikui, nes siejamas su besimokančiojo vaiko poreikiu prisiimti atsakomybę dėl mokymosi ir jo rezultatų ar pasiekimų.

Šalia savivaldaus mokymosi yra mokytojas. Tinkamų užduočių parinkimas, jų atlikimo būdai, priemonės, atsakomybės už savo mokymąsi stiprinimas. Mokymosi pagalbos teikimas specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams. Susitarimai, padedantys stiprinti mokymosi motyvaciją. Visų šių išvardintų priemonių veiksmingumą parodo mūsų mokyklos matematikos egzaminų rezultatai, kurie yra aukštesni už respublikos rezultatus.

– Kolegos Jus apibūdina kaip žmogų, kuris sugeba atrasti išskirtinį ryšį su vaikais. Kokios, Jūsų nuomone, mokytojo asmeninės savybės padeda atrasti kelią į mokinių protus ir širdis?

– Dirbdama su vaikais visada vadovaujuosi auksine taisykle: „Elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi“. Išklausyti mokinį, padėti suprasti jo elgesį ir pačiam mokiniui rasti sprendimo būdą. Stengiuosi nekelti balso. Labai svarbu, kad mokytoju mokinys pasitikėtų. Mokiniams garantuoju, kad jei jie bus atviri ir sakys tik tiesą, aš jiems visomis išgalėmis padėsiu. Visada stengiuosi savo pažadą tesėti.

Šiame darbe tenka spręsti itin sudėtingas situacijas. Ir jaučiuosi labai laiminga, kai galiu vaikui padėti. Kiekvieną vakarą prieš užmiegant mintyse pasikalbu su mokiniu, kuris išgyvena nesėkmę.

– Kalbant bendrai, koks turėtų būti šiuolaikinio sėkmingo pedagogo portretas?

– Mokytojo kelias kupinas naujovių, nesibaigiančių pokyčių, nuolatinio mokymosi ir netikėtų situacijų. Pirmiausia mokytojas privalo puikiai išmanyti savo mokomą dalyką. Tačiau nemažiau svarbu gebėti dirbti įvairiose, jokiuose planuose neaprašytose situacijose. Todėl žmogus, pasirinkęs eiti mokytojo keliu, privalo būti pasiruošęs netikėtumams. Žinoti, kaip profesionaliai į juos reaguoti ir kokių veiksnių imtis. Šioje profesijoje labai svarbu yra žmogiškumas.

– Šiemet Klaipėdos licėjus mini savo 30 metų jubiliejų. Šioje įstaigoje dirbate, rodos, nuo antrų jos įkūrimo metų. Kaip ir kuo, Jūsų akimis, Klaipėdos licėjus per šiuos tris dešimtmečius pasikeitė?

– Kalbėti apie Klaipėdos licėjų – tai kalbėti apie licėjaus sėkmės istoriją. Ją parašius, būtų labai gera metodinė knyga jauniems pedagogams ir mokyklų vadovams. Man, kaip ketvirtį amžiaus šioje mokykloje dirbančiai mokytojai, tai – svajonių mokykla. Ji išugdė mane kaip asmenybę, nurodė kelius į vaiko pažinimą, susistemino mano žinias. Taip pat jis skatina tobulėti, žengti pirmyn ir ieškoti asmeninių pokyčių.

Amerikiečių rašytojas Zigas Ziglaras yra pasakęs, kad gyvenime galime gauti viską, ko trokštame, jei tik kitiems padėsime gauti tai, ko jie trokšta. Remdamasi šiais rašytojo žodžiais galiu pasakyti, kad licėjaus sėkmės istorija prasidėjo nuo noro padėti tėvams. Jų noras, kad pirmiausia būtų atsižvelgta į individualius vaiko poreikius ir sugebėjimus, kad vaiko asmeninės stiprybės padėtų siekti jam sėkmės visose mokslo bei gyvenimo srityse.

– Ko labiausiai norėtumėte palinkėti savo kolegoms pedagogams šios Mokytojų dienos proga?

– Būkite savo mokyklos patriotai, nebijokite priimti iššūkių, juos įgyvendinti ir būti atsakingais už savo veiksmus. Kiekvieni mokslo metai atneša galimybę būti arčiau savo profesinio tikslo – išnaudokite tą galimybę. Taip pat kiekvieni mokslo metai – kupini iššūkių, kurie tik padeda suvokti, kokios plačios yra mūsų (mokytojų) galimybės.