Į pelikanus – kulkomis

Ukrainos pietuose, Donecko srityje, prie Azovo jūros įsikūręs Meotidos nacionalinis parkas yra vienintelė saugoma teritorija Ukrainoje, kurios dalis yra okupuota.

"Parkas išsidėstęs tarp dviejų sričių – Donecko ir Zaporožės. 2014 metų gegužę vieną dieną užrakinus parko direkcijos patalpas, kitą dieną darbuotojus prie direkcijos slenksčio pasitiko ginkluoti vyrai be skiriamųjų ženklų, nors spėjame, kad tai Rusijos pajėgos", – pasakojo Meotidos nacionalinio parko direktorė Nadežda Dolgova.

Okupuotame krašte liko apie 3 tūkst. hektarų saugomos teritorijos.

"Ukrainai priklauso mažesnioji saugomos teritorijos dalis. Tačiau okupuotoje dalyje liko visi moksliniai tyrimai, duomenys apie stebėjimus – visa tai buvo sunaikinta. Bendra rezervatui priskiriama teritorija parke siekė 6,8 tūkst. hektarų, plius 14 tūkst. hektarų Azovo jūros pakrantės. Kai tik šioje vietoje nebeliko gamtosaugininkų, suaktyvėjo žvejyba, kuri buvo griežtai draudžiama", – pasakojo N.Dolgova.

Gamtosaugininkai 2014 metais buvo vos spėję pasidžiaugti į raudonąją knygą įrašytų paukščių rūšių pagausėjimu Meotidos nacionaliniam parkui priklausiusiame pusiasalyje Kriva Kosa.

Kuršių neriją primenančiame pusiasalyje, kuris į jūrą įsirėžia 9 kilometrus, peri tokie reti paukščiai kaip pelikanai.

"Ten – daugybė saugomų ir retų rūšių. Prieš prasidedant kariniams veiksmams buvome suskaičiavę 12 pelikanų lizdų. Tačiau separatistų smogikai juos ėmė naikinti. Gaila, bet ši teritorija atiteko Donecko liaudies respublikai", – tvirtino N.Dolgova.

Grįžo po 150 metų

Kelerius metus iš eilės Azovo jūros pakrantės ruože aplinkosaugininkai iš viso nefiksavo šių paukščių.

"Šiek tiek vėluodami, 2017 metais pelikanai pagaliau pasirodė Azovo jūros pakrantėje, mūsų parko dalyje. Tačiau jiems pavyko išperėti vos du jauniklius. Vis dėlto tai ypatingas laimėjimas, nes rožinių pelikanų šioje vietovėje nebuvo 150 metų", – džiaugėsi N.Dolgova.

Už 100 kilometrų nuo pusiasalio Kriva Kosa Azovo jūros pakrantėje yra kitas pusiasalis Bilosarais'ka Kosa, kuris priklauso Ukrainai.

Šiuo metu ši į Kuršių neriją panaši teritorija faktiškai yra uždara ir kontroliuojama pasieniečių.

"Rezervatuose, kurie atriboti spygliuota viela, gyvūnams jau lengviau. Mes net juokaujame, jog karas gyvūnams išėjo į naudą. Tiesa, turizmas visiškai nunyko. Žmonės bijo atvažiuoti. Kai kur saugomos teritorijos buvo virtusios tankų poligonais. Iki šiol baiminamasi užminuotų vietovių. Juk atvažiuoja vaikų ekskursijos, jas vedame tik į saugias vietoves", – atviravo N.Dolgova.

Saugo 250 rūšių paukščių

Gamtosaugininkai šiurpsta dėl tokių nuožmių separatistų, kurie kraštą niokojo be jokios atsakomybės.

"Paukščiai nepažįsta valstybių sienų ir nežino, kas yra fronto linija. Jų apsauga žmogus vis tiek turi rūpintis. Prasidėjus karo veiksmams, okupuotoje Donecko srities dalyje darbą buvo priverstas palikti buvęs šio nacionalinio parko direktorius. Juk šalis nesiūlė jokių galimybių įsigyti kitą būstą ir kažkokiu būdu persikelti su šeima į naują teritoriją. Žmogus liko Donecko liaudies respublikos kontroliuojamoje dalyje, nes neturėjo kitos išeities. Tačiau kolega liko dirbti moksliniu darbuotoju ir kovojo, kad pelikanai grįžtų", – patikino N.Dolgova.

