Jei bendrovės „Klaipėdos nafta“ generaliniam direktoriui Rokui Masiuliui tektų įvardyti, kokį miestą jis šiandien laiko savo namais, vyras nedvejodamas pasakytų – Klaipėdą. Vienos svarbiausių šalies įmonių vadovas, regis, jau tvirtai įleidęs šaknis uostamiestyje, juokauja, jog gimtajame Vilniuje likusius savo artimuosius dabar mato netgi dažniau nei anksčiau.

Apgaulę bemat „išrišo“

– Vilniuje liko ne tik jūsų mama, bet ir brolis dvynys. Sakoma, kad dvynius sieja ypatingas ryšys. Ar jaučiate tai – galbūt nusižiūrite tuos pačius daiktus, vienodai vertinate kokius nors reiškinius?

– Tai labai jaučiasi. Ir temperamentas vienodas, ir įvykius vertiname, į juos reaguojame taip pat. Žinoma, yra tam tikrų emocinių skirtumų, aš galbūt daugiau perėmiau iš mamos, jis – iš tėvo. Brolis – ramesnis, jis visada būdavo protingesnis už mane. Jau mažas žinojo, kad reikia nusileisti, man tai būdavo išvis nesuvokiama.

– Reikia manyti, kad brolis už jus vyresnis?

– Taip – penkiomis minutėmis.

– O dėl panelių nekonkuruodavote?

– Ne. Bet kažkada per pasimatymą bandėme susikeisti vienas su kitu. Pirmas bandymas – ir mus iškart „išrišo“. Viskas baigėsi labai gėdingai, tad daugiau to nebebandėme.

– Lietuvoje Masiulių pavardė gana garsi, jau vien kalbant apie politikus. Galbūt bent su vienu kuriuo jus sieja giminystės ryšys?

– Tikrai ne. Viename renginyje su Kęstučiu Masiuliu bandėme išsiaiškinti, iš kurio krašto mūsų giminės, buvo šioks toks atstumas. O su Eligijumi juo labiau neturime giminystės ryšių. Kaip ir su aktoriumi Algimantu Masiuliu – vaikystėje manęs visi to klausinėdavo.

Intuicija neapvylė

– Gegužę bus dveji metai, kai vadovaujate „Klaipėdos naftai“. Kaip adaptavotės uostamiestyje?

– Labai gerai. Tą dieną, kai mane vežė pristatyti darbuotojams, vos pravažiavus miesto riboženklį, supratau – čia viskas bus gerai. Apėmė toks geras, malonus jausmas. Ir nuo to laiko jis manęs neapleidžia. Klaipėda – ramesnis miestas už Vilnių, ir žmonės čia ne tokie agresyvūs kaip Vilniuje. Vilniečiai net gal šiek tiek per gerai apie save galvoja, o klaipėdiečiai – kuklesni, ir tai yra labai gerai. Dabar Klaipėda tapo mano traukos centru, viską dėliojuosi taip, kad tik kaip nors čia sugrįžčiau.

– Ar yra dalykų, kurių gyvendamas pajūryje pasigendate?

– Labai trūksta laiko žvejybai. Paskutinį kartą žvejojau rudenį vėgėles. O šiame krašte yra labai daug gerų žvejybos vietų – šalia ir marios, ir jūra, ir upės. Man tai savotiškas atradimo džiaugsmas, tik tiek, kad čia upių dar nepažįstu. Turiu draugų, kurie vis kviečia tai vienur, tai kitur pažvejoti. Bet neturiu laiko. Žvejybai reikia pasiruošti, viską susiplanuoti. O aš po pietų sužinau, kad rytoj reikės būti Seime, dar kitą dieną – Briuselyje. Ką čia susiplanuosi. Žodžiu, rutinos nejaučiu. Vien jau dėl darbų krūvio.

– Ar kartais neerzina toks nepastovumas?

– Ne, toks mano darbas. Žinojau, kur einu ir kaip bus.

– Bent jau kitam pomėgiui – futbolui – pavyksta skirti šiek tiek dėmesio?

– Kalbant apie futbolą, suprantu viena – kad jei nežaisiu, išprotėsiu. Žmogui būtina judėti, organizmas taip jau sutvarkytas, kad jam reikia fizinio krūvio. Tad pažaidžiu futbolą ir, žinoma, man tai labai patinka. Pirmadieniais žaidžiame įmonėje, taip pat priklausau futbolo mėgėjų komandai „Baltai“. Aišku, toks iš manęs ir žaidėjas. Bet išleidžia į aikštę šiek tiek palakstyti.

Vietoje ministro – direktorius

– Galbūt kadaise svajojote tapti profesionaliu sportininku?

– Nuo mažens tėvai įskiepijo, kad būti sportininku nėra gerai. Ir nebuvo jokių protestų. Nuo septynerių mus su broliu leido į krepšinio mokyklą, septynerius metus atžaidėme. Ir nors krepšinis buvo tas sportas, kuriuo daugiausiai užsiiminėjau, galiausiai futbolas labiau patraukė.

– O kas lėmė jūsų profesijos pasirinkimą?

