Velykos kiekvieną dieną

Ilgus metus „Lietuvos geležinkeliuose“ inžiniere dirbusi Danguolė suvenyrinių kiaušinių rinkimu užsiėmė labai seniai ir per kelis dešimtmečius sukaupė jų gerokai per tūkstantį.

Šių ne tik Velykų, bet ir pirmykščio pasaulio simbolių, pilni jos namai – nuo didelių keraminių ir medinių prieškambaryje, kurie, tarsi kokie sargybiniai, pasitinka į namus įžengiančius svečius, iki miniatiūrinių, sudėtų į dėžutes.

O didžiausiam lobynui skirtas atskiras kambarys. Visą sieną užimanti indauja – pilnutėlė suvenyrinių kiaušinių, kurių galėtų pavydėti ne vienas muziejus.

„Šitas raižyto spalvoto stiklo buvo pats pirmas, kurį įsigijau Sankt Peterburge. Tuo metu, kai jį pamačiau, jis buvo nuostabaus grožio, dabar jau gerokai nublukęs. Viskas nuo jo ir prasidėjo“, – pasakojimą pradėjo Danguolė.

Paklausus, kiek tų kiaušinių šiandien iš viso yra kolekcijoje, moteris teigė neskaičiuojanti, nes skaičius nuolat kinta.

Draugai, giminaičiai ir net nepažįstami žmonės, žinodami Danguolės pomėgį, iš įvairiausių kelionių stengiasi jai parvežti kokį nors dar nematytą kiaušinį.

Parodos: kasmet po du kartus per metus D. Dambrauskienė savo surinktų suvenyrinių kiaušinių kolekciją eksponuoja viešai. / G. Namentkevič nuotr.

Lobyną atveria kitiems

D. Dambrauskienė teigė, kad kasmet du kartus per metus ji rengia parodas, tačiau pripažįsta, jog visos kolekcijos niekada negabena.

Atrenka tik kelis šimtus pačių įspūdingiausių. Maža to, Danguolė dalį savo kolekcijos padovanojo, nes kai kurių kiaušinių turi po kelis vienodus.

„Žmonės paprašo, kaip galiu neduoti, juolab ir pati dovanų daug jų gaunu. Kai visi žino tą mano pomėgį, tai ir dovanoja. Būna, kad pamatę šį mano rinkinį, žmonės aikteli, esą, kiek čia pinigų sukišta. Man tai viena nemalonesnių reakcijų. Nevertinu viso to pinigais“, – teigė moteris.

Danguolė prisiminė, kad pradžioje dar abejojo, ar tas suvenyrinių kiaušinių rinkimas nėra koks vaikiškas užmojis, tačiau, kai po vienos tokios surengtos parodos jos kolegos jai spaudė rankas dėkodami už visą tą grožį, moteris suprato, kad pastangos – ne veltui.

„Kiaušinių neturi būti daug, bet jie turi būti įspūdingi, gražūs, meniški. Juk menininkai į savo kūrinį sudeda ne tik daug rankų darbo, bet ir emocijų. Ir kai pamatau, kaip kolekciją apžiūrėjusių žmonių akys nušvinta, suprantu, kad mano darbas yra ne vaikiški žaidimai“, – teigė kolekcininkė.

Lauktuvės: draugai, giminaičiai ir net nepažįstami žmonės, žinodami D. Dambrauskienės pomėgį, iš įvairiausių kelionių stengiasi jai parvežti kokį nors dar nematytą kiaušinį. / G. Namentkevič nuotr.

Nuo stiklo iki akmens

Šioje kolekcijoje nėra dažytų vištos kiaušinių, liaudiškai tariant, margučių.

Čia – daugiausiai suvenyriniai kiaušiniai, tačiau yra tapytų, skutinėtų, ažūrinių, šiaudais ar džiovintais augalais puoštų kiaušinių lukštų, vienas – net stručio.

„Kolekcijoje yra nuo krištolinių iki medinių kiaušinių. Yra ir iš siūlų, ir veltų iš vilnos, ir iš popieriaus pagamintų, keraminių, porcelianinių ir, žinoma, nugludintų iš natūralių mineralų. Pažiūrėkite, koks gražus iš mūsų lietuviškų laukų riedulio nupoliruotas kiaušinis“, – džiaugėsi Danguolė, rodydama rausvą margą akmeninį kiaušinį.

Atskirai sudėtos ir P. C. Fabergė prabangiųjų juvelyrinių kiaušinių kopijos. Visi jie savyje turi po miniatiūrinę slėptuvę, kai kurie tarsi grojančios dėžutės, vienas jų slepia mažą kvepalų buteliuką.

