Regi kūnus po žeme

B.Mažonas tvirtina turįs ypatingų galių ir geba išvysti po žeme esančius įtvirtinimus, vietas, kuriose stovėjo gyvenvietės, jaučia, kuriose vietose yra palaidoti žmonės, todėl yra dažnas istorinių vietų lankytojas.

"Esu aplankęs ne vieną piliakalnį, tačiau tik ant vienintelio matau, jog po žeme guli žmonės. Kūnai yra gerokai trumpesni, gal vos 1,2 metro ūgio. Spėju, jog taip nutiko dėl to, kad kaulai sudegė. Manyčiau, legendinė Pilėnų pilis stovėjo ant Bilionių piliakalnio", – savą šios legendos versiją dėstė B.Mažonas.

Šis piliakalnis stūkso Šilalės rajono Bilionių seniūnijoje, jį galima pasiekti senuoju Žemaičių plentu važiuojant nuo Laukuvos Kaltinėnų link.

Mini Pilėnų mūšį

Vyras savo atradimu dalijosi su žinomu archeologu ir istoriku Gintautu Zabiela. Pats mokslininkas, paklaustas, ar nekelia jam šypsenos toks visuomenininko spėjimas Pilėnų mįslėje, patikino, kad visos versijos vertos pagarbos.

"Nėra mokslinių įrodymų, kad būtent ši vieta galėtų būti Pilėnai. Tačiau reikia pripažinti, kad ypatingų galių žmonės turi. Juk iš tų, kurie vandens ieško virgule ar medžio šakele, niekas nesijuokia. O jie randa ne tik vandenį, bet ir vietas, kur buvo kasinėta. Tokie metodai juk mokslinio paaiškinimo neturi. Bet vandenį žmonės randa", – šypsojosi G.Zabiela.

Garsus Pilėnų mūšis įvyko 1336 m. vasario 25-ąją.

Minėdami šią datą Varnių regioninio parko direkcija, Bilionių seniūnija ir Žemaičių kultūros draugija Žemaitijos krašto istorijos gerbėjus pakvietė susirinkti ant Bilionių piliakalnio ir kartu paminėti Pilėnų didvyrius.

Pilies vardas nuo Pilionių?

Įspūdingo renginio metu nė vienas nesuko sau galvos, ar jie iš tikrųjų stovi legendinės Pilėnų pilies vietoje, tačiau šią datą bilioniškiai mini ne pirmus metus.

"Mes nesisaviname Pilėnų, bet esame vieninteliai, kurie mini šio mūšio datą. Versijų yra įvairių, kur jie galėjo būti. Manyta, kad Pilėnai stovėjo ant Punios piliakalnio Dzūkijoje. Taip pat kelta idėja, kad Pilėnai galėjo stovėti ant Molavėnų piliakalnio Raseinių krašte. Net Kaltinėnai minėti kaip galima šios pilies vieta. Seni kaimo žmonės Bilionis Pilionimis vadino. O ir istorijos kronikoje pažymėta, kad Pilėnai buvo šalia didelės pilies, su įtvirtinimais. Už 8 kilometrų nuo Bilionių yra Medvėgalio kalnas, kur stovėjo pilis", – argumentus Bilionių naudai vardijo Varnių regioninio parko direkcijos kultūrologas Linas Šedvilas.

Nurodė laidojimų vietą

Istorikas G.Zabiela, išklausęs dvasregio B.Mažono teiginių, pripažino, kada dalyje jų gali būti tiesos.

"Tose vietose, kurias jis nurodo, iš tiesų gali būti buvę įtvirtinimai. Didesnė problema yra dėl spėjamų palaidojimų vietų. Tokios vietos, kur galėjo būti kapinynas, mes, mokslininkai, nežinome. Kai kurios iš dvasregio nurodomų vietų atitiktų galimas kapinynų vietas, gal tik viena, esanti žemumoje, neįtikina", – savo paaiškinimus dėstė G.Zabiela.

Tiesa, istorikas pripažino, jog būta versijų, kad palaidojimų pasitaikydavo žemumose ar net prie vandens.

"Senovės žemaičiai buvo laidojami už upelio. Niekada nebuvo palaidojimų toje pačioje vandens pusėje, kur buvo gyvenvietė. Buvo net minima, kad, palaidojus mirusįjį, gyvieji perkeldavo lieptą į kitą vietą, kad dvasia kelio atgal nerastų", – argumentus G.Zabielos abejonėms rėžė B.Mažonas.

Riba sielai – vanduo

Šiam teiginiui pritarė ir žinomas etnologas, Klaipėdos universiteto profesorius Rimantas Balsys.

