Ne tik laivo, bet ir spaudos šturmanas Jonas Kantautas marinistinei kūrybai atidavė didžiąją dalį gyvenimo. Jo rimuotos mintys sugulė į dešimtį knygų, į šimtus laikraščio puslapių. "Tai laikotarpis, apie kurį nieko nesinori kalbėti", – taip rašytojas apibūdino tarybinius metus. Tačiau netrukus atsiminimus išbudino senas dienraščio egzempliorius. "Žiūrėkite, čia dar praėjusiame amžiuje, lygiai prieš dvidešimt metų, išspausdintas interviu "Tarybinėje Klaipėdoje". Jaučiuosi lyg grįžęs į praeitį", – išsaugotą papilkėjusį laikraštį rodė poetas ir publicistas.

Mokėsi naktimis

– Iš kur esate kilęs?

– Mano šaknys – netoli Kudirkos Naumiesčio, kur gyveno seneliai. Pats užaugau Vilkaviškio rajone. Mama mirė, kai dar buvau visai mažas, o šeimoje netrukus atsirado pamotė su vaikais. Tėvas susirgo. Taip nutiko, kad su pamote ir keliais jos vaikais likome vieni. Namuose tapau vienintelė darbo jėga, todėl triūsiau kaip arklys. Juk ir malkos, ir šienas, šalia to – kolūkio darbai. O kaip mokslai? Supratau, kad taip gyvenant neįmanoma ką nors baigti. Būdavo, naktimis prie mėnulio šviesos skaitydavau, nes pinigų neturėjome. Įsirengiau veidrodžių kampą, kuris sustiprino mėnulio šviesą ir iš bėdos buvo galima mokytis. Bet pamotė pareikalavo, kad neičiau į mokyklą. Todėl namuose nuolat kildavo konfliktai.

– O kas nutiko tėveliui?

– Mano tėvelis, buvęs kalvis, daug prisikentėjo. Juk tuomet skųsdavo visi, kas netingėjo, – kaimynai ar draugai. Buvo pranešta, kad kalvėje po darbo susirinkę vyrai esą užsidarę veikia kažką įtartino, pamanė, kad susidėjo su miškiniais ir aptarinėja planus. Prisimenu, buvo pats įmygis. Išgirdau stiprų beldimą į duris, į vidų įsiveržė ginkluoti liaudies gynėjai. Tėvą išsivedė, žiauriai sudaužė ir uždarė. Pralaikė šlapiame požemyje dvi savaites ir paleido pajutę, kad kolūkyje darbai stoja. Kalvis tuomet buvo labai svarbus žmogus. Daugiau nebuvo kam jo darbų atlikti. Parėjo tėvas po tų kelių savaičių visas baisus, apšepęs, šuo ir tas pradėjo skalyti nepažinęs. Peršalo, po kiek laiko susirgo plaučių džiova ir pasimirė man dar baigiant vidurinę. Gerai gyveno tie, kurie stojo į partiją ir vėmė ant Lietuvos, kiek tik galėjo. Dabar dauguma jų, buvę komunistai, tupi valdžioje. Matyt, dėl to gyvenime nieko ir neturiu.

– Kaip pavyko baigti mokyklą?

– Pamotė pasakė: jeigu mokaisi – eik velniop. Aš taip ir padariau. Baigdamas vienuoliktą klasę išėjau iš namų, juk laukė valstybiniai egzaminai. Mokyklos darbuotojai, pamatę, kokiame pragare gyvenu, man pagelbėjo. Glaudžiausi kitų mokinių namuose, kelias dienas – pas vieną, kelias – pas kitą. Taip ir užbaigiau vidurinę. Įstojau į universitetą. Bet neturėjau iš ko gyventi Vilniuje, tiesiog materialiai tai buvo beviltiška, tad susiradau darbą.

– Kada pradėjote rašyti?

– Dirbdamas kultūros namuose pradėjau rašyti humoristinius satyrinius pokštus, pašiepiančius sistemą. Žmonėms jie patiko, tuo metu tai buvo labai populiaru.

Išplaukė į Saremą

– Vadinasi, eilės atsirado pirmiau už jūrą?