„Nei aukcionuose, nei antikvariatuose jų neperku. Tiesa, vieną varinį turiu iš senienų parduotuvės. Labai įdomus eksponatas. O štai šitas – porcelianinis – iš Ukrainos. Koks grožis, visos gėlytės, kiekvienas lapelis pagamintas rankomis. Kiaušinius stengiuosi grupuoti pagal tai, iš ko jie padaryti, pavyzdžiui, čia yra porcelianiniai, štai čia – iš mineralų, atskirai sudėti, ant kurių yra kas nors nutapyta“, – pasakojo kolekcininkė.

Danguolė rodo vieną tokį, ant kurio Rembrandto paveikslo kopija. Vienas įspūdingiausių eksponatų pas Danguolę atkeliavo iš Amsterdamo, labai meniškai pavaizduotos iš kiaušinio kyšančios dviejų vaikų galvutės.

„O čia – vadinamasis K. Kolumbo kiaušinis. Įsigijome jį Tenerifėje. Ant jo pavaizduotos trys karavelės, kuriomis jis išplaukė į Vakarus ieškoti kelio į Indiją, pavaizduotos ir Kanarų salos, pats K. Kolumbo jūrininko atributais. O štai čia – pats mažiausias kiaušinukas, su padėkliuku nesiekia nė centimetro. Iš Ispanijos man jį kažkas parvežė“, – rodė kolekcininkė.

Pažiūrėkite, kokie jie nuostabūs, atrodo, jog paties Dievo sukurti kūriniai.

Užsisakė, bet nepasiėmė

Pasiteiravus, gal pamena, kokią nors įdomesnę vieno ar kito eksponato atsiradimo kolekcijoje istoriją, Danguolė parodė gana masyvų porcelianinį kiaušinį, tapytą auksu.

„Kartą nuvykome pas porceliano meistrus Olgą ir Henriką Savickus į Kauną. Atėjome pas juos į dirbtuves, matau spintoje šitą kiaušinį. Paklausiau, ar jį man parduotų. Pardavė. Pasirodo, šitą kiaušinį buvo užsisakęs vienas turtingas Lietuvoje gana gerai žinomas žmogus, bet nepasiėmė. Tuomet jis turbūt turėjo svarbesnių reikalų, tai aš jį ir nusipirkau“, – pasakojo moteris.

Danguolė prisiminė dar vieną komišką istoriją, kai paprašė, kad vyras jai nupirktų kiaušinių. Jis, žinodamas žmonos aistrą suvenyrams, pagalvojo, kad būtent tokių ji ir prašo.

„Grįžo ir sako, nieko neradęs. Niekaip negalėjau suprasti, ar nė viename prekybos centre nėra vištos kiaušinių? Pasirodo, jis ieškojo suvenyrinių“, – šypsojosi moteris.

G. Namentkevič nuotr.

Dievo sukurti kūriniai

Danguolė atveria dar vienas indaujos dureles, už jų – natūralūs gamtoje randami mineralai, kuriems suteikta kiaušinio forma, jie glotniai nupoliruoti.

„Pažiūrėkite, kokie jie nuostabūs, atrodo, jog paties Dievo sukurti kūriniai. Čia visko yra – ir lavos akmuo, ir oniksas, ir kalnų krištolas, ir opalas, ir ametistas, ir rožinis kvarcas, ir piritas, dar vadinamas kvailių auksu, nes blizga ir primena auksą“, – rodė kolekcininkė.

Paklausus, ar yra koks nors labai brangus eksponatas, kurio niekam nedovanotų, Danguolė prisipažino, kad tokio nėra, tačiau labiausiai vertina pagamintus būtent iš mineralų, jie visi skirtingi, sukurti pačios gamtos.

G. Namentkevič nuotr.

Neįmintas galvosūkis

Kiaušinis – ne tik vienas svarbiausių Velykų simbolių, įvairių tautų mituose tai yra ta pirmapradė materija, pirmapradis gemalas, iš kurio išsivystė pasaulis.

Per Velykas, simbolizuodamas pavasarį, kiaušinis tampa atbundančios gamtos vaisingumo ženklu, taip pat jis siejamas ir su Kristaus prisikėlimu.

Bet lig šiol mąstytojai iki galo taip ir neatsakė klausimą: kas pirmiau – višta ar kiaušinis?

Suvenyrinių kiaušinių kolekcininkė irgi abejoja: „Nežinau atsakymo. Gal vis dėlto pirma buvo kiaušinis. Bet kas jį padėjo? Iš tiesų, kas jį padėjo? Manyčiau, kad viskas Dievo rankose, kiaušinis – taip pat.“