Kalba – pagrindas

A. E. Kulviečio namuose įvyko tradicinis diasporos susitikimas, tapęs ne tik kalbos pamoka, bet ir tikru kultūriniu potyriu. Tai puiki proga, kai užsienio lietuvių kursantai gali pabendrauti neformalioje aplinkoje.

„Tai jau ilgametė tradicija, nes vasaros ir žiemos metu mes priimame kursantus į savo namus ir kartu gaminame tradicinį lietuvių patiekalą – cepelinus. Vasaros kursai prasidėjo 2002 m., o būtent ši tradicija, kai kursantai kviečiami atvykti į lietuvių šeimos namus, tęsiasi jau labai daug metų, net sudėtinga būtų pasakyti tikslų skaičių“, – tvirtino A. E. Kulvietis.

K. Kulvietienė pažymėjo, jog šie metai ypatingi todėl, kad pavyko pasiūlyti lietuvių kalbos kursus ir kolumbiečiams.

„Kelionė iš Kolumbijos yra labai ilga – viena moteris pas mus skrido net 34 valandas ir dar su keturiais persėdimais. Tačiau žmonės pasiryžta, nes jie nori mokytis lietuvių kalbos ir bendrauti“, – tvirtino K. Kulvietienė.

Pasak A. E. Kulviečio, kalba yra pats svarbiausias dalykas.

„Kalba yra labai svarbus elementas, ir mes kiekvienais metais patvirtiname, kad diaspora be kalbos yra tarytum niekas“, – atviravo tautodailininkas.

Pamatė ir parodą

Procesas nuo bulvių kasimo iki ragavimo, pasak K. Kulvietienės, tampa pamoka po pamokų – tai yra praktinė dalis, kur mokymasis vyksta per skonį, garsą, kvapą ir bendravimą tarpusavyje.

„Čia yra pamoka po pamokų, kai jau žmonės susipažįsta su lietuvių kalba. Susitikimas namuose yra vienas užbaigiamųjų akademijos akcentų. Dalyviai mokosi jau ketvirtą savaitę – kai kurie nuo nulio, o kiti – ilgesnį laiką. Manau, kad kalbų mokymasis geriausiai veikia, kai kažką darai praktiškai ir vyksta bendravimas“, – teigė K. Kulvietienė.

Šiais metais, be kulinarinių potyrių, svečiai turėjo galimybę apžiūrėti A. E. Kulviečio surengtą medinių kryžių parodą – jo paties kūrinius.

„Mano senelis Eugenijus Kulvietis (1883–1959) buvo žinomas tapytojas Lietuvoje – jis mane įkvėpė ir aš norėjau perimti jo darbą. Taip pradėjau kurti kryžius – tai ne tik menas, bet ir paveldas iš artimo žmogaus“, – atviravo tautodailininkas.

Paroda įrengta jo paties namuose – ten eksponuojami ne tik mediniai kryžiai, bet ir padėkos, diplomai ir įvairiausi darbų eskizai.

Svečiai išgirdo ne tik tautodailininko senelio biografiją, bet ir apie jo paties kūrybinį kelią, atvykimą į Lietuvą, vykusias parodas ir tai, kas labiausiai įkvėpė pradėti kurti.

Gamino cepelinus

Susitikime dalyvavo lietuvių kalbos kursantai iš įvairiausių pasaulio šalių, daugiausia – iš Lenkijos, Sakartvelo ir Ukrainos.

Kiekvieno žmogaus istorijos skirtingos, tačiau visus jungia vienas tikslas – mokytis lietuvių kalbos.

Iš viso Alekso ir Kristinos Kulviečių namuose susibūrė per 20 dalyvių.

K. Blockytės-Naujokės nuotr.

Kiekvienas pasakojo savo gyvenimo istorijas ir apie neapsakomą norą būti Lietuvoje, mokytis kalbos, o kai kurie – svajones ateityje čia gyventi.

„Lietuvių kalbą mokausi jau trejus metus. Suprasti nesunku, bet greitai kalbėti kartais būna nemažas iššūkis. Lietuvą įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio – mane žavi miestų istorija ir kalbos skambesys“, – pasakojo akademijos dalyvis Mateušas Rusilovskis iš Lenkijos, kuris į Lietuvą pirmą kartą atvyko būdamas vos šešerių.

Vėliau vaikinas čia vis sugrįždavo, o dabar jau laisvai gali susikalbėti lietuviškai ir planuoja dar labiau pažinti šalį.

Susirinkusieji kartu gamino cepelinus, dalinosi prisiminimais, šoko, dainavo ir kalbėjosi.

Pasak Klaipėdos universiteto Lituanistikos ir užsienio kalbų centro vadovės dr. Kristinos Blockytės-Naujokės, tokie susitikimai yra būtini, nes jie leidžia pažinti ne tik kalbą, bet ir žmones.

„Dalyviai pamato, kaip gyvena lietuvių šeima ir kaip atrodo tikras lietuviškas stalas, kadangi visada gaminame tradicinį patiekalą – cepelinus ir kalbamės apie mūsų šalies tradicijas“, – pažymėjo K. Blockytė-Naujokė.

Aleksas Eugenijus Kulvietis / V. Jašinskaitės nuotr.

Diaspora be kalbos yra tarytum niekas.

Pasak centro vadovės, tokie susitikimai suartina ir kalbos mokymasis tampa ne tik teorija, bet ir gyva praktika, šiltu ryšiu tarp žmonių.

„Amžius pas mus yra neribojamas, nes dalyvauja tiek jaunesni, tiek vyresni – nuo studentų iki perkopusių septyniasdešimtmetį. Dalyvių motyvacija yra tiesiog stulbinanti – jie nori dalyvauti, mokytis bei pažinti lietuvių kultūrą“, – tvirtino K. Blockytė-Naujokė.

Šis susitikimas tapo ne tik pamoka, bet ir įkvėpimu, nes daugelis dalyvių akcentavo tai, kad šioje akademijoje viskas labai įtraukia – jiems patinka dėstytojai bei kultūros programos.

Vienintelis sudėtingumas – gramatikos taisyklės, tačiau viską išmokti įmanoma, svarbiausia – noras.

Kursantai pažymėjo, kad tokie susitikimai jiems yra labai svarbūs ir artimi – diaspora visada aktyviai mokosi ir nori sugrįžti į Lietuvą.