"Gyventi būtų neįdomu"

– Ar kada nors buvote palikęs savo gimtąjį miestą – Klaipėdą?

– Baigęs mokyklą penkerius metus mokiausi pasaulinės ekonomikos Sankt Peterburgo universitete. Taip susiklostė, kad baigęs studijas grįžau atgal į Klaipėdą ir iškart sulaukiau pasiūlymo dirbti didelėje tabako gaminių bendrovėje. Tačiau po pusės metų supratau, kad tai – ne man. Esu intravertas, todėl darbas didelėje žmonių apsuptyje vargina. Jau 20 metų darbuojuosi nedidelėje laivų agentavimo įmonėje.

– Su fotografija jūsų tiesioginis darbas niekaip nesusijęs. Ar tai reiškia, kad esate tik mėgėjas fotografas?

– Fotografija man – vis dar didžiausias hobis ir aistra, o ne pragyvenimo šaltinis. Kitaip būtų neįdomu gyventi. Pabrėšiu, kad fotografas nuo žmogaus su kamera smarkiai skiriasi. Profesionalumas, gebėjimas pamatyti ir užfiksuoti gerą kadrą atsispindi darbuose. Deja, dabar yra labai daug žmonių su kamera.

– Kada susidomėjote fotografija?

Pastebėjau, kuo mažiau like’ų nuotrauka surenka feisbuke, tuo ji – geresnė.

– Dar mokykloje bandžiau fotografuoti juostiniu fotoaparatu, paskui fotografiją apleidau. Noras įamžinti akimirką vėl atgijo 2013 m. Tada įsigijau geresnę techniką ir pradėjau nuo peizažų, o maždaug po metų mano fotoalbume atsirado ir portretinių nuotraukų. Taip ir įsivažiavau. Dabar namuose guli sukrautas milžiniškas žmonių ir peizažų nuotraukų archyvas. Naujiems darbams kartais pritrūksta laiko, ką jau kalbėti apie savireklamą socialiniuose tinkluose. Pastebėjau, kuo mažiau like’ų nuotrauka surenka feisbuke, tuo ji – geresnė. Tai, kas patinka daugeliui, nebūtinai turi didelę meninę vertę.

– Ar kur nors mokėtės šio meno?

– Nuotoliniu būdu baigiau Niujorko fotografijos institutą, neakivaizdinį kursą. Vien tam, kad turėčiau ką parodyti kritikams. Tiesa, iki šiol to popierėlio niekam neprireikė.

Modelį įgrūdo į spintą

– Pasaulinės fotografijos organizacijos apdovanojimuose jūsų fotografija "Veidas" komisijos buvo pripažinta geriausia nuotrauka iš visų, kurias pateikė konkurse dalyvavę lietuviai. Turbūt tai – ne pirmas toks aukštas įvertinimas?

– Prieš porą metų tuose pačiuose "Sony" apdovanojimuose laimėjau antrą vietą. Šįkart sėkmę atnešė nespalvotas kadras, kuriame įamžintas modelis – klaipėdietė Daiva Tautavičiūtė, pasislėpusi spintoje. Nuotraukoje matyti tik jos veidas. Iš tiesų šis konkursas – tikrų tikriausia loterija. Nemanau, kad buvau vienintelis lietuvis, nusiuntęs gerą kadrą.  – Amerikos fotografijos draugija (Photographic Society of America (PSA) kiekvienais metais skaičiuoja taškus pagal tai, kaip dažnai žmogus dalyvauja ir laimi konkursuose, tada parengia fotografijos katalogą. Naujausiais duomenimis, pasaulyje užimu antrą vietą nespalvotos fotografijos kategorijoje ir penktą – spalvotos. Namuose guli dvi dėžės medalių, jau ir sutalpinti sunku. Per Kalėdas pačiais gražiausiais papuošėme eglutę. Labai originaliai atrodė.

– Ar fotografuojate ir vestuves?

– Kiekvienais metais sulaukiu vis mažiau vestuvinių užsakymų. Galbūt dėl to, kad aktyviai nesireklamuoju ir neieškau klientų. Finansiniu požiūriu tai daryti apsimoka, tačiau pirmiausia užsakovams turi patikti mano stilius. Tokie žmonės patys mane susiranda ir jau žino, ko tikėtis. Kitu atveju būna visokių problemų. Fotografijoje aš mėgstu visišką laisvę. Be to, nesuprantu, kaip galima fotografuoti vis tose pačiose vietose. Nors Klaipėdoje sunku atrasti naujų, stengiuosi išvengti monotonijos. Prieš porą savaičių surengiau fotosesiją prie apleisto surūdijusio laivelio, stovinčio Nemuno gatvės gale. Fotografuoju "Viktorijos" viešbutyje, į kurį turiu galimybę patekti. Aptvarkius dideles ir apleistas viešbučio erdves, pastačius baltą pianiną, galima išgauti visai įdomių kadrų.

– Konkurencija šioje srityje – didelė. Turbūt būtų sunku išgyventi vien iš fotografijos?

