Norėjo grįžti į Lietuvą

Ispanų kalbos dėstytojas ir mokytojas, tautodailininkas Aleksas Eugenijus Kulvietis gimė Medeljine, antrame pagal dydį Kolumbijos mieste, kur iki šiol gyvena jo tėvai.

Medeljine ir paskutiniuosius 11 savo gyvenimo metų praleido jo senelis Eugenijus Kulvietis (1883–1959).

Prieš du dešimtmečius žymiojo tapytojo anūkas ryžosi atvykti gyventi į Lietuvą.

Aleksas nuo jaunumės svajojo apie protėvių žemę. Jis teigė, kad senelis visada norėjo grįžti į gimtinę, tačiau jis amžiams liko svetimame tolimame krašte.

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui į Vokietiją emigravęs E. Kulvietis 1948 m. rugsėjį kaip politinis pabėgėlis gavo leidimą išvykti į Kolumbiją ir gruodį pasiekė Buenaventuros uostą.

„Kodėl savo naujais namais pasirinko Kolumbiją? Po Antrojo pasaulinio karo, kaip ir dabar dėl karo Ukrainoje, daugelyje šalių buvo įgyvendinama pabėgėlių gelbėjimo programa. Daugelis Lotynų Amerikos šalių pabėgėlių iš Europos nepriėmė, nes turėjo ekonominių problemų. O Kolumbijoje tuo užsiėmė saleziečiai, trys kunigai iš Lietuvos, kurie sukūrė pagalbos komitetą, padėjusį emigruoti tautiečiams į Kolumbiją. Buvo sudarytos diplomatinės ir politinės sąlygos per Berno konsulatą, ir mano senelis emigravo per Šveicariją“, – anksčiau dienraščiui pasakojo Aleksas.

Neįtikėtina rankos istorija

Šiemet vasario 13-ąją sukaks 66 metai po E. Kulviečio mirties.

Kai Alekso senelis mirė, jo močiutė išreiškė keistą norą.

Našlė atminimui paprašė palikti jos vyro dešinę ranką, kuria jis tapydavo paveikslus.

Kolumbijoje gamtinės sąlygos tokios, kad ranka greitai mumifikavosi.

Ją, suvyniotą į drobę, anot Alekso, jo močiutė laikė spintoje miegamajame.

Aleksas pasakojo, kad ta ranka tapo savotiškas šeimos mitas, savotiška legenda, jam vaikui visada buvo smalsu ją pamatyti.

Ir štai vieną sykį tokia proga atsirado.

Tuomet aštuonerių Aleksas su močiute išėjo pažvejoti į netoliese esantį tvenkinį ir kai jiedu grįžo namo, suprato, kad į namus buvo įsibrovęs plėšikas.

„Namuose radome visus daiktus išmėtytus, bet atrodė, kad niekas nepavogta. Kai užbėgome į antrą aukštą, į miegamąjį, ant grindų pamatėme gulinčią pajuodusią senelio ranką ir viską supratome. Įsibrovėlis turbūt ieškojo brangenybių ir štai netikėtai rado senelio ranką, kuri, ko gero, mirtinai jį išgąsdino. Galiu tik įsivaizduoti, kaip jis išsigando, nes viską palikęs spruko, veikiausiai net neatsigręždamas. Po močiutės mirties tėtis tą ranką kremavo“, – prisiminė Aleksas.

Aleksas tėčio klausė, gal tai kokios Pietų Amerikos tradicijos mirusio žmogaus ranką laikyti namuose?

Tačiau tėtis patvirtino, kad tokios tradicijos čia tikrai nebuvo. Toks buvęs močiutės noras.

„Kolumbijoje kapo sklypai gana brangūs, todėl žmonės laidojami į žemę su karstais tik ketveriems metams. Po to, jie iškasami, kūnai dėl oro sąlygų paprastai jau būna suirę, mirusiųjų kaulai sudedami į nedideles dėžutes, kurios saugomos kolumbariumuose, didžiuliuose statiniuose kapinių teritorijoje. O esamą kapavietę galima išnuomoti arba parduoti. Žmonių Kolumbijoje daugybė, kapinėms ten nedaug tinkamos žemės, ji labai brangi, todėl vietos žmonės rado tokį sprendimą“, – teigė Aleksas.

Įamžinimas: šiame E. Kulviečio nutapytame paveiksle pavaizduota jo paties rankomis pastatyta sodyba Kolumbijoje, kur jo anūkas Aleksas praleido savo vaikystę. / Vestos Jašinskaitės nuotr.

Produktyvumu stebinęs kūrėjas

Nėra labai nuostabu, kad Alekso močiutė panoro po vyro mirties pasilikti jo ranką.

Tai buvo itin talentingas dailininkas, greitai populiariu tapęs net svetimame krašte.

Kolumbijoje E. Kulvietis gyveno vos 11 metų, per tą laiką jis nutapė daugiau nei 300 paveikslų, kurie papildė jo lietuviškojo kūrybinio etapo darbų sąrašą.

„Jo Kolumbijos etapo darbai yra įdomus tuo, kad dailininkas europietis, klasikinės Europos dailės mokyklos atstovas, tapė tropikų gamtą. Yra nuotraukų, kuriose senelis yra įamžintas, tapantis Magdalenos upę, žinomiausią Kolumbijos upę. Sunku suvokti, kad lietuvis tapo Kolumbijos peizažus. Jis mėgo tapyti ir natiurmortus, tapė tropinius vaisius, kuriuos veikiausiai pats ir augino. Beje, mano vaikystė prabėgo senelio statytame name“, – pasakojo Aleksas.

