Sausio mėnesį „Atlanto“ futbolo komandos treniruoti į Klaipėdą atvykęs garsus specialistas iš Rusijos Konstantinas Sarsanija yra geriausios nuomonės apie Lietuvą, uostamiestį, lietuvius. Daugelį Europos šalių išmaišęs 44-erių strategas dar prieš atvykdamas žinojo, kad prie Baltijos jūros jo laukia gerokai ramesnė šalis nei Rusija.

Sentimentai Lietuvos žmonėms

– Lietuva man patinka. Šalis, žmonės, kultūra, gamta – visa tai yra puiku. Kuršių nerija – nuostabi, Palanga – apskritai gražiausia vieta: jūra, kopos, smėlis. Puiki ir Klaipėda. Labai gražus miestas. Man patinka. Jau beveik viską apžiūrėjau. Nebūčiau sutikęs pas jus atvažiuoti, jei nebūtų patikęs gyvenimas čia, jo lygis. Jau esu tokio amžiaus, kad ne vien darbas rūpi. Noriu, kad būtis teiktų malonumą. Prieš apsispręsdamas, kur vykti, turėjau nemažai pasiūlymų iš Rusijos, Kazachstano, kitų šalių.

– Kokį įspūdį palieka lietuviai?

– Jūsų žmonės, palyginti su rusais, labiau disciplinuoti, ramesni. Lietuviai į viską reaguoja lėčiau ir ramiau nei mano tautiečiai. Tačiau to nepasakyčiau apie lietuvius futbolininkus. Jie pasiryžę kautis. Daugelis šiuolaikinių rusų ryžto nebeturi. Anksčiau tuo garsėjusi Rusijos tauta savotiškai išsigimė. Turiu gyvenime taisyklę: jei atvažiuoji į kitą šalį, niekada nebandyk jos lyginti su savo valstybe. Čia – taip, čia – kitaip. Atvykai į tą šalį, tai, būk mielas, ir gerbk to krašto įstatymus, tradicijas. Po to, kai trejus su puse metų pragyvenau Prancūzijoje, man nėra sunku adaptuotis. Nieko negaliu pasakyti blogo apie Vakarų Europą, tačiau čia, Lietuvoje, žmonės paprastesni, mums rusams artimesni pagal kultūrą. Čia gyvena daug tautiečių, su kuriais galima pakalbėti. Prancūzijoje, pavyzdžiui, visai kitokia kultūra. Kai subyrėjo Sovietų Sąjunga, prancūzai į rusus žiūrėjo lyg į juodaodžius. Nepaisant to, šiandien prancūzai yra kitokie, nei, palyginti, vokiečiai. Net patys vokiečiai pripažįsta, kad prancūzai dirba, jog gyventų, o jie gyvena, kad dirbtų.

– Kada anksčiau esate aplankęs Lietuvą?

– Lietuvoje pirmą kartą buvau 1996-aisiais. Nežinau kaip, bet mano telefono numerį sužinojo Šiaulių futbolo klubo atstovai, tąkart pakvietę mane į jūsų valstybę. Po kelionės į Lietuvą, Irmantą Stumbrį „įtaisiau“ į Sankt Peterburgo „Zenitą“, klaipėdietį Rimantą Žvingilą – į Belgijos komandą, į kitas ekipas – Nerijų Barasą, Tomą Žiuką, Valdą Trakį. Beveik visus tuomet Šiauliuose žaidusius futbolininkus pavyko įsiūlyti užsienio klubams.

– Kaip nutiko, kad tapote „Atlanto“ komandos vyriausiuoju treneriu?

– Pastaraisiais metais bendravau su Klaipėdos klubo atstovu Vaciu Lekevičiumi. Jis kalbino mane atvykti į Lietuvą, dėstė planus. Vieną dieną apsisprendžiau, kad su visu trenerių štabu vyksiu pajūrį.

Po Maskvą vaikšto sekmadieniais

– Iš kur jūs kilote?

– Gimiau Maskvoje. Mūsų šeima gyveno ne centre, tačiau ir ne pakraštyje – pietvakarinėje Maskvos dalyje, gerai žinomame Čeriomuškų rajone. Gana ramioje vietoje. Čia daugiausia gyveno inteligentų. Mūsų šeima buvo tokia: 2008-aisiais mirusi mama Marija buvo gydytoja, tėvas Sergejus – sporto medicinos srities profesorius, 40 metų išdirbęs Rusijos valstybiniame kūno kultūros universitete. Turiu penkeriais metais jaunesnę seserį Tatjaną.

