Ekslibrisą – grafinį knygų ženklą, kuris liudijo spaudinio nuosavybę, kadaise vadino knygų sargu. Šiais laikais ekslibrisais paženklinta reta privati biblioteka. Tačiau anaiptol nesumažėjo jų kūrėjų, o mažosios grafikos šedevrus kolekcininkai tebegraibsto visame pasaulyje.

Už ekslibrisą – milijonas

Augustinas Virgilijus Burba, žinomas uostamiesčio grafikas, ekslibrisais susidomėjo dar studijuodamas Vilniaus dailės akademijoje praėjusio amžiaus septintame dešimtmetyje. Tada išeivijos lietuvis JAV J.Toliušis išleido didelį Lietuvos dailininkų ekslibrisų albumą.

"Jis pirmasis, padedamas V.Kisarausko, surinko didelę ekslibrisų kolekciją. Mes išsiuntėme jiems savo darbus ir pirmą kartą buvo išleistas Lietuvos dailininkų ekslibrisų albumas. Ir tada mums pasipylė kvietimai iš užsienio dalyvauti įvairiuose renginiuose, parodose, konkursuose", – išėjimo į tarptautinius vandenis pradžią prisiminė A.V.Burba.

A.V.Burba juokėsi, kad 1988 m. viename tokiame konkurse Italijoje už ekslibrisą laimėjo premiją ir tapo pirmuoju milijonieriumi tarybinėje Klaipėdoje.

"Gavau milijoną lyrų. Tais laikais tai buvo apie 80 dolerių. Tokia buvo pradžia. Vėliau pakliuvau į Europos ekslibrininkų dvidešimtuką, tada Milane buvo surengta paroda. Į tokias parodas paprastai suvažiuodavo visi tie, kurie renka ekslibrisus, ir tie, kurie jais prekiauja. Mes, dailininkai iš Rytų Europos, nesikeitėme savo ekslibrisais, bet norėjome parduoti, kad bent kelionės išlaidas padengtume", – prisiminė A.V.Burba.

Klaipėdietis teigė, kad jam kaip menininkui irgi buvo įdomu turėti kitų šalių dailininkų ekslibrisų, todėl šiais darbais keisdavosi. Apie honorarus už ekslibrisus kūrėjai iš sovietinio lagerio sužinojo tik žlugus tarybinei imperijai.

"O anksčiau mums, sovietiniams žmogeliams, atsiųsdavo gražų katalogą iš parodos ar laišką su Nyderlandų pašto ženkliuku, ir mums tai būdavo atpildas už darbą. Mes siųsdavome į parodas savo kūrinius, nė nenutuokdami, kad tai yra prekė ir iš to galima gyventi", – sakė A.V.Burba.

Tik su KGB palaiminimu

Pasaulyje XX a. antrojoje pusėje ypač suaktyvėjo ekslibrininkų judėjimas, tai yra šio mažosios grafikos žanro gerbėjai, kūrėjai ir kolekcininkai nuolat susitikdavo parodose, kur pirkdavo, parduodavo ar keisdavosi ekslibrisais.

Tačiau sovietmečiu Lietuvos kūrėjai buvo gerokai suvaržyti. O siųsti savo darbus ar dalyvauti parodose užsienyje galėjo tik palaiminus galingiesiems iš KGB.

"Jeigu norėdavai viską atlikti oficialiai, reikėdavo važiuoti į Vilnių. Specialiai tuo reikalu užsiėmė toks veikėjas S. Jis ant kitos ekslibriso pusės uždėdavo rusišką antspaudą "Leista išvežti už SSRS ribų" ir jau galėdavai tokį darbą siųsti paštu į užsienį. Labai jau rūpinosi, kad nepridirbtume kokių nors antitarybinių dalykų", – pasakojo A.V.Burba.

Brangesnis už knygą

Knyga nuo pat jos atsiradimo pradžios buvo ne tik didelė materialinė vertybė. Siekiant apsaugoti tokį brangų turtą ir atsirado knygos ženklai.

Pradžioje tai buvo fajansinės plokštelės, vėliau – įrašai, autografai, piešiniai, herbai, puošnios monogramos, tačiau populiariausi ir ilgiausiai išsilaikę knygos ženklai – ekslibrisai.

Ekslibrisas (lot. ex – iš + libris – knyga) – vos ne nuo raštijos pradžios buvęs ne tik leidinio savininko ženklas ir knygos sargas, bet ir meno kūrinys, atspindėjęs knygos savininko asmenybę, profesiją, pomėgius, gyvenimo būdą, netgi charakterį.

Ekslibrisais buvo žymimas knygų priešlapis, antraštinis lapas, vidinė viršelio pusė, viršelis, ir retai buvo nepaisoma šių taisyklių. Žymėdami knygas, vieni stengėsi įtikti pirkėjui, kiti – reklamuoti savo prekę, dar kiti – pabrėžti nuosavybę.

