Charizmatiškoji Klaipėdos dramos teatro aktorė Regina Šaltenytė vis dar neįsivaizduoja savęs kitur, kaip tik scenoje. Čia ji jaučiasi kaip žuvis vandenyje. "Negailestingas laikas, peržengus penkiasdešimties metų ribą, pradeda bėgti dar greičiau, atimdamas brangiausia, ką turi moteris, – jos moteriškumą", – šypsojosi aktorė. Vis dėlto akivaizdu – šis apibūdinimas jai nėra pats tinkamiausias. O ir vaidmenų klaipėdietei taip pat toli gražu netrūksta. Aktorė kartu su savo vyru, taip pat Klaipėdos dramos teatro aktoriumi Igoriu Reklaičiu, sakosi vis dar gyvenanti meno ritmu.

Atvyko dirbti iš sostinės

– Iš Vilniaus į uostamiestį gyventi persikėlėte prieš daugelį metų. Kuo jus traukia pajūris?

– Ilgai laikiau save vilniete, sostinėje apsilankius mane užplūsta sentimentai. Vilniuje prabėgo mano vaikystė ir jaunystė – mokiausi Valstybinėje konservatorijoje, dabartinėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Juk gražiausi – studijų metai. Jaunystę mes visuomet prisimename ryškiausiomis spalvomis. Jau spėjau "prisijaukinti" pajūrį, suaugau kartu su juo ir nekvaršinu sau dėl to galvos. Tiesiog neturiu kito pasirinkimo, privalau jaustis gerai. Be to, turiu čia viską, kas man yra brangiausia. Tai – darbas, šeima, draugai ir visa kita, kas supa mane.

– Daugiau nei pusę savo gyvenimo metų atidavėte teatrui, sukūrėte virtinę vaidmenų. Kuris jų yra pačiai brangiausias?

– Jau seniai nebeskaičiuoju savo vaidmenų. Kažkada reikėjo užrašyti anketoje, tai tik numojau ranka. Visi kuo nors įdomūs. Ko gero, ne pagrindinis vaidmuo yra svarbiausia teatre. Gausu labai puikių antraeilių vaidmenų, ir kai kurie aktoriai būtent juos ir sugeba įkūnyti geriausiai.

– Pats Pilies teatro vadovas A.Vizgirda pripažįsta, kad vienas geriausių jūsų sukurtų personažų – E.O'Neillo pjesėje "Elektrai skirta gedėti" dukra Lavinija.

– Ši pjesė buvo pirmas spektaklis, pastatytas tuo metu restauruotoje Klaipėdos dramos teatre Mažojoje scenoje. Prisimenu, be galo jaudinomės, nes ir pati medžiaga, ir vaidmuo buvo itin sudėtingi. Tuomet Klaipėdos pilies teatro vadovas A.Vizgirda man buvo naujas ir nepažįstamas režisierius, bet mes labai greitai atradome bendrus profesinius taškus. Darbas su juo – labai malonus ir produktyvus. Nebuvo sunku repetuoti, nejaučiau alinamo išsekimo net ir dirbdama su sunkia medžiaga. Sėkmingas vaidmuo niekada nenualina aktoriaus.

– O ką laikote sėkmingu darbu?

– Tai spektaklis, kurį pamilsta žiūrovai ir kurį pamilsti pats. Dar, kai apie spektaklį gerai atsiliepia kritikai. Tai juk irgi svarbu. Viskas susideda krūvon.

Surasti savo režisierių – laimė

– Kiek ši sėkmė priklauso nuo režisieriaus?

– Išties priklauso. Man labai svarbu, koks režisierius stato spektaklį. Ne veltui sakoma, kad aktoriui surasti savo režisierių yra didelė laimė ir sėkmė.

– Turite savo favoritą?

– Negaliu išskirti režisieriaus, kuriuo pasitikiu šimtu procentų. Tai juk abipusis dalykas.

– Vaidinate ne tik Klaipėdos dramos, bet ir Pilies teatre. Kaip visur suspėjate?

– Su vyru faktiškai gyvename teatre. Laiko sau ir malonumams daug nelieka, bet mums patinka tai, ką darome.

– Į pabaigą eina Klaipėdos dramos teatro rekonstrukcija. Tai uostamiesčio teatralams turbūt reiškia naują atgimimą?

– Labai norisi tuo tikėti. Baisu, kad laukimas nenuviltų. Aš jau antrą kartą įeisiu į renovuotą teatrą. Pirmasis kartas neužtruko labai ilgai, duok Dieve, kad antrasis būtų ilgesnis. Jeigu ne man, tai visam teatrui.

Profesija pinigais nelepina

– Prieš daugelį metų viename interviu sakėte, kad aktoriaus duona nėra skalsi. Kaip, bėgant laikui, keitėsi ši situacija? Juk jūsų asmenybė teatro pasaulyje turi pagarbią vietą.

– Piniginiu atžvilgiu gyvenimas aktoriaus profesijos nelepina. Nebent vaidini serialuose, filmuose, dalyvauji įvairiuose projektuose. Kartais dėl šios priežasties aktoriai ir renkasi tokį kelią, kad ta duona būtų skalsesnė. Gyvendama Klaipėdoje apsiriboju teatru. Anksčiau be teatro užsiimdavau ir kitomis veiklomis – dėsčiau universitete, Režisūros katedroje, rengdavau koncertus. Dabar jau nedėstau. Du pastarieji sezonai man buvo ir yra dosnūs vaidmenų. Tad skųstis tikrai negaliu, darbo turiu į valias.