Įsibrovėlis turbūt ieškojo brangenybių ir štai netikėtai rado senelio ranką, kuri, ko gero, mirtinai jį išgąsdino.

Aleksas pasakojo, kad senelio sodyba priminė lietuvišką ūkį su gyvenamuoju namu ir aplink jį vešinčiu sodu su avokadų, mango ir kitų egzotiškų vaisių medžiais.

Pagal paties E. Kulviečio fiksuotus duomenis, Lietuvoje iki emigracijos jis nutapė per 2,8 tūkst. paveikslų, tad per visą gyvenimą atsirado per 3 tūkst. darbų.

„1925 m. turėjau parodą Kaune, kur iš 60 eksponatų pardaviau 48“, – savo gyvenimo aprašyme pažymėjo E. Kulvietis.

Visi jo paveikslai pasklidę po visą pasaulį.

Giminaičiai turi išsaugoję apie 30 darbų, Lietuvos muziejuose ir galerijose pavyko suskaičiuoti dar apie 40.

Paveikslas – pas Prezidentą

Vieną E. Kulviečio paveikslą turi įsigijęs ir Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda.

Pernai birželį Vilniuje rotušės aikštėje vyko Pasaulio lietuvių bendruomenės suvažiavimas. Ten buvo ir Kolumbijos lietuvių bendruomenės paviljonas.

„Kalbėjo ir Valdas Adamkus, jis yra labai mylimas mūsų diasporos prezidentas, jis mus įkvėpė. Po G. Nausėdos sveikinimo kalbos pavyko prie jo prieiti ir įteikti kolumbietiškus suvenyrus, ant vieno jų buvo užrašyta „Nuo A. Kulviečio“. Jis pasiteiravo, ar aš ne E. Kulviečio anūkas. Jis tada ir pasakė, kad turi mano senelio paveikslą su lietuviško kryžiaus motyvu. Man buvo maloni staigmena, kad Prezidentas turi mano senelio paveikslą“, – pasidžiaugė Aleksas.

Aukcionuose nuolat yra parduodami E. Kulviečio paveikslai, pradinė kaina – nuo kelių tūkstančių eurų.

„Žinau vieną kolekcininką iš Kosta Rikos, jis aukcionuose ieško mano senelio paveikslų. Pats, regis, amerikietis, bet gyvena Kosta Rikoje, turi virtualią galeriją ir nuomoja įgytus senelio paveikslus. Jis buvo atvykęs pas mano tėtį, prašė parduoti turimus senelio paveikslus. Tėtis nesutiko, jis teigė, kad kiekvienas paveikslas jam yra brangus ir juos norįs išlaikyti“, – kalbėjo Aleksas.

Profesionalas: E. Kulvietis pragyvenimui užsidirbdavo tapydamas garbių žmonių portretus, nors labiausiai jam patikdavo piešti natiurmortus. / A. E. Kulviečio šeimos archyvo nuotr.

Laukia archyvo tyrimai

Aleksas Lietuvoje yra surengęs kelias savo senelio darbų ir jų kopijų parodas, tačiau atvežti iš Kolumbijos į Lietuvą tų paveikslų originalus labai sudėtinga dėl daugelio dalykų.

Be to, ten likusius kūrinius labai veikia vietos klimatas (karštis, saulė, drėgmė) ir medienos parazitai, kurie sunaikina porėmius, ant kurių pritvirtintos drobės. Dalį paveikslų reikėtų restauruoti.

„Jo profesija buvo dailininkas, bet istorinis laikmetis buvo toks, kad neišvengiamai jam teko ragauti ir kariškio duonos. Net ir iš tų laikotarpių yra jo dailės darbų. Jis tapė ir karo tematika. Yra nutapęs kažkokį generolą, tapė politikų, dvasininkų portretus. Kolumbijoje nutapė šios šalies didvyrio Simono Bolivaro portretą. Žymių žmonių portretų tapymas buvo pagrindinis jo pragyvenimo šaltinis. Kiek žinau, jam tai nepatiko, tapyti portretus nebuvo smagu, nes klientams buvo nelengva įtikti“, – kalbėjo garsaus lietuvių dailininko anūkas, šiuos pasakojimus girdėjęs iš savo močiutės, E. Kulviečio žmonos.

Tapytojas buvo portretistas, peizažistas, tačiau bene labiausiai mėgo tapyti natiurmortus, lietuviškuoju laikotarpiu jis mėgo tapyti grybus – baravykus, voveraites, jam patiko tapyti ir uogas.

Maža to, šis nepelnytai primirštas garsus lietuvių tapytojas buvo ir puikus fotografas, kažkada turėjęs netgi savo fotogaleriją.

„Esu parsivežęs į Lietuvą savo senelio dokumentų archyvą, kuriame yra daugybė laiškų, dokumentų, jo dienoraščių, nuotraukų. Tai irgi didelis lobynas. Visam tam reikia daug laiko atskiram tyrimui ir analizei“, – teigė Aleksas, pridūręs, kad jo senelis vertas atskiros monografijos.