"Į knygas klijuodavo ekslibrisus, ir jei juos kas nors išplėšdavo, jau kildavo įtarimas, kad yra kažkas nešvaru. Kartais pas dailininką užsisakydavo iki pusės tūkstančio knygos ženklų tiražą. Tačiau būdavo tokių ekslibrisų, kurie kainuodavo brangiau net už pačią knygą", – tvirtino grafikas A.V.Burba.

Senosios paskirties nebeliko

Ekslibrisai šiuo metu neretai yra informacijos šaltinis, padedantis kaupti žinias apie kadaise veikusias spaustuves ir knygynus. Tačiau savo tikrąją misiją ekslibrisai, regis, baigė XX amžiuje.

"Tai jau nebėra knygos ženklai, o tik mažosios grafikos kūriniai, todėl yra labai vertinami tik iš grafinės pusės. Ekslibrisų lygis labai pakilo, kai į jų kūrimą įsiliejo dailininkai profesionalai, taikomosios dailės atstovai ir pasitraukė amatininkai, kurie anksčiau tik įrašydavo vardą, pavardę, numerį ir daugtaškį. Tokie anksčiau buvo ekslibrisai", – teigė A.V.Burba.

Menininkas tvirtino, kad sovietmečiu į Klaipėdos celiuliozės kombinatą net iš Archangelsko perdirbti atveždavo senovines knygas. Kai kurie darbininkai suprato jų vertę, ir Klaipėdos sendaikčių turguose atsirado keisti senoviniai leidiniai.

"Tarp tų knygų radau ir su ekslibrisais. Esu matęs knygų su įrašais, vienoje net buvo užrašyta, kad jei ją kas nors neatsiklausęs paims, velnias apsės. Įdomi istorija nutiko tarybiniame Leningrade. Ten antikvariate už 2 rublius įsigijau tarpukaryje išleistą P.Galaunės "Lietuvos liaudies meną", o viduje – dailininko Vytauto Jurkūno dedikacija kažkokiam rusui kolegai. O aš kartu mokiausi su V.Jurkūno sūnumi", – prisiminė A.V.Burba.

Pasak grafiko, šiuo metu labai mažai žmonių, kurie užsako ekslibrisus. Esą yra tekę gaminti klaipėdiečiams architektams, medikams. A.V.Burba per savo praktiką yra sukūręs 650 įvairiausių knygos ženklų.

Vertingas ir egzotiškas

Ankstesniais laikais ekslibrisai buvo ir labai graži bendravimo priemonė. Pasak klaipėdietės dailininkės Lidijos Kuklienės, tai buvo metas, kai žmonės masiškai pirko knygas ir jas skaitė.

"Dabar irgi perka ir skaito. Bet ekslibriso žanras, galima sakyti, mirštantis. Studentams pasakiau, ir jie nežinojo, ką tas žodis reiškia, nors buvau tikra, jei jie stoja į Dailės akademiją, tikrai žino, kas yra ekslibrisas. Nors nemanau, kad jis išnyks, juk teatras neišnyko, knygos neišnyko ir ekslibrisas neišnyks. Jis tik tampa vertingesnis ir labiau egzotiškas", – svarstė L.Kuklienė.

Dailininkė teigė, kad šiame mažajame grafikos darbe yra labai daug nuoširdumo. Jau nekalbant apie tai, kad iš praktinės pusės juos labai patogu piešti, nereikia daug medžiagų, plačių užmojų ir sudėtingos kompozicijos.

"Be to, mažą darbelį padaryti labai smagu. Ne kažin kuo rizikuoji – jei kas nors nepavyks, nesunku pataisyti. Tai juk ne didelė drobė. Ir dar ekslibrise visada turi būti užrašas, kam jis skirtas. O kadangi šriftas – mano mėgstama sritis, tai ekslibrisai man labai patrauklūs. Beje, nėra dailininkų, kurie nenupiešė bent vieno ekslibriso. Net M.K.Čiurlionis buvo jį nutapęs", – pasakojo L.Kuklienė.

Dailininkė teigė, kad ekslibrisą yra nupiešusi ir sau. Skiriamuoju knygos ženklu šmaikščiai pasirinko savo nosies formą.

Ekslibrisais užsikrėtęs yra ir dar vienas klaipėdietis dailininkas – Mindaugas Petrulis. Jis pasakojo, kad patį pirmą knygos sargą pamatė dar pirmoje klasėje – knygelėje, kurią jam paskolino jo mokytoja, ir Mindaugui šis ženklas palikęs didžiulį įspūdį.

"Kaip knygos ženklas šiuo metu ekslibrisas peraugo visai į kitą lygmenį. Dabar kalbama apie knygas virtualioje erdvėje, bet manau, kad ir ten netrukus atsiras specialus elektroninių knygų ženklinimas, kuris galbūt kada nors irgi virs menu. Tačiau vertingiausia ta knyga, kurioje pasirašo pats autorius, nes antspaudą gali uždėti bet kas", – įsitikinęs M.Petrulis.