– Kaip manote, Klaipėda yra provinciali kultūros atžvilgiu?

– Labai provinciali. Manau, kad dabar ji dar provincialesnė nei anksčiau. Gaila, bet šiuo metu visos jėgos sutelktos sostinėje.

– Ką manote apie aktorius, šmėžuojančius ir teatre, ir televizijoje?

– Ta atskirtis niekada nebuvo didelė. Beveik visi Lietuvos kino aktoriai vaidina teatre ir tai labai normalu. Kino industrija čia dar nėra taip išplėtota, kad galėtum dirbti tik kine ir lengvai iš to pragyventi. Be to, tai yra tokie skirtingi barai, kad būtų sudėtinga pasirinkti, kur yra geriau. Man sunku apie tai kalbėti, nes kine aš nesu daug dirbusi. Teatras yra mano erdvė.

– O nesinorėtų pamėginti?

– Nuo manęs tai nepriklauso. Visada apie tai pasvajoju, nes tai, kas nepažįstama, traukia, bet taip susiklostė, kad tame pasaulyje esu svetima.

– 2002 m. buvote pripažinta Metų aktore. Jums svarbus įvertinimas?

– Tokia paskata suteikia pasitikėjimo savimi. Kiekvienas vaidmuo kaskart yra kuriamas iš naujo ir kiekvieną kartą pradedi lyg nuo balto popieriaus lapo. Bet taip tik įdomiau. Režisieriaus padedama savyje atrandu vis kažką naujo. Toks įvertinimas pradžiugina. Apskritai bet koks geras žiūrovo atsiliepimas ar gėlių puokštė, įteikta nepažįstamo žmogaus, kuriam tiesiog patiko tavo darbas, yra labai malonu.

Sunkiausia – nieko neveikti

– Ką veikiate laisvu laiku?

– Jeigu aš jo turiu... Dar yra buities dalykai, kuriuos privalau atlikti. Yra ir anūkai, turiu gerų knygų, Klaipėdoje – nuostabi gamta. Be to, aš esu darboholikė, visuomet atrandu, ką veikti. Sėdėti sudėjus rankas man yra visų sudėtingiausia.

– Jūsų vyras – Igoris Reklaitis – taip pat Klaipėdos dramos teatro aktorius. Kaip sekasi vienuose namuose sugyventi dviem menininkams?

– Per tiek metų išmoksti. Apskritai visas gyvenimas šeimoje yra mokymasis bendrauti, suprasti vienas kitą.  Aš manau, kad man labai pasisekė, nes visuomet turime apie ką kalbėtis, dėl ko ginčytis. Ne tik dėl to, kad, tarkime, persūdyta sriuba, bet ginčytis iš esmės. Nuolat ieškoti ir džiaugtis vienas kitu. O kartais, kaip esti kiekvienoje šeimoje, pasipykti. Bet svarbiausia – ne dėl smulkmenų. Buitiniai dalykai atsiduria antrame plane. Esu dėkinga vyrui už patarimus, už pastabas, kurios kartais būna labai griežtos ir negailestingos. Bet viską pergalvojusi padarau išvadas ir, jeigu tai pasitvirtina, tiesiog negaliu būti nedėkinga. Vienas kitą mes vis pastumiame, paskatiname. Keliaujame šioje profesijoje ne atgal, o pirmyn ir dėl to esame dėkingi vienas kitam.

– Nemažai spektaklių esate suvaidinę drauge. Kaip nepavargstate vienas nuo kito?

– Taip, turėjome nemažai vaidmenų tuose pačiuose spektakliuose. Ir pastarajame, kuris vadinasi "Girti", vaidiname vyrą ir žmoną. Kažkaip susidorojame su tuo. Net neįsivaizduoju, kaip atrodytų kitokia situacija, kaip tuomet elgčiausi ir jausčiausi. Taip tiesiog turi būti.

Vaikai nepasirinko aktorystės

– O vaikai nepanoro žengti tėvų pėdomis?

– Ačiū Dievui, bet ne. Aš žinau, kas yra teatras, ir jie tai žino. Todėl turbūt ir nepasirinko šio kelio.

– Dažnai su jais matotės?

– Įvairiai. Kartais rečiau, kartais dažniau. Jie jau suaugę, turi savo gyvenimus. Ir mūsų darbas yra toks intensyvus, kad nedaug laiko belieka malonumams. Jeigu sūnūs gali, tai būtinai ateina pažiūrėti premjerų.

Vizitinė kortelė

Klaipėdos dramos ir Pilies teatrų aktorė.

Gimė 1955 m. vasario 26 d. Vilniuje.

1977 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (20-oji laida, dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija).

1977–1979 m. vaidino Šiaulių dramos teatre.

Nuo 1979 m. vaidina Klaipėdos dramos teatre.

2002 m. už Morinės vaidmenį M.McDonagho "Lineino grožio karalienė" pripažinta geriausia Metų aktore ir pelnė Kultūros ministerijos premiją.