Be pelikanų, šiame parke džiaugiamasi tokiomis saugomomis rūšimis kaip kirai kvatokliai, jūriniai ereliai.

Iš viso parke yra 250 rūšių paukščių. Iš jų 47 rūšys yra įrašytos į raudonąją knygą.

Parko vizitine kortele tapo retas paukštis avocetė. Tai kone vienintelis paukštis, kurio pusilgis snapas riestas į viršų, o ne į apačią.

Kova dėl išgyvenimo

Nacionalinio parko direktorė pripažino, jog ne gamtosauga ir ne paukščių likimai šiuo metu rūpi dažnam ukrainiečiui.

"Visi suka galvas, kaip išgyventi. Parkų administracijos neturi ne tik tarnybinio transporto, bet ir lėšų degalams. Važinėjame savomis mašinomis ir už benziną mokame iš savų kišenių. Atlyginimai ypač maži, be to, periferijoje sunku rasti mokslinių darbuotojų. O žmonės dažniausiai išsikelia gyventi kartu su šeimomis. Jei tik vienas iš šeimos randa kitą darbą, netenkame ir mes savo darbuotojo", – pasakojo N.Dolgova.

Gydytis – pas okupantus

N.Dolgova pripažino, jog dėl teritorinio Ukrainos padalijimo keitėsi daugybės žmonių gyvenimai ir likimai.

Vienur užteko perkelti administracinius vienetus iš vieno miesto į kitą, o ligoninės liko veikti ten, kur ir buvo anksčiau.

"Kaip tenka suktis ligos atveju? Jei esi paprastas žmogus, gali kirsti sieną ir važiuoti į ligoninę. Bet valdininkams ar užimančiam aukštesnes pareigas to nevertėtų daryti. Yra prezidento įsakymas, kuris draudžia valstybės tarnautojams kirsti fronto liniją. Kalbama, jog taip vengiama grėsmių dėl paėmimo į nelaisvę. Gali būti bandymų prašyti išpirkos, o jos niekas nenorės mokėti", – pasakojo moteris.

Į Donecko sritį važiuoja tik tie, kurie neturi ko baimintis.

"Daug kas turi giminių ir važiuoja jų lankyti. Mes mieliau čia jų laukiame. Be pigios degtinės ir pigių cigarečių, ten – viskas labai brangu. Tai mes jiems siuntinius siunčiame su produktais", – tikino N.Dolgova.

Įtarinėjo išdavyste

Ko kitapus sienos pavydi ukrainiečiai? Ogi gero medicininio aptarnavimo.

"Kas išliko, tai tik aukšto lygio medicinos centrai. O ir finansavimas jiems skiriamas", – pastebėjo moteris.

Į lietuvių kolegų nusistebėjimą, kaip karo sąlygomis įmanoma ukrainiečiams kirsti fronto liniją ir važiuoti sveikatintis į Donecko liaudies respubliką, N.Dolgova ramiai atsakė, jog vyksta ir hibridinis karas.

"Gydo ir dar nemokamai", – patvirtino N.Dolgova.

O fronto linija daugelyje vietų priartėja prie pat gyvenamųjų rajonų.

"Nuo mūsų parko administracijos iki fronto linijos – 50 kilometrų. Tačiau yra vietų, kur ši linija kerta parko teritoriją. Norėdama į ją patekti, turiu gauti specialų leidimą", – tikino nacionalinio parko vadovė.

Stebina tai, kad vasarą į Azovo jūros pliažus suvažiuoja kone 10 tūkst. poilsiautojų ir jų nebaugina jokios fronto linijos.

"Žmonės renkasi Urzufą, Yurivka, Bilosarais'ka Kosa", – tikino N.Dolgova.

Moteris pripažino patyrusi ir itin skaudžių situacijų – savo šalies gerovei dirbantys ir už jos gamtą kovojantys gamtosaugininkai kartais tampa ukrainietiškų tarnybų įkaitais.

"Metus negavome atlyginimų. O taip nutiko dėl specialiųjų tarnybų. Visa parko administracija buvo įtarinėjama separatizmu, kiekvieną mūsų nuosekliai tikrino. Metus specialiosios tarnybos aiškinosi mūsų pažiūras, o mes visą tą laiką dirbome nemokamai Ukrainos labui. Gruodžio 30-ąją gavome visų metų atlygį. Vos išsireikalavau, kad išmokėtų. Vieni neišlaikė ir parašė pareiškimus, kiti pasiliko", – tikino moteris.