– Kai manęs vaikystėje klausdavo, kuo noriu būti, atsakydavau – finansų ministru. Nes žinojau, kad tėvams patiks. O kai baigėme mokyklą, tiksliai nė nebuvome apsisprendę, kur reikia stoti, neturėjome konkrečių prioritetų. Pasirinkimą nulėmė tai, kad tėvelis buvo baigęs fiziką ir matematiką, ir mums pasiūlė rinktis šią specialybę.

– Įstojome į Vilniaus universitetą, tačiau ėmus studijuoti tapo aišku, kad tai ne mūsų. Ir kai profesorius Aloyzas Skalas paklausė, ką mes čia veikiame, ar negalvojame keisti profesijos, įtariai suklusome – gal mus nori išmesti? Ne, sako, jūs tiesiog ne savo vietoje, gal jums reikia ko nors kito? Sako, galiu pakalbėti su profesoriumi Povilu Gyliu, kad jus pervestų į ekonomiką. Tada išties susimąstėme – gal tai mūsų išsigelbėjimas? Išsilaikėme skirtumus ir perėjome į ekonomiką. O jau čia sužydėjome! Staigia supratome, kad mokslas gali būti ne tik lengvas, bet ir įdomus.

Besimokydami sužinojome, kad atsidaro Tarptautinių santykių institutas, kuriame galėtume mokytis paraleliai, tad su broliu į jį įstojome. Buvome pirmoji laida.

– Jūsų karjera, pradedant privačias kompanijas ir baigiant valstybiniu sektoriumi, kuo puikiausiai klostėsi ir Vilniuje. Kodėl pasirinkote „tremtį“ į visai kitą Lietuvos kraštą?

– Kai vyko energetikos pertvarkymo projektas, buvau už tai atsakingas. Tuo metu mane pasikvietė į ministeriją ir pasakė, kad renkamas žmogus vadovauti „Klaipėdos naftai“. Man tai buvo kosmosas – prie ko čia Klaipėda? Tačiau ministras žinojo, kad esu išskyręs, taigi neprisirišęs prie Vilniaus. Mane pasirinko iš kelių kandidatūrų, ir aš sutikau.

Paklausė protingų žmonių

– Nejau nekamavo abejonės?

– Žinote, laikausi filosofijos, kad žmogus negali savęs analizuoti objektyviai. Mes apie save galvojame arba per gerai, arba per blogai, galbūt turime per daug iliuzijų. Todėl geriau paklausyti, ką tau pataria kiti žmonės, ypač jei jie autoritetai. Nereikia galvoti – aš noriu to ir to. Dažniausiai gavęs tai, ko norėjai, supranti, kad iš tiesų norėjai visiškai ne to. Todėl kai man pasiūlė šį darbą, supratau, kad manimi pasitiki, o jei pasitiki, vadinasi, išmanau, galiu. Ir dėl to šio sprendimo niekada nesigailėjau.

Pradžia buvo tikrai nelengva. Čia man viskas buvo nauja, iki tol teko dirbti vos su 20 žmonių komandomis, o čia iškart – 300, ir tai gyva įmonė, ne vadinamieji projektiniai darbuotojai, kurie kažkiek padirbo ir išėjo.

Todėl man šis darbas – tobulėjimo procesas. Laikausi nuostatos, kad vadovas pirmiausia yra tarnas. Jei vadovas leidžia sau terorizuoti darbuotojus, mano nuomone, jis nekompetentingas. Todėl jei turi kokių nors silpnybių, pykčio – negali to demonstruoti.

Labai norėčiau, kad kiekvienas mano įmonės darbuotojas jaustųsi laisvai ir galėtų maksimaliai atsiskleisti. Taip, disciplina turi būti, bet surasti tą gerą balansą – jau patirties klausimas. Ir, pripažinsiu, man to pritrūksta.

Nesimeldžia pinigams

– Kada paskutinįkart atostogavote?

– Vieną laisvą savaitę turėjau žiemą – važiavau į Druskininkus, mėgavausi procedūroms, skaičiau knygas.

– Tik nesakykite, kad apie vadybą?

– Ne, tokių neskaičiau. Apskritai man labai patinka istorija, filosofija, teologija. Ir, žinoma, grožinė literatūra. Labai didelį įspūdį padariusi knyga – Mahatmos Gandhi autobiografija. Turbūt aš ją labai laiku perskaičiau – tuo metu, kai iškilo svarbių gyvenimo klausimų. Kaip tikinčiam žmogui, man labai artimos M.Gandhi mintys.

– O ką jums reiškia materialiniai dalykai?

– Žinoma, tai svarbu. Svarbu gyventi patogiai, išlaikyti orumą, svarbu jaustis žmogumi. Bet stengtis vien dėl materialinių dalykų – beprasmiška, tai neturėtų tapti tikslu.

– Akivaizdu, jog jūsų gyvenime svarbią vietą užima šeima, tačiau pastaruoju metu esate priverstas būti toli nuo namiškių.

– Tiesą pasakius, turbūt dabar savo artimuosius aplankau dažniau nei tada, kai gyvenau Vilniuje. Taigi nėra to blogo, kas neišeitų į gera. O kad jūs žinotumėte, kaip skaniai mano mama kepa antį! Ji visada mane vilioja šiuo patiekalu. Dar ir į Klaipėdą parsivežu.