Lyderis – iš prigimties

– Ar uostamiesčio teismo pirmininko pareigos buvo didelė jūsų karjeros staigmena?

– Teismo pirmininku tapti nesitikėjau ir pirmųjų dviejų konkursų metu į šias pareigas nepretendavau. Kai ir antrą kartą nieko neatrinko, išgirdau pasiūlymų ir pabandžiau. Beje, pabandyti patarė šio teismo teisėjai. Ko gero, atrankos komisijos ir Prezidentės pasirinkimą lėmė neviešo vertinimo dalykai. Aš tiesiog nežinau, kodėl pasirinko mane. Visada mėgau dalyvauti įvykių sūkuryje, studijuodamas M.Romerio universitete dar antrame kurse buvau grupės vadas, bendrabučio aukšto seniūnas, tapęs teisėjo padėjėju buvau Teisėjų padėjėjų asociacijos valdybos narys. Tiesiog esu iš prigimties lyderis, stengiuosi būti kompanijos siela.

– Kaip kilo mintis tapti teisininku?

– Pirmą kartą pagalvojau apie darbą teisme pamatęs konkursą į teisėjo padėjėjo pareigas. Supratau, kad atitinku reikalavimus, po studijų norėjau grįžti į savo kraštą. Pasvarsčiau, kad tapti pareigūnu ir gyventi kokiame tolimiausiame Vilniaus mikrorajone neviliojo, pamaniau, kad ne tam pusseptintų metų tryniau universiteto suolą. Mano išsilavinimas atitiko reikalavimus – studijavau teisę ir policijos veiklą. Besimokydamas Valstybės saugumo departamente dirbau pareigūnu, pamainomis prie apsaugos kamerų monitorių. Konkurse į vieną vietą pretendavo šeši ar aštuoni žmonės. Taip grįžau į savo kraštą, pradėjau dirbti Mažeikių teisme.

Rėžė ausį kreipinys "jūs"

– Ar šis miestas – jūsų gimtasis?

– Esu kilęs iš Akmenės, mano tėvai ir protėviai visada gyveno toje vietoje. Kelis mėnesius važinėjau kasdien iš namų į darbą pusšimtį kilometrų. Paskui įsigijau savo butą ir gyvenau Mažeikiuose dešimt metų.

– Tai jūsų būstas dabar Mažeikiuose tuščias?

– Jau pardaviau. Žvalgausi buto Klaipėdoje. Kadangi nemažai laiko kasdien važinėdavau į darbą nemažą atstumą, dabar svajoju apie galimybę į darbą eiti pėsčias.

– Ar lengva buvo apsiprasti Klaipėdoje?

– Miestas man nėra svetimas, čia turiu nemažai draugų ir pažįstamų. Darbe pradžioje reikėjo laiko apsiprasti: ypač neįprasta, kai vyriausi amžiumi teisėjai į mane kreipėsi daugiskaita, vis vadindami pirmininku. Pradžioje tai labai rėžė ausį.

Protėviai galėjo būti amatininkai

– Iš kokios šeimos esate kilęs?

– Mano mama – medikė, tėtis – inžinierius, abu dirba greitosios medicinos pagalbos stotyje. Turiu trejais su puse metų jaunesnę seserį, ji gyvena Vilniuje, dirba valstybės kontrolėje. Esu tikras, kad Lietuvoje nėra blogos vietos gyventi, nemanau, jog vilniečiai yra pranašesni už tolimo kaimo gyventojus.

– Turite įdomią pavardę. Ar kada nors domėjotės, gal jūsų protėviai buvo amatininkai, gal žiedė puodus?