– Pamatęs, kad jokių perspektyvų kultūros namuose nebus, nusprendžiau pasimokyti Klaipėdos jūreivystės mokykloje, kuri dabar turi aukštosios mokyklos statusą. Įstojęs gavau ir rūbų, ir maisto. Nereikėjo dėl nieko sukti galvos. Ne moksliniai laipsniai, o laivyno vargas man tebuvo prieinamas. Jūroje teko prabūti ir metus. Dirbau įvairiuose laivuose eiliniu ir šturmanu, aplankiau daugelį pasaulio uostų. Per tą laiką bangos įsiliejo ne tik į širdį, bet ir į mano posmus.

– Metai jūroje. Per tiek laiko turbūt eilėmis ne vienas prabilo.

– Velnias žino. Visai įdomios patirties gavau plaukiodamas buriniais laivais. Nors malonumas menkas ir lengva nebuvo. Keliavome po Saremos, Abruko salas, treniruodavomės. Ir taip viso labo apie dešimt metų. Žodžiu, tokie nenuobodūs dalykai. Bet pamačiau, kad čia perspektyvų ir vilties ko nors pasiekti taip pat maža, kapitonu manęs negalėjo skirti dėl tos paties ir vienintelės priežasties – nepriklausiau partijai. Tuomet neakivaizdžiai pradėjau studijuoti Vilniaus universitete žurnalistiką.

– Taigi, ėmėtės gaivinti probleminį žurnalistikos žanrą?

– Probleminės korespondencijos tada tiesiog nebuvo ir niekas universitete to nemokė. Aš norėjau įrodyti esant priešingai. Tai buvo savotiškas atradimas, prilygstantis moksliniam darbui. Rašiau feljetonus.

Feljetonas apie Šachmatininką

– Laikraštyje "Tarybinė Klaipėda" dirbote daug metų.

– Pamenu, parašiau feljetoną, skirtą vienam laivyno viršininkui. Jis labai bjauriai elgėsi, apgaudinėjo žmones, draugams šiltas vietas parūpindavo. Rašinyje buvo pateikta grynų gryniausia tiesa, ir tai toli gražu ne visa. Pavadinau jį herojaus, apibūdinančio tokį elgesį, sinonimu – "Šachmatininkas". Redaktoriui plaukai pasišiaušė. Juk rašinio herojus – didžiosios šalies nusipelniusi asmenybė. Jį išspausdinti ryžosi tuometis "Tarybinės Klaipėdos" redaktorius, geras žurnalistas, žydas J.Messie. Žinoma, prieš tai atsiklausė valdžios. Vis dėlto "Šachmatininkas" pasirodė laikraščio puslapiuose. Poveikis stambiausiame Lietuvos laivyne buvo tolygus bombos sprogimui. Baisus dalykas, redaktorius išlėkė iš darbo. Ir be jokių kalbų, nes įsikišo Maskva. Puolančių iš paskos anuomet buvo labai daug, kitaip tariant, jei atsisuksi – tave nudės. J.Messie išvyko į užsienį ir įsidarbino Šveicarijos banke. Atėjo dirbti S.Žilinskas. Valdžia užsisėdo ir mane, net užpuldinėdavo mieste, juk nesutikau stoti į partiją. Sakydavau: "Ai, šlykštu tos partijos. Mano partija – Lietuva".

– Lygiai prieš dvidešimt metų, 1990 m. spalio 16 d., toje pačioje "Tarybinėje Klaipėdoje" išspausdintame pokalbyje sakėte, kad tai – nejaukus interviu jubiliejaus proga. Kodėl?

– Koks čia džiaugsmas? Gimtadienis – pati šlykščiausia diena. Pasensti dar metais, ir tiek. 1976 m. buvau išmuštas iš gyvenimo. Tris mėnesius pragulėjau be sąmonės. Smegenyse buvo kraujo, galima pavadinti tai nykiu insultu. Blogai jaučiausi. Bjauriausia, kad toks bjaurus tas gyvenimas nuo pat pradžių. Motinos netektis, pamotė, per kraujus baigta vidurinė. Dabar natūralu, kad jau sveikata silpnesnė ir atmintis ne ta. Tie visi persekiojimai. Kaune, pakvietus neva draugiškiems vietos literatams, atvykome pasisvečiuoti grupė jaunųjų rašytojų iš uostamiesčio. Naktį teko išgyventi itin sunkią traumą. Po ilgos reanimacijos iš gyvenimo buvo išbraukta daug kūrybingų darbo metų.

Gaivino ir kultūrą, ir laivyną

– Vis dėlto kūrybinio potencialo nestigo. "Lietuvos žvejys" buvo jūsų iniciatyva?

