Apie darbą
Dalyvaudami projekte, vaikai patvirtino teiginį, kad mokiniams žinių suvokimas geriausiai ateina per patirtį. Kai pamokoje kažką pasakoji, jie linksi galvomis, bet po pamokos jų galvelėse lieka labai mažai. O kai jie pačiupinėja patys, ieško sprendimų, dirba drauge, rezultatas – visai kitas. Juk po pasivaikščiojimo senamiestyje jie iki šiol atsimena, kur stovėjo iki mūsų dienų neišlikusios bažnyčios. O kai atliko skirtingas užduotis, šių žinių jie ilgai nepraras. Šis projektas įrodė, kad mokymasis per patirtį, per patirtas emocijas patraukia vaikų dėmesį, iš dėmesio ateina supratimas, o kai vaikai supranta, žinios jų galvose išlieka. Kurdama projektą, dariau STEAM konceptą, kad vaikai panaudotų įvairių dalykų žinias. Jau pastebėjau, kad projekte vaikai daug dirbo komandomis, todėl dabar jau kitose pamokose ir veiklose jie išmoko bendrauti, planuoti, susikalbėti ir veikti drauge. Mūsų mokykloje daug dėmesio skiriama patirtiniam mokymuisi.
Apie šeimą
Turiu mylinčią šeimą, du sūnelius – septynerių pirmokėlį ir dešimties vyresnėlį. Namie daug šurmulio, bet šeimos vyrai palaiko mane. Mažasis net savo mokytojai pasakojo, kad mamytė visą laiką užsiėmusi, dirba ir dirba. Esu dėkinga, kad namiškiai yra kantrūs, supranta, kad vienu metu negaliu būti keliose vietose. Kai imuosi darbo, darau tai ne dėl viešumo, o tiesiog noriu įgyvendinti savo tikslą. Noriu, kad vaikai žinotų, kaip Klaipėdoje yra buvę, ir kad tas žinojimas jiems ateitų per pačių patirtį ir veikimą. Per atostogas visi kartu stengiamės lankomose vietose nueiti į muziejus. Žinoma, visai šeimai įdomiau ten, kur yra interaktyvių ekspozicijų ir parodų.
Apie pomėgius
Turiu daug pomėgių, tik laiko jiems vis pritrūksta. Labai mėgstu šokti, lankydavau solo latino šokius, norėjau nuo rudens vėl tai daryti. Pernai bandžiau mokykloje burti tokią grupę, susirinkdavome pajudėti, bet tai ilgai neužtruko, kolegėms pritrūko laiko. Mėgstu pasportuoti. Turime namie samojedų veislės šuniuką, dalyvaudavome su juo parodose. Kai augintinis buvo jaunas, turėjau planų imtis kinologijos, dresuoti ir veisti šunis. Bet paskui gimė vaikai ir tuos planus teko patraukti į šoną. Per šį laiką mūsų šuo paseno, tad pasimiršta ir sena svajonė.
Apie Klaipėdą
Esu grynakraujė žemaitė, kilusi iš Telšių, kaip mes sakome: „Iš sostinės.“ Klaipėdoje studijavau istoriją, mano baigiamieji darbai buvo apie Klaipėdą, tarpukario metą, kai kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos. Kai dar studijuodama lankiausi Vokietijoje surengtuose vasaros kursuose, juose dalyvavo istoriją ir žurnalistiką studijuojantys jaunuoliai iš visos Europos. Kartą kalbėjome apie stereotipus. Tai buvo seniai, mokymuose dalyvavo ir studentai iš Kaliningrado. Buvo labai keista, kad tie jauni žmonės nesuvokė, kad ten, kuri jie dabar gyvena, buvo kita šalis. Jų supratimu, jie ten buvo, yra ir bus. Tada labai ryškiai supratau, kad kiekvienas mūsų turime žinoti savo miesto istoriją, kokie žmonės čia gyveno, kokia kalba jie kalbėjo, susivokti, kaip ir kodėl viskas pasikeitė. Man Klaipėda tapo sava, kai mokiausi antrajame kurse. Tada čia pradėjau ne tik mokytis, bet ir dirbti, susipažinau su būsimuoju savo vyru. Su studijų draugėmis kalbėdavome, kad Klaipėda – idealiausias miestas gyventi ir auginti vaikus – nei per didelis, nei per mažas, nuo centro vos 15 minučių kelio iki jūros. Man ne tik senamiestis, bet ir pietinė miesto pusė miela, esu ten daug vaikštinėjusi, nes teko ten gyventi. Miesto pakraščių Klaipėdoje, kurių nepažįstu, kaip ir nėra. Esu buvusi Londone, Paryžiuje, bet Klaipėdoje man mieliausia. Čia gražu, įdomu, miela.
Gyvenimo kredo
Savo vaikams dažnai kartoju frazes, kurias galėčiau vadinti ir savo gyvenimo kredo: „Elkis su kitu taip, kaip nori, kad su tavimi elgtųsi“, „Ką darai, daryk gerai“ ir „Problema yra tiek problema, kiek tu ją laikai problema“.
Apie „Metų klaipėdietės“ konkursą
Apie šį konkursą žinojau, kelios mano bičiulės buvo nominuotos jame, balsavau už jas. Labai nustebau, kai man paskambino dienraščio „Klaipėda“ darbuotoja ir pranešė, kad esu sąraše. Iki šiol man paslaptis, kas pasiūlė mane į šį konkursą. Malonu, kai žmonės pastebi darