Paskutinį spalio penktadienį savo profesinę dieną minėję dujininkai – specifinės, ganėtinai mistiškos srities atstovai. Kaip pripažino bendrovės „Lietuvos dujos“ Klaipėdos filialo direktorius Regimantas Nausėda, šio fronto „kariai“ – mažai matomi, tačiau be jų neįsivaizduojamas šiandienos gyvenimas. „Mūsų vamzdžiai po žeme driekiasi daugiau kaip 1000 km, jų plika akimi nepamatysi. Juo labiau kad ir pačios dujos bespalvės, beformės, tik turi nemalonų kvapą“, – šypsojosi pašnekovas. Gal kam tai bus staigmena – ir šioje srityje klaipėdiečiai turi kuo didžiuotis. Juk būtent Klaipėda yra dujų verslo Lietuvoje lopšys – būtent uostamiestyje prieš 151 metus pradėjo veikti pirmasis dujų fabrikas.

Dovana – unikalūs žibintai

– Tai ar linksmai savo profesinę dieną švenčia dujininkai?

– Labai linksmai, ypač jubiliejus. Pernai dujų verslo Lietuvoje 150 metų ir gamtinių dujų naudojimo 50-mečio proga restauravome ir miestui padovanojome unikalius žibintus, kurie dabar puošia Jaunimo centrą. Taip pat buvo išleistas specialus filmukas, o Mažosios Lietuvos istorijos muziejus parengė istorinę medžiagą apie mūsų šalies dujų ūkio pradžią, raidą.

– Šiuo metu gyvenate tarsi statybų aikštelėje – jau matyti, kaip išgražėjo renovuojamas Klaipėdos filialo pastatas. Vadinasi, išgyvenate ne pačius blogiausius laikus?

– Džiugu, kad Klaipėdą papuoš dar vienas gražus statinys. Juk negali būti apšiuręs – remontas nedarytas bemaž 20 metų. Galiausiai pastatą ir apsišiltinome, o tai nėra prabanga, veikiau – būtinybė.

Iš tiesų gyvenimas nėra labai saldus. Kaip ir kitos įmonės, esame priversti taupyti, pardavimai sumažėjo. Guodžia tik tai, kad Klaipėda turi išplėtotą pramonę, turiu galvoje laisvąją ekonominę zoną.

Žmogiškas santykis

– Tačiau nepaneigsite, jog jūsų įmonė – viena geidžiamiausių darbdavių?

– Išties mūsų įmonėje – nedidelė darbuotojų kaita, ir ji natūrali. Žmonės išeina į pensiją, pora darbuotojų išvyko į užsienį. Bet tai objektyvios priežastys.

Norėčiau bet kuriam įmonės vadovui palinkėti turėti tokią jauną, energingą ir kūrybingą komandą, kokią turiu aš. Ir kalbu išties ne tuščiai.

– Turbūt tai irgi kalba apie tam tikrus vadovo nuopelnus?

– Čia labiau bendrovės, nei mano asmeninis nuopelnas. Įmonė darbuotojams skiria išties didelį dėmesį, jiems sukurtos geros darbo sąlygos, atlyginimai – pastovūs ir jokių vokelių. Manau, labai svarbu ir žmogiškas santykis, juo labiau kai kitur tenka matyti priešingų pavyzdžių. Visiškai nesvarbu, ar darbuotojas – šaltkalvis, ar vairuotojas, visi vienodai svarbūs ir verti pagarbos. Net ir mūsų generalinis direktorius, ko gero, pažįsta kas antrą įmonės darbuotoją. Žinoma, pas mus ir reikalavimai aukšti.

Iš tiesų daugelis baiminasi to žodžio „dujos“, tai specifinė sritis. Šios srities specialistai Lietuvoje nerengiami, darbuotojus turime apsimokyti patys. Pas mus labai sudėtinga personalo priėmimo į darbą sistema, taikome specialią adaptacijos programą. Taigi turime labai daug bendrauti, išanalizuojame žmones iki smulkmenų.

Trys darbuotojų kartos

– Ar tokia įmonės pozicija ir filosofija susijusi su tuo, kad stambiausi jos dalininkai – vokiečiai?

– Reikia pripažinti, kad po privatizacijos jie įnešė daug pokyčių – nors ir labai griežtų, tačiau teisingų. Pirmiausia tai susiję su taupymu, racionalumu, skaidrumu. Su šiais dalykais daugelyje valdiškų įmonių – dar daug problemų.

– Kaip tapote vienu svarbiausių žmonių bendrovėje?

– Dujininku dirbu labai seniai, net gėda prisipažinti – iš viso 38 metus. Per šį laiką turbūt pasikeitė trys darbuotojų kartos.

