Susirinks miesto širdyje

K.Kaukas mirė 2020-ųjų rugpjūčio 7 d. Šį pasaulį savotišku Klaipėdos metraštininku vadinamas rašytojas apleido Kaune.

Apie tai buvo plačiai paskelbta, tačiau tais metais į amžino poilsio vietą jis nebuvo palydėtas.

Šiomis dienomis būrelis klaipėdiečių susivienijo į savotišką komitetą, kuris rūpinasi būsimomis laidotuvėmis. Jos numatytos rugsėjo 24 d. Lėbartų kapinėse.

Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkė Nijolė Kliukaitė-Kepenienė pasakojo, kad tądien 11 val. uostamiesčio rašytojai, velionio bičiuliai ir gerbėjai susirinks Teatro aikštėje prie Anikės skulptūros.

Iš čia savais automobiliais jie važiuos į Lėbartų kapines.

Urna su K.Kauko palaikais bus palaidota garsių Klaipėdos žmonių kvartale.

Saviškiais pasirūpina

Po laidotuvių velionį paminėti ketinama susirinkus Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus namelyje.

Organizacinių rūpesčių ėmęsis sąjūdietis, buvęs pirmasis Valstybės saugumo departamento Klaipėdos skyriaus vadovas Algirdas Grublys tikino, kad žinia apie vis dar neįvykusias K.Kauko laidotuves jam buvo labai netikėta.

Gerai pažinojęs velionį ir gerbęs už atvirą, nesuvaidintą atgailą už jaunystės klaidą (sovietmečiu K.Kaukas buvo TSKP narys), A.Grublys tikino negalėjęs nepasirūpinti Sąjūdžio laikų bendražygio laidotuvėmis.

Kapinėse jis suderino urnos palaidojimo vietą.

Rašytojo K.Kauko amžino poilsio vieta bus nesunkiai randama 11-ajame kapinių kvartale, visai netoli šviesaus atminimo Klaipėdos dramos teatro režisieriaus Povilo Gaidžio kapo.

Laidotuvių ceremonija tądien numatyta 12 val.

Kapą pašventinti pakviestas evangelikų liuteronų kunigas Liudvikas Fetingis.

Ėmęsis nemažos laidotuvių organizavimo naštos A.Grublys pats jose dalyvauti negalės, tik palydės susirinkusiuosius iš Teatro aikštės.

"Negalėjome nepalaidoti mūsiškio sąjūdiečio. Kostas buvo geras, organizuotas, labai šiltas žmogus, nors ir sudėtinga asmenybė su daug prieštarų. Daug pokario žmonių buvo pasimetę. Svarbu, kad jis nebijojo nuoširdžiai, ne dėl akių pripažinti savo klaidų", – buvusį bendražygį apibūdino A.Grublys.

Tai ne pirmas kartas, kai sąjūdiečiai imasi organizuoti buvusių bendražygių laidotuves. Vos keli buvę bičiuliai ėmėsi rūpintis ne vieno artimųjų neturėjusio bendraminčio paskutiniąja kelione ir įamžinimu.

Panašiai elgiamasi ir su pirmosios Klaipėdos miesto tarybos nariais.

Bendraminčiai: šiemet miręs D.Varkalis (kairėje) ir jo bičiulis K.Kaukas daugeliui įsiminė, kaip tvirtų patriotinių pažiūrų žmonės. Vytauto Petriko nuotr.

Prasitarė atminimo vakare

Politikas, psichologas, rašytojas Vytautas Čepas neslėpė žinojęs, kad K.Kaukas vis ar nepalaidotas.

"Numaniau, nes laidotuvių nebuvo. Jei būtų buvusios, būčiau dalyvavęs. Paprastai mes, tie rašantys žmonės, vienas kitą palaidojame. Vieną paskutiniųjų į amžino poilsio vietą Žemaitijoje, Raudėnų kaime, palydėjome Aleksandrą Žalį. O Kostas mirė ne Klaipėdoje, kažkaip taip ir nusprūdo ta žinia, galvojome, kad kažkur ten tėviškėje jis ir palaidotas. Tik paskui kažkas užsiminė, kad laidotuvių net nebuvo, bet iki galo gal ir nepatikėjome", – teigė V.Čepas.

Jis prisiminė, kad pernai apie Vėlines Klaipėdos viešojoje I.Kanto bibliotekoje vyko vakaras, skirtas K.Kauko atminimui. Buvo skaitomos ištraukos iš autoriaus kūrinių, susirinkusieji dalijosi prisiminimais apie šią asmenybę.

Atminimo vakare dalyvavo ir velionio sūnus Audrius. Jis tada prasitarė, kad urna su tėvo palaikais – vis dar jo namuose.