Metus specialiosios tarnybos aiškinosi mūsų pažiūras, o mes visą tą laiką dirbome nemokamai Ukrainos labui.

Gyvenimus padalijo frontas

Ukrainos stepių gamtinio draustinio skyriaus vedėjas Viktoras Sirenko pasakojo, jog jo vadovaujamo draustinio 50 proc. yra kontroliuojama separatistų.

"Okupacijoje atsidūrė ir parko administracija. Niekas nesitikėjo tokios baigties. 2014 metų balandžio 24-ąją į teritoriją įėjo rusų kariai. Ukrainos ginkluotė nieko negalėjo padaryti, armija tiesiog nebuvo pasiruošusi tokio lygio kariniams veiksmas ir jai teko atsitraukti iki tų vietų, kurias ir dabar kontroliuoja Ukraina. Viskas pasikeitė per naktį. Žmonės rado užrakintas savo darbo vietas, tačiau dar ilgą laiką vaikščiojo į darbą, negaudami jokio užmokesčio", – pasakojo kraupių įvykių liudininkas.

Ukrainos stepių gamtinis draustinis yra pavaldus Ukrainos mokslų akademijai.

V.Sirenko džiaugėsi bent tuo, kad jis pavaldus teisėtai krašto valdžiai.

"Buvo ypatinga situacija. Kraštas padalintas, žmonės liko už fronto linijos su šeimomis ir namais. Tokių santaupų, kurios leistų įsigyti kitą nekilnojamąjį turtą šiapus, niekas neturėjo. Todėl tik nedidelė dalis žmonių persikėlė ir pateikė prašymus dirbti naujai formuojamoje draustinio administracijoje", – pasakojo V.Sirenko.

Aplinkos apsauga visą gyvenimą užsiimantys gyventojai mažai turėjo vilčių staiga pakeisti profesiją. Daugybę šeimų kankino skurdas, žmonės neturėjo darbo.

"Okupuotose teritorijose nesugebėta įkurti gamtos apsaugos administracinės sistemos. Draustinis tiesiog subyrėjo. Archyvai dingo, žmonės liko be išgyvenimo šaltinio", – pripažino V.Sirenko.

Jaučiasi marionetėmis

Tačiau karo pabūklų išvarginti žmonės rado išeitį, kaip prisitaikyti prie situacijos.

Gyventojai iš okupuotų teritorijų maisto produktų važiuoja į Ukrainos kontroliuojamą krašto dalį, o šios dalies žmonės medicininių paslaugų – į separatistų atkirstą kraštą.

"Tačiau išleidus įsaką, kuris skelbė, jog valstybinių institucijų darbuotojams draudžiama kirsti sieną, esą dėl pagrobimų grėsmės, tokios kelionės liovėsi. Žmonės nustojo lankyti savo giminaičius. Tačiau galutinis lūžio taškas įvyko nutraukus mobiliojo ryšio teikimą. Anksčiau šeimos tarpusavyje bent be trikdžių bendravo telefonu, dabar daugelio širdys plyšta pusiau. Žmonės nežino, kaip gyvena jų tėvai ar seneliai, jie negali išgirsti artimųjų balsų", – apie padalintą kraštą pasakojo V.Sirenko.

Dar vienas smūgis aplinkosaugininkams – 30 proc. sumažintas etatų skaičius saugomose teritorijose.

"Tačiau ir tai dar ne pabaiga. Yra daugybė žmonių, kurie turi kirsti sieną tam, kad anapus pasiimtų pensiją. Vadinamoji Donecko liaudies respublika ėmė trukdyti net tokio pobūdžio sienos kirtimams, esą nėra čia ko gauti subsidijas iš abiejų valstybių. Tai sukėlė didžiulį gyventojų nepasitenkinimą", – pasakojo V.Sirenko.

Istorinius stepių landšaftus saugančio draustinio vadovas V.Sirenko pripažino, jog karo metu apie gamtosaugą sunku net kalbėti.

"Karas visur palieka savo pėdsakus. Žmonėms dalijami sklypai. Žemės juk reikia. Prasidėjus arimams, kokį saugomą stepių landšaftą gali išsaugoti? Stepės, kuriose gausu saugomų augalų ir gyvūnų rūšių, tiesiog tirpsta akyse. Šalies ateitis – labai miglota. Viskas priklauso nuo didžiųjų Vakarų ir Rytų šalių sprendimų. O mes – tik figūros jų šachmatų lentoje", – reziumavo V.Sirenko.