– Tokių žinių neturiu. Tėvo tėvai gyveno prie pat Latvijos sienos, o ant senelio ir jo brolio kapų – skirtingos pavardės. Vienas pavadintas Bliudzukiu, kitas – Bliudsukiu. Nežinia, kuri pavardė teisinga. Mano močiutė visada mokydavo, jei kam bus neaiški mano pavardė, sakyti, kad esame tie, kurie "bliūdus" suka. Mano giminė nuo seno buvo darbštūs žemdirbiai. Seneliai iš mamos pusės dėl to buvo net ištremti. Mama gimė tremtyje. Kai atsirado galimybė archyve paskaityti bylą, mama ir sesuo tai padarė. Akivaizdu, kad sovietmečiu siekta sunaikinti bent kiek žemės turėjusius žmones. Byla visiškai sufalsifikuota, joje minimos negirdėtos pavardės, nebūti faktai. Dabar tėvai gyvena šių senelių valdoje. Iš buvusios sodybos liko tik rūsys, akmeninis šulinys, kuriuo ir dabar tebesinaudojame, senasis namas. Senelis pasakojo, kad rąste po palange turėjo būti slėptuvė, kur namiškiai laikydavo vertybes, dokumentus. Remontuodami namą radome tą ertmę. Aišku, ji buvo tuščia, sutrūnijusi.

Medžioklėje – technologijos

– Esate jaunas žmogus, kaip mėgstate leisti laisvą laiką?

– Viena didžiausių mano aistrų – kaitai, kitaip dar vadinami jėgos aitvarais. Viskas prasidėjo vieną vėjuotą, mažai saulėtą vasarą prieš septynerius metus. Tada viešėjau pas draugą Šventojoje. Sėdėjome ant kopos, nepatenkinti oru žiūrėjome į jūrą ir prasitarėme, kad tokia vasara tik kaitavimui tinkama. Pradėjome 2009 m., kai Svencelėje dar nebuvo infrastruktūros. Labai džiaugiuosi šiuo savo pomėgiu, nuostabiai išpučia slogias mintis.

– Ar jėgos aitvarai – vienintelė jūsų aistra?

– Pirmasis mano pomėgis – medžioklė. Buvau gal 14-os, kai su tėčiu pradėjau vaikščioti į varymus. Sulaukęs pilnametystės tapau medžiotoju. Medžioklė užaugino man dar vieną hobį – šuns dresūrą. Nusipirkau medžioklinį šunį – vokiečių dratharą, mano Argui dabar penkeri. Kol kas jis gyvena mano tėvų namuose, bet kai įsigysiu savo būstą, ketinu jį atsivežti čia. Šuo labai azartiškas, labai ištikimas. Jo troškimas eiti į medžioklę didesnis nei mano. Man teko nemažai išmokti, kol išdresavau augintinį, ieškojau savo paties klaidų. Medžioklėje naudoju išmaniąsias technologijas, šuniui ant kaklo yra GPS siųstuvas, todėl matau, kur jis laksto, kaip elgiasi.

– Ką jums reiškia medžioklė? Negi šaudote dėl mėsos?

– Tai labiau pabuvimas gamtoje, nei kažkokia nauda. Trofėjų ne tiek daug esu sumedžiojęs, bet kiekvienas vertingas savaip. Medžiotojams didelė sėkmė yra nušauti vilką. Tiesa, tai padaryti man neteko, tėtis yra sumedžiojęs gal 15 metų stambų žvėrį. Mano tėvai gyvena netoli Kamanų rezervato, kuriame yra apie 10 vilkų šeimynų. Kai jie pradeda mokyti savo vaikus susigauti grobį, kyla problemų ir žmonėms – vasaros gale, rudenį jie pjauna avis, veršelius.

– Ar teko ne medžioklės metu sutikti laukinį žvėrį?

– Be abejo. Net Klaipėdoje prie jūros briedžiai žmonių nebijo. Esu stebėjęs suaugusią lūšį. Pirmas įspūdis buvo labai keistas, iškart net nesusivokiau, koks tai padaras – nei katinas, nei lapė, nei vilkas. Kurį laiką stebėjau ją.

Skaniausia – bebro mėsa

– Paminėjote, kad turite nemažai pomėgių...

– Turiu dar vieną pomėgį, kurį pritaikau ir buityje, ir savo malonumui, o kartais ir darbui. Domiuosi išmaniosiomis technologijomis. Net medžioklėje jas naudoju, kaip sakiau, šuns antkaklis yra su išmaniuoju įrenginiu, kad jis niekur nedingtų. Yra programėlės, kuriomis naudodamiesi drauge bendrauja medžiotojai.

– Galima spėti, kad jūsų paties namus bus įmanoma vadinti išmaniaisiais.

– Nesu šių dalykų fanatikas iki begalybės, bet savo tėvų namuose įrengiau signalizacijos sistemą, kurią galima įjungti ir išjungti nuotoliniu būdu, stebėti per atstumą, paskambinus girdėti, kas vyksta namuose. Pirmas postūmis buvo būtinybė turėti tinkamą apsaugos sistemą, nes abu su tėčiu esame medžiotojai ir namie laikome ginklus.

– Kokių dar džiaugsmų jums suteikė tokių technologijų išmanymas?

– Miške pakabinau GPRS kamerą, ji fotografuoja ir siunčia nerealiai įdomias nuotraukas. Vienas kadras – tiesiog stulbinamas, jame užfiksuotos gal penkios šernės su nesuskaičiuojamu būriu šerniukų. Pavasariop, kai pradeda trūkti maisto, pulkas stirnų laižo medžiotojų pakabintą luitą druskos. Vienoje vietoje kamera užfiksavo daugiau nei 10 stirnų.

– Jūs taip kalbate apie gamtą... Ar buvo kilusi mintis tapti miškininku?

Apima nerealus jausmas, kai vakare sėdi medžiotojų bokštelyje ir išgirsti riaumojant elnius.

– Kai rinkausi profesiją, svarsčiau ir tokią galimybę. Tačiau laiku supratau, jog negerai, kai hobis tampa darbu, nes nebeturėčiau pomėgio. Tai puikus būdas atitrūkti nuo kasdienybės. Apima nerealus jausmas, kai vakare sėdi medžiotojų bokštelyje ir išgirsti riaumojant elnius. Tai – ruja – kraujo šauksmas. Tokiu momentu jauti, kaip visa gamta dreba. Tada suprantu, kad pats esu tik maža dalis visko, kas mane supa. O kai kvieti ir elnias atsiliepia, tai – žodžiais nenusakoma. Prisimenu, kai pirmą kartą išbandžiau kvieslio dūdelę, kurią pasigaminau pats, išgirdau atidundant atbėgantį elnią. Jaučiu, kad atbėga galingas gyvūnas, girdžiu net jo kvėpavimą, o pats sėdžiu bokštelyje, nuo žemės pakilusiame gal vos pusantro metro. Norėjau šauti į viršų ir jį pabaidyti. Jau gal 10 metų, kai raguoto elnio nesu sumedžiojęs. Į mišką einame ne dėl nenumaldomo poreikio ką nors nušauti.

– Turbūt esate ragavęs daugybės laukinių paukščių ir žvėrių mėsos. Gal mokate gurmaniškų patiekalų, galite jais palepinti mylimą moterį?

– Man išskirtinė – bebro mėsa, gyvūnas maitinasi 100 augalų rūšių, todėl bebriena yra ne tik skani, bet ir sveika. O dėl moters... Esu nevedęs, kai persikėliau į Klaipėdą, viskas pasikeitė ir mano asmeniniame gyvenime. Prieš tai turėjau draugę, bet į Klaipėdą atvažiavau neįsipareigojęs.

Vizitinė kortelė

Gimė 1980 m. Akmenėje.

2004 m. M.Romerio universitete įgijo Teisės bakalauro kvalifikacinį laipsnį.

2006 m. tapo teisės magistru.

2005–2011 m. dirbo Mažeikių rajono apylinkės teisme teisėjo padėjėju.

2011–2016 m. – Skuodo rajono apylinkės teismo teisėju.

2016 m. lapkritį tapo Klaipėdos miesto apylinkės teismo pirmininku.