"Tai būdinga indoeuropiečiams. Vienas laidojimo būdų – laidoti už vandens ribos, kurios, buvo manoma, vėlės negali peržengti. Graikų mitologijoje minima Stikso upė. Iš anapus jos niekas negalėjo sugrįžti. Buvo laidojama ir už ežero", – tikino R.Balsys.

Mirusįjį gabenusi valtis žvejybai nebuvo naudojama, ji buvo sudeginama Joninių metu.

"Mirusiųjų pasaulis buvo įsivaizduojamas esantis už vandens. Tam, kad siela būtų rami, buvo būtina atlikti apeigas. Beje, net dingusiam žmogui buvo supilamas tuščias kapas, kad siela turėtų prieglobstį", – reziumavo R.Balsys.

Žemaičių veidai – į rytus

B.Mažonas tikino, kad Bilionyse žemaičiai palaidoti atskirai nuo kryžiuočių.

"Žemaičiai veidu į rytus, kryžiuočiai – veidu į pietus. Aptikau 360 žemaičių kūnų, vadinasi, jie visi žuvo čia. Iš viso Bilionyse buvo 15 įtvirtinimų, ne 5, kaip iki šiol manė istorikai. Visi įtvirtinimai buvo sudeginti", – tvirtino B.Mažonas.

Tačiau istorikas G.Zabiela linkęs abejoti šia versija.

"Manyčiau, kad tuo laiku mūšyje kritę kariai galėjo būti laidojami visi kartu, viename broliškame kape. To, kaip buvo laidojami vokiečiai antrojo pasaulinio karo metu, eilėmis, anuomet nebuvo. Abejoju, ar laidojimai buvo lygiomis eilėmis", – dvasregiui prieštarauja archeologas.

B.Mažonas tikina, kad jo žodžius patvirtintų tyrinėjimai.

"Tokį žemaičių laidojimo būdą regiu ne pirmą kartą. Taip pat atradau, kur šioje vietoje buvo gyvenvietė ir senkapiai. Juk šios gyvenvietės žmonės turėjo būti kažkur laidojami. Galiu pirštu besti į tą vietą, galvą guldau, kad surastų kapus. Tik niekas nesiima patvirtini šių mano žodžių. Matau, kur stovėjo gyvenvietės namai, net į kurią pusę durys buvo", – savo regėjimus gynė vyras.

Atgulė žūties vietoje?

Savą Pilėnų egzistavimo versiją kelia ir kitas visuomenininkas. Istorijos entuziastas Antanas Gedvilas linkęs manyti, kad legendiniai Pilėnai galėjo stovėti Ivangėnuose Tauragės rajone, Skaudvilės seniūnijoje.

Ivangėnų piliakalnio teritorijoje buvo rasti XIV a. arklio kaulai.

"Mano galva, tai mažoka tokiai versijai patvirtinti", – abejojo B.Mažonas.

Jis kelia versiją, kad vieninteliame jo tyrinėtų piliakalnių, būtent Bilionių piliakalnyje, žemaičiai ne veltui buvo palaidoti žūties vietoje.

"Sudegusių kūnų gal nebuvo įmanoma kažkur toli perkelti. Spėju, kad jie ten laidoti iš pagarbos, už tai, kad paaukojo gyvybes gindami šią pilį. Niekur kitur nerandu tokios auros, kaip čia. Jaučiama, kad čia guli tie, kurių atminimas buvo labai ilgai minėtas. Tikėjimai keitėsi, o apeigos šių žmonių pagerbimui vis tiek buvo atliekamos", – aiškino dvasregys.

Heroizmas sutirštintas?

G.Zabiela palietė ir šiek tiek kitokią Pilėnų legendos romantizavimo versiją.

"Kai kurie istorikai kelia klausimus, ar nepasidavimas į nelaisvę ir nusižudymas tikrai yra heroizmas. Galbūt ir buvo tokios sąlygos, kad buvo geriau nusižudyti? Galbūt kunigaikštis Margiris padarė taktinę klaidą, nežinojo, koks skaičius kariuomenės jį žada pulti, leidosi apsupamas, dėl ko nepavyko pabėgti iš pilies", – kalbėjo G.Zabiela.

Pilėnus gynusi kunigaikščio Margirio kariauna susidegino gyva. Istoriniuose šaltiniuose minima, kad Pilėnus gynė keli tūkstančiai karių.

"Mes lyg ir linkę heroizuoti patį žūties faktą, tačiau neįvertiname kitų dalykų, linkę juos nutylėti. Gal todėl vis dar gaji ši Pilėnų legenda, žmonėms rūpi detektyvai. Istoriniai – taip pat ", – svarstė istorikas.

Etnologas R.Balsys trumpai išsakė savą įvertinimą apie Pilėnų gynėjų susideginimą.