"Laidotuvės – toks intymus dalykas, šeimos reikalas, kur ir kaip laidoti. Kostas turėjo kai kurių prašymų dėl amžino poilsio vietos. Nežinau, kodėl tada neįvyko laidotuvės. Pasaulyje yra tokių papročių, kai tėvų pelenai laikomi namuose. Japonijoje urna laikoma garbingoje vietoje. Kiekvieną rytą prie jos turi būti padėtas paplotėlis, paberta žiupsnelis ryžių. Visu tuo turi rūpintis marti. Todėl ir Kosto atveju nematau nieko labai keisto. Lietuviai per daug sureikšmina laidotuves. Iš esmės mirusiam tai – visiškai vienodai. Gyviesiems svarbu pagarbiai palaidoti velionį, sukviesti artimus žmones. Kai po pasaulį pavažinėjame ir patys liberalėjame", – labai nesureikšmindamas vėlyvų pažįstamo klaipėdiečio laidotuvių svarstė V.Čepas.

Pas rusus – su medaliais

V.Čepas pasakojo paskaitydavęs K.Kauko kūrybą, kartą net buvo prašomas recenzuoti jo knygą, bet tada atsisakė ir sulaukė bičiulio pyktelėjimo.

Dėl lietuvių kalbos, žodžio laisvės, požiūrio į kai kuriuos politinius veikėjus jie sutardavo ir buvo kategoriški, ir visa, ką jie sakė, buvo teisybė. Abu buvo padorūs žmonės ir verti pagarbos.

"Susipažinome Sąjūdyje. Jis atėjo, kaip komunistas ir prisipažino dar būdamas visai jaunas bendradarbiavęs su KGB. Kaip ir daugelis tuo metu, pasakojo, kaip įstojo į partiją. Prasidėjus permainoms Sovietų Sąjungoje jis buvo visiškai pasiruošęs ginti nepriklausomą Lietuvą. Beje, jis niekada nieko neapgavo. Tik aš ir dar keli žmonės turėjome praktikos bendrauti su sovietų kariškiais. Mums jis būdavo labai patogus. Kostas važiuodavo į "karštas" vietas kalbėti su rusiškai kalbančiais žmonėmis. Dabar jie jau uodegas paspaudę, o tada buvo labai aršūs. K.Kaukas ateidavo apsikabinėjęs visais savo medaliais, nebijodamas kalbėdavo, aiškindavo. Tuo metu jis labai daug padarė", – apie K.Kauko nuopelnus kalbėjo V.Čepas.

Tą patį anksčiau yra liudijęs šią vasarą miręs muziejininkas, tvirtai savo pažiūrų besilaikęs sąjūdietis Dionyzas Varkalis.

"K.Kaukas mums buvo labai reikalingas, per jį mes galėjome nemažai sužinoti, ką veikia karo veteranai, jedinstvininkai. Be to, Kostas buvo vienintelis komunistas, kuris atsiprašė žmonių viešai spaudoje už tai, kad tarnavo sovietų sistemai. O visi kiti tylėjo, nė vienas neatgailavo", – prieš porą metų dienraščiui "Klaipėda" kalbėjo D.Varkalis.

Kai pradėjo formuotis laikraščių rinka, Sąjūdis neteko spaudos, kuri tuomet buvo pagrindinis judėjimo ruporas. K.Kaukas ėmėsi pats redaguoti ir rašyti straipsnius į Sąjūdžio laikraštį, ėjusį apie pusmetį.

Ištikimybė: buvę sąjūdiečiai V.Čepas ir A.Grublys rūpinosi ne vieno bendraminčio laidotuvėmis. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Buvo bendraminčiai

K.Kaukas ir D.Varkalis buvo bičiuliai ir bendraminčiai. Abu – gana radikalūs ir nusiteikę itin patriotiškai.

"Dėl lietuvių kalbos, žodžio laisvės, požiūrio į kai kuriuos politinius veikėjus jie sutardavo ir buvo kategoriški, ir visa, ką jie sakė, buvo teisybė. Abu buvo padorūs žmonės ir verti pagarbos. Net ir dirbdamas sovietinėje spaudoje, pasisakė aštriai. K.Kaukas buvo mylimas, bet turėjo ir priešų. Kostui buvo būdinga į visas valdžias žiūrėti kritiškai. Jis nugyveno įdomų gyvenimą, patyrė skausmų, tragedijų, netekčių, bet laikėsi savo pažiūrų ir ėjo savo keliu. Duok Dieve, kad jis sėdėtų kažkur netoli nuo Viešpaties", – apie K.Kauką kalbėjo V.Čepas.

Kol gyveno Klaipėdos senamiestyje V.Čepas neretai užsukdavo pas D.Varkalį į Kalvystės muziejaus kalvę. Ten neretai sutikdavo ir K.Kauką, jie turėjo visą būrį įvairaus amžiaus bendraminčių, aptarinėdavo įvairias politikos aktualijas.

Prisimindamas K.Kauko bičiulystę su D.Varkaliu, V.Čepas teigė, kad abu draugai buvo absoliučios teisybės ieškotojai. Veikiausiai būtent toks požiūris juos ir sujungė.

K.Kaukas buvo gimęs Alytaus rajone, Duselninkuose, baigė žurnalistikos studijas Vilniaus universitete, dirbo žurnalistu, redaktoriumi, yra parašęs daug dokumentinių ir grožinių kūrinių.

Mirė Kaune būdamas 92 metų.