Pareigų būta įvairių – buvau ir meistras, ir inžinierius, ir kelių skyrių viršininkas, direktoriaus pavaduotojas. Turbūt nedirbau vieninteliame – buhalterijos skyriuje.

– Turbūt esate nuoseklus ir pastovumą mėgstantis žmogus?

– Dabar kartais pagalvoju, ar taip turėjo būti. Neretai apie tai padiskutuojame ir su žmona. Štai vyriausias sūnus Arnoldas nenustygsta vietoje – studijavo Amerikoje, dirbo trejus metus banke, kai nusibodo, grįžo į Klaipėdą. Kiek padirbėjęs išvyko į Škotiją, o šiuo metu apsigyveno Vilniuje. Sostinėje gyvena ir kiti du mūsų vaikai – dvyniai dukra ir sūnus.

Emigracija – ne rykštė

– Ar džiugu, kad jūsų atžalos, kaip daugelis kitų tautiečių, neemigravo į svečias šalis?

– Nematau nieko bloga, jei žmonės išvažiuoja. Ir esmė ne patriotizme. Dabar tiesiog kitas laikmetis, anksčiau neturėjome tokių galimybių. Aišku, negalime džiūgauti dėl to, kas dabar vyksta. Bet tai neišvengiama. Manau, kad dalis žmonių vis tiek sugrįš atgal.

– Jūsų pavardė Lietuvoje gana garsi. Galbūt giminystės ryšiai jus sieja su finansų analitiku Gitanu Nausėda?

– Nežinau, gal ir yra kokie tolimi ryšiai, nes mūsų šaknys – Tauragėje. Gerai pažįstu Gitano tėvą, tačiau su juo pačiu neteko bendrauti. Kita vertus, mes gi visi giminės. Lietuvoje – kokios penkios šeimos, jei jau pradėsime gilintis į tą „medį“.

– Ar turite principų, kurie jums gyvenime labai svarbūs?

– Turbūt pagrindinis – nedaryk kitam to, ko pats sau nelinkėtum.

– Kaip įprastai leidžiate laisvalaikį? Esate aktyvaus ar pasyvaus poilsio šalininkas?

– Važinėjamės dviračiais, daug keliaujame, dažnai – su anūke. Bet iš esmes esame sėslūs žmonės. Žmona labai mėgsta gėles, tvarkytis aplink namus, o aš pjaunu žolę, karpau gyvatvorę. Be abejo, vaikštome į koncertus, dalyvaujame kituose renginiuose.

Privilegijų neturi

– Ar galėtumėte save pavadinti turtingu žmogumi?

– Ar gali būti turtingas samdomas darbuotojas? Tikrai ne. Galiu sakyti, kad esu viduriniosios klasės atstovas. Ir net jei turėčiau labai daug pinigų, vis tiek eičiau į darbą, namuose nenusėdėčiau – tą galiu garantuoti. Kol kas savęs pensininku neįsivaizduoju.

– O savo namus taip pat šildotės dujomis?

– Taip.

– Kaip dujų įmonės atstovas gal turite tam tikrų lengvatų?

– Tikrai ne. Mokėti tenka brangiai. Bet ką padarysi. Jei neičiau į darbą, galbūt galėčiau leisti sau mėtyti malkas į krosnį. Kad ir kaip būtų, kol kas tai pats patogiausias, racionaliausias būdas, lengviausiai valdomas procesas. Ir tai byloja faktai – kalbant apie individualius vartotojus, per metus Klaipėdos regione prijungiame apie 300 namų. Pripažinkime, kad šiandien didžiausia problema – ne dujų kaina, o mūsų atlyginimai.

Taigi esu įsitikinęs, kad mes darbo tikrai turėsime ilgam. Keliems šimtams metų į priekį. Tik, žinoma, dujas reikia naudoti racionaliai.

Vizitinė kortelė

Gimė 1953 m. liepos 25 d. Tauragėje.

1972 m. Tauragės politechnikume baigė metalo apdirbimo specialybę.

1986 m. po mašinų gamybos technologijos studijų Kauno politechnikos institute įgijo inžinieriaus mechaniko diplomą.

Karjerą tuometėje Klaipėdos gamybinėje dujofikacijos valdyboje kaip meistras-remontininkas pradėjo 1974 m.

Nuo 2006 m. – bendrovės „Lietuvos dujos“ Klaipėdos filialo direktorius.

Vedęs. Su žmona Gražina užaugino tris vaikus, susilaukė anūkės. Sūnūs Arnoldas, Haroldas ir dukra Agnė gyvena Vilniuje.