– Surinkau komandą, pats negalėjau eiti redaktoriaus pareigų, nes nebuvau partijos narys. Miesto partijos komiteto sekretorius kalbino, bet dar mirštančiam tėvui pasižadėjau, kad nestosiu. Matyt, tai buvo klaida. "Lietuvos žvejį" – žvejybos laivyno dvylikos lapų savaitraštį leidome visoje Lietuvoje. Rašėme jūros, laivyno, ekonomikos klausimais. Norėjome, kad kuo daugiau lietuvių išplauktų į jūrą, tiesiog siekėme išsaugoti laivyną. Tačiau pradėjo dėtis negeri dalykai. Stiklelis po stiklelio, žodis po žodžio – ir atsirado pagalbininkų bei patarėjų. Ne veltui sakoma: degtinė ir užvirintas duris gali atidaryti. Paskui artėjo laisvos Lietuvos padangė, Sąjūdis buvo užvaldęs daugelį. Atgaunant nepriklausomybę leidome Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio laikraštį "Klaipėdos keleivį". Dviejų lapų ir tik dviese. Bet galiausiai likome su vėliavos kotu. Ir viskas.

– Jaučiatės neįvertintas? Kur dar teko dirbti?

– Paprasčiausiai šlykštu. Daug metų dirbau vyriausiuoju lietuvių kalbos tvarkytoju savivaldybėje. Juk po nepriklausomybės atgavimo buvo tokia painiava, reikėjo viską versti iš rusų kalbos. Gatvių, įmonių pavadinimus, absoliučiai viską teko keisti į lietuvių kalbą. Taip pat po nepriklausomybės atgavimo Klaipėdoje įsteigiau lietuvių kalbos mokymų centrą. Mokėme vietinius rusus kalbėti lietuviškai.

– Dar organizuodavote poezijos savaites, literatūrinius vakarus, į kuriuos rinkdavosi daugybė žmonių. Dabar tai, matyt, nebėra populiaru?

– Baisu, kas darydavosi. Būdavo minios žmonių.  Dabar didžiausia problema ta, kad viskas orientuota į pinigus. Jei jų turi, esi didelis žmogus. Visa kita – šlamštas. Ir geros žurnalistikos Lietuvoje neliko.

– Kritikai jus vadina profesionaliu jūrininku lietuvių literatūroje. Esate patenkintas tuo, ką nuveikėte?

– Nelabai. Galėjau tapti mokslininku, knygų geresnių išleisti. Dabar jaunieji kūrėjai vyresniąją kartą smerkia dėl meninių ir tematinių ieškojimų vienpusiškumo, nesuprasdami, kokiomis sąlygomis mums teko kapanotis į normalų gyvenimą, tuščioje uostamiesčio aplinkoje ieškoti meno – ypač literatūros – apraiškų. Anksčiau skatindavome vienas kitą kurti, per didžiausius vargus įkūrėme "Tarybinės Klaipėdos" priedus "Gintaro lašai" ir "Vėjų rožė", pagaliau literatūrinį almanachą "Baltija". Dabar paskatos ir to akstino maža.

Vizitinė kortelė

Gimė 1940 m. spalio 16 d. Gulbiniškiuose Vilkaviškio rajone.

1959 m. baigė Pilviškių vidurinę mokyklą.

1964 m. baigė Klaipėdos jūreivystės mokyklą (dabar – Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla) ir įgijo techniko-laivavedžio kvalifikaciją.

1967 m. suteikta kapitono kvalifikacija.

1971 m. baigė Vilniaus universitetą ir įgijo žurnalisto specialybę.

1964–1967 m. dirbo tolimojo plaukiojimo šturmanu, taip pat "Tarybinės Klaipėdos", vėliau – "Lietuvos žvejo" korespondentu.

Klaipėdos miesto vyriausiuoju valstybinės kalbos tvarkytoju, Lietuvos pedagogų kvalifikacijos instituto metodininku.

1972 m. priimtas į Lietuvos žurnalistų sąjungą.

1972–1977 m. – Klaipėdos jaunųjų rašytojų sekcijos pirmininkas.

1991–2006 m. – Klaipėdos miesto lietuvių kalbos komisijos pirmininkas.

Nuo 1991 m. – Lietuvos jūrininkų sąjungos narys.

Nuo 2010 m. – Lietuvos meno kūrėjų asociacijos narys.