"Šuns siela į dangų neina. Jie turėjo padėti galvas kaip didvyriai. Kalbant rimtai, ne tik prūsai, bet ir kitos baltų gentys laikėsi tradicijos nepasiduoti į nelaisvę. Žūtis galėjo būti tik viena – su kardu rankoje. Tai ne tik heroizmo, bet ir tikėjimo klausimas, nes tik tokia mirtis gali atverti kelius į dangų", – pastebėjo R.Balsys.

Nauja legendos versija

Istorijos mokslų daktaras Alvydas Nikžentaitis teigia, kad Pilėnai galėjo stovėti Trapėnų žemėje, o ji galėjo būti Nemuno žemupyje tarp Seredžiaus ir Veliuonos arba centrinėje Žemaitijoje, dabartinių Raseinių ir Šilalės rajonų teritorijose.

Vieną versijų, kad Pilėnai galėjo būti Bilionyse, grindžia vietos žmonių minėti vietovardžiai. Bilionys vietos žmonių dar buvo vadinti Pilionimis.

Bilionių piliakalnis dar vadinamas Šventkalniu arba Švedkalniu, yra didelėje aukštoje kalvoje į pietus nuo Šventpelkės, per kur teka Rungio upė. Viršutinė aikštelė – 57 m ilgio ir 37 m pločio.

Piliakalnis primena laiptuotą piramidę. Kalvos pietiniame šlaite yra kultūrinis sluoksnis. Rasta ir lipdytos keramikos grublėtu paviršiumi.

Istorikas G.Zabiela iškėlė dar vieną Pilėnų legendos aiškinimo versiją. Jis linkęs remtis archeologiniais radiniais.

"Man, kaip istorikui, artimiausias, kaip galimi Pilėnai, yra Ižiniškių piliakalnis netoli Nemakščių, važiuojant Raseinių link. Šiame piliakalnyje rasta nuodėgulių, apdegusių žmonių kaulų ir karo kirvis. Degėsių randama įvairių piliakalnių teritorijose, tačiau ant paties pylimo – labai retai. Kirvį radome ne laukuose, kur žmonės gyveno, o pačiame pylime", – tikino istorikas.

Visais laikais kovų įrankiai laimėtojų buvo susirenkami kaip grobis.

"Net šiais laikais pametęs kirvį medkirtys eina jo ieškoti. O anuomet tai buvo didelis turtas. Vadinasi, kirvis piliakalnyje liko ne veltui", – pastebėjo G.Zabiela.

Piliakalnius ardė laikas

Bėda ta, kad šį Ižiniškių piliakalnį iš dalies nuplovė Šešuvies upė.

"Aikštelės krašte yra buvęs didelis gynybinis įtvirtinimas. Žemiau esantis pylimas nuplautas upės. Mokslas gali formuoti bet kokią hipotezę, tačiau tam reikalingi įrodymai. Žmogus gal ir gali jausti, kas yra po žeme, bet jo tiesai įrodyti reikia tyrinėjimų. Bilionyse spėjami faktai moksliškai nėra patikrinti", – apgailestavo tyrinėtojas.

Bilionys archeologiškai nebuvo tirti, o štai Ivangėnų apylinkės pernai buvo kasinėtos. Surasta gyvenvietės dalis, rastas arklio kaulas.

"Tačiau tai tik įrodo, kad čia buvo didelė gyvenvietė. Pilėnų buvimo vietos tai nei paneigia, nei patvirtina. Buvo kelta versija, kad Pilėnai galėjo būti net Papilės piliakalnyje Akmenės rajone. Tokių versijų buvo galybė", – pastebėjo G.Zabiela.

Tačiau archeologas akcentavo ir tą faktą, kad daugybė piliakalnių, bėgant metams, buvo sunaikinti, sovietmečiu aparti.

"Galiu tik apgailestauti, jog mūsų valstybė padarė viską, kad piliakalniai per dešimtmečius tragiškai sunyko. Šie metai paskelbti Piliakalnių metais, tačiau Lietuva iki šiol nežino, kiek ir kokių piliakalnių turi", – spėjo G.Zabiela.

Profesorius R.Balsys tikina, kad iš lūpų į lūpas perduodama Pilėnų legenda ne veltui įsigėrė į lietuvių kraują.

"Aš manau, kad Pilėnai galėjo būti ne vieni. Tai tapo folkloro ir sklaidos dalyku. O kodėl gi ne? Juk tai galėjo būti ne vienintelis atvejis, tad gal Pilėnų tragediją pakartojančių įvykių galėjo būti ir daugiau", – savą Pilėnų legendos versiją iškėlė R.Balsys.