– Su sportu susijęs tėvas jaunystėje irgi buvo atletas?

– Jis buvo lengvaatletis, tačiau sportinių aukštumų nesiekė. Labiau linko prie mokslo, baigė du – sporto ir medicinos specializacijos – institutus. Būdamas mokslininkų grupėje, dirbo su Maskvos „Dinamo“ ledo ritulininkais, bendradarbiavo su tuometės Sovietų Sąjungos sunkiosios atletikos ir žolės riedulio rinktinėmis. Prižiūrėdamas sportininkus lankėsi Lietuvoje, buvo ir Klaipėdoje.

– Kokios gimtojo miesto vietos patinka, kur dažniausiai lankotės?

– Maskvoje labiausiai patinka tos vietos kur užaugau – pietvakarinė dalis ir centras. Deja, tikrųjų maskviečių sostinėje mažai likę. Galiu išprotėti dėl mieste susidarančių automobilių spūsčių. Todėl labiausiai patinka pavaikščioti sekmadieniais, kai tuštesnis miestas, nėra tų grūsčių. Centre yra vietų, kurios brangios mums, maskviečiams. Patinka pabūti prie Kristaus Gelbėtojo bažnyčios, pavaikščioti Arbato gatve.

– Ar Maskva – nepavojingas miestas?

– Nepavojingas. Saugu tiek pat, kiek ir kitose Europos sostinėse. Tačiau pastaraisiais metais dirbdamas Voroneže, atvėriau ir šio miesto žavesį. Nors jis – didelis, milijoninis, tačiau jame nėra spūsčių. Ir žmonės paprastesni.

Tėvas ir duktė – poliglotai

– Kokia jūsų šeiminė padėtis?

– Esu vedęs antrą kartą. Iš pirmosios santuokos turiu 24 metų dukrą Nadeždą. Ji jau dirba Maskvoje, Tarptautinės imtynių federacijos agentūroje. Moka penkias kalbas. Viena iš jų – kinų. Pirmoji santuoka, kai vestuves atšokau 19-metis, truko neilgai, o antrą kartą vedžiau – Jeleną – prieš 20 metų. Šiais metais sūnui Denisui sukaks 18 metų. Sūnus labai gerai supranta futbolo peripetijas. Žino, kaip turi dirbti skautas. Padės jis man rinkti žaidėjus į „Atlanto“ komandą.

– O pats keliomis kalbomis kalbate?

– Lengvai kalbu anglų ir prancūzų kalbomis, galiu susikalbėti itališkai ir olandiškai.

– Apsigyvenote Palangoje. Ar todėl, kad tik ten buvo rastas jums butas, ar pats norėjote gyventi kurorte?

– Palanga – vasarą ten triukšminga. „Atlanto“ atstovams pavyko rasti butą nors ir netoli nuo centrinės gatvės, tačiau labai ramioje ir gražioje vietoje. Džiaugiuosi, kad galiu pavaikščioti pajūriu, susikaupti. Tai labai svarbu treneriui.

– Ar atvažiuos į Lietuvą jūsų žmona?

– Atvyks. Tačiau kai bus šilta. Šiaip jau mes esame įsikūrę geroje Maskvos vietoje, todėl Jelena daugiau laiko praleis Rusijoje.

Norėjo būti imtynininkas

– Nuo kada susiejote savo gyvenimą su sportu?

– Mokiausi vidurinėje mokykloje, kurioje jau sovietmečiu buvo sustiprinta anglų kalba. Kai ją baigiau, įstojau į Maskvos kūno kultūros institutą. Apgyniau pedagogikos mokslų kandidato disertaciją. Nuo 5 metų lankiau plaukimo treniruotes, nuo 8-erių – imtynes, vėliau nuėjau į „Dinamo“ ledo ritulio mokyklą, po to perėjau į šio klubo futbolo grupę. Kai mane devintoką pradėjo kviesti į „Dinamo“ komandą, SSRS jaunių rinktinę, tėvai suprato, kad tai jau rimta. Žaisti tarp vyrų pradėjau 1987 metais. Ir jau pirmosiose rungtynėse įmušiau įvartį į žinomo vartininko Viktoro Čanovo vartus.