– Manau, Klaipėdoje iš vestuvių fotografavimo išsilaiko tik vienas kitas. Matyt, dėl didelės pasiūlos mažėja ir tokių fotografų kainos. Jeigu vestuvinis tortas kainuoja daugiau nei fotografas, tai nėra tinkamas pasirinkimas. Tarkime, italai pusę savo vestuvinio biudžeto skiria būtent profesionaliam fotografui.

Fotografai nemiega

– Jūsų nuotraukose vyrauja moteris ir jūra. Kas toji mūza?

– Mano draugė ir įkvėpėja Aušra, dviese mes – gera komanda. Aušra pati pasidaro makiažą, puikiai pozuoja, belieka tik įdomesnės aprangos paieškoti. Pagal išsilavinimą ji yra psichologė sveikatos srityje.

– Ką dar veikiate kartu?

– Niekam kitam nelieka laiko, net miegui. Fotografai nemiega. Du kartus per metus stengiamės pabėgti į užsienį, tačiau su savimi vežamės lagaminą fotosesijoms. Pusę jo užima suknelės, papuošalai, kitą pusę – makiažo priemonės. Tai panašiau į fotografijos workshopus (liet. dirbtuves) nei į atostogas. Atvykus į naują vietą norisi ją išnaudoti. Tarkime, mados fotografijai renkamės architektūrine prasme modernesnę šalį – Dubajų, o Maltoje, Kipre ar Egipte darytose nuotraukose labiau dominuotų senovinė prabanga. Stengiamės gauti įdomesnių drabužių iš vietinių dizainerių ir salonų, dirbame ir su užsienio kūrėjais. Namuose turime kambarį, užverstą aksesuarais, muzikos instrumentais, sparnais, kitais atributais. Fotografijoje svarbi yra kiekviena detalė.

– Kas jūsų darbams suteikia išskirtinumo?

– Nemėgstu atkartoti svetimų darbų. Turiu savo stilių, "žaidžiu" ryškiomis spalvomis, tai – mano varikliukas. Žinoma, idėjų semiuosi iš aukščiausio lygio pasaulio profesionalų, kartais visai sveika pažiūrėti, ką kuria kiti.

Į darbą – pėsčiomis

– Ar žmonės jūsų nepainioja su klaipėdiečiu virtuvės šefu Ruslanu Bolgovu?

– Atsimenu vieną juokingą atvejį. Kartą internete prie mano įkeltų nuotraukų žmonės ėmė žymėti Ruslaną ir klausti: "O tu – dar ir fotografas?" Tai – stebinantis sutapimas, nes tikrai nesame giminaičiai.

– O pats ar mėgstate gaminti?

– Kulinarija – atskiras menas, reikalaujantis papildomo laiko. Žmonės manęs klausia, kodėl nefilmuoju. Yra tokių fotografų, kurie viską daro: net ir makiažą. Galbūt pasitaiko tokių genijų. Aš vertinu kokybę. Be to, vaizdo technika – labai brangi.

– Galbūt meninius gabumus paveldėjote iš savo tėvų?

– Mano mama – užkietėjusi verslininkė, užsiima retro baldais, jų restauravimu, o tėtis – jūrininkas, tik jau išėjęs į užtarnautą poilsį. Didžioji dalis mano vaikystės prabėgo pietinėje Klaipėdoje, I.Simonaitytės gatvėje. Baigiau 26-ąją vidurinę, tais laikais mano mama buvo mokyklos pavaduotoja. Laimė, mokslai, ypač tikslieji dalykai, sekėsi puikiai. Baigęs aukso medaliu nesunkiai įstojau į universitetą.

– Greitai švęsite jubiliejų. Ar savo gimtadienius minite išskirtinai?

– Esu intravertas vienuolis. Didelės šventės, triukšmas man – ne prie širdies. Nemėgstu būti visai vienas, bet dieną prie kompiuterio retušuodamas nuotraukas jaučiuosi puikiai. Todėl darbas biure, kur aplinkui sėdi milijonas kolegų, arba Jūros šventės – ne man. Net fotografuoti Laivų paradą visada važiuoju iš kitos pusės. Ir patogiau, ir žmonių nėra.

– Sprendžiant iš aprangos stiliaus ir tatuiruočių, vairuojate motociklą?

15 tūkstančių žingsnių man – dienos minimumas.

– Kažkada norėjau, bet nėra kur laikyti, o ir nepraktiška žinant, kokie yra lietuviški orai. Turiu kabrioletą, bet ir su juo tik du tris kartus per mėnesį teišvažiuoju. Taip ir stovi garaže ši graži investicija. Kadangi daug laiko praleidžiu prie kompiuterio ekrano, stengiuosi, kiek įmanoma, vaikščioti pėsčiomis. 15 tūkst. žingsnių man – dienos minimumas.

Vizitinė kortelė

Gimė 1974 m. liepos 30 d. Klaipėdoje.

Mokėsi tuometėje Klaipėdos 26-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – "Pajūrio" progimnazija).

Sankt Peterburgo valstybiniame ekonomikos ir finansų universitete baigė pasaulinės ekonomikos studijas.

Šiemet pasaulinės fotografijos organizacijos apdovanojimuose "Sony" pelnė Lietuvos nacionalinį prizą.

"Axe Photography" įkūrėjas.

Laivų agentavimo kompanijos vadovas.