Pernai neadekvataus mokesčio už lifto priežiūrą ir remontą sulaukusi Zita Saladuonienė neiškentusi kreipėsi į žurnalistus.

Žardininkų gatvės 12-ame name gyvenanti moteris guodėsi, kad turi mokėti už tai, kuo nė negali pasinaudoti.

Įrenginys antrajame aukšte nestojo, nors šeimai buvo itin reikalingas. Mat senyvo amžiaus klaipėdietė gyvena kartu su neįgaliu sūnumi, kuris sunkiai vaikšto. Susikrimtusi žurnalistams ji rodė padidėjusias sąskaitas už lifto priežiūrą.

Vyriausybė dar 2015-aisiais nusprendė, jog už liftą privalo mokėti visi be išimties daugiaaukščio pastato gyventojai, kaip namo bendrasavininkiai.

Apie 40 metų tame pačiame daugiabutyje gyvenančią Z.Saladuonienę šie pokyčiai varė į neviltį. Esą pasikeitus teisės aktams ir taip dideli mokesčiai tapo nepakeliami.

Mokesčiai niekur nedingo. Tačiau dienraštyje "Klaipėda" pasirodžius publikacijai "Mokestis nežinia už ką?", po kelių mėnesių minėtame name įvyko permainos.

Su sergančiu sūnumi gyvenanti moteris šiandien gali pakilti liftu į antrąjį aukštą. Ir pati būdama ligota, sunkiai vaikšto, todėl šiuo patogumu naudojasi kone kasdien.

Pašnekovė dėkojo, esą jos kasdienybė tapo kur kas paprastesnė.

Negalime tuo atsidžiaugti.

"Pagaliau ir mes turime šią paslaugą – liftas stoja antrajame aukšte. Negalime tuo atsidžiaugti. Kai esi senas, sveikatos vis mažiau ir mažiau. Sūnų ištinka epilepsijos priepuoliai. Kai prireikus atvažiuodavo greitoji pagalba, kildavo problemų norint jį išnešti į lauką", – kalbėjo 75-erių klaipėdietė.

Jos žodžiais, patenkinti ir kaimynai, ypač – mamos su mažais vaikais, kurioms nebereikia pirmyn ir atgal pačioms tampyti vežimėlių.

"Vadinasi, viską įmanoma sutvarkyti taip, kad žmogui nebereikėtų kentėti. Kaip spėjau įsitikinti, kartais turi įsikišti žiniasklaida, kad ko nors pasiektum. Gerai, kad atsiranda neabejingų žmonių, esu labai dėkinga", – šypsojosi Z.Saladuonienė.