– Jūsų karjera baigėsi gana anksti. Kodėl?

– Būdamas 25-erių patyriau kelio traumą. Kadangi tada jau buvau pakviestas į tuomet Ordžonikidzės (šiandien Vladikaukazo) „Spartako“ komandą vadybininku, nesiryžau operuoti kojos. Greitai futbolo žaidėjų agentai iš Prancūzijos ir pasiūlė naują darbą. Jų darbo kabinetas buvo Antverpeno mieste. Nuo tada dvi savaites būdavau Belgijoje, dvi – Rusijoje. Taip ir perpratau futbolininkų agento darbą. Netrukus su manimi dirbti norėjo beveik visi geriausi Rusijos žaidėjai. Man pasisekė, kad nuo pirmų dienų patekau į patyrusių ir nuoširdžių specialistų būrį. Po 2–3 metų pradėjau dirbti savarankiškai. Šiandien Europoje visi futbolo pasaulio žmonės mane gerai pažįsta ir nori dirbti su manimi.

Cepelinai ir šaltibarščiai – skanu

– Koks esate žmogus?

– Linksmas, atviras, komunikabilus. Esu tos nuomonės, kad žmonėmis reikia pasitikėti. Kiekviename mūsų reikia įžvelgti gerus bruožus. Manau, kad žmogus turi teisę klysti. Tačiau vieną kartą. Net pirmą kartą prasižengusiems futbolininkams atleidžiu. Bet neatleidžiu išdavystės.

– Ar turite pomėgių?

– Futbolas atima didžiausią laiko dalį. Patinka žiūrėti senus rusiškus filmus, kaip antai „Pokrovskio vartai“, komedijas, tokias kaip „Dvylika kėdžių“, „Ivanas Vasiljevičius keičia profesiją“. Patinka 80–90-ųjų diskotekų muzika.

– Ką mėgstate valgyti?

– Įpročiai keičiasi. Anksčiau patikdavo tipiška rusų virtuvė: bulvės su grybais, su mėsa. Pastaruoju metu valgau japonų ir korėjiečių patiekalus. Po to, kai lankiausi Korėjoje, pamėgau šios šalies valgius. Jie gana aštrūs. Pas jus galima rasti japoniškų patiekalų, tačiau korėjiečių – ne.

– O cepelinų ar spėjote paragauti?

– Žinoma. Tiesa, jie labai „sunkūs“, bet skanūs. Taip pat skanūs lietuviški šaltibarščiai.

– Jūs jau mokėtės lietuvių kalbos Marijampolėje, kai turėjote šiame mieste treniruočių stovyklą.

– Kol kas nesimokau, bet būtinai tęsiu pamokas.

– Kokie planai ateičiai, ar ilgam mūsų mieste?

– Svarbiausia gerai atlikti darbą. Tikiuosi, kad ilgam. Noriu matyti savo ir savo pagalbininkų darbo vaisius. Patinka, kad patys vaikinai futbolininkai pradėjo tikėti savimi. Labai dažnai skambina iš Rusijos, klausinėja apie jūsų šalį, apie Lietuvos futbolo čempionatą.

Vizitinė kortelė

1968 m. birželio 11 d. gimė Maskvoje.

1985–1988 m. Maskvos „Dinamo“, „Krasnaja Presnia“ komandų žaidėjas.

1988 m. Voronežo „Fakelo“ žaidėjas.

1989 m. Ordžonikidzės „Spartako“ žaidėjas.

1989–1990 m. Maskvos „Asmaralo“ žaidėjas.

1991–1993 m. žaidė Prancūzijoje.

2005 m. Maskvos „Sportakademklubo“ direktorius.

2006, 2007–2008 m. Maskvos „Sportakademklubo“ vyr. treneris.

2006–2009 m. Sankt Peterburgo „Zenito“ sporto direktorius.

2009 m. Maskvos sr. „Chimki“ treneris.

2010 m. Maskvos „Dinamo“, Rusijos futbolo federacijos sporto direktorius.

2010–2012 m. Voronežo „Fakelo“ vyr. treneris.

2013 m. Klaipėdos „Atlanto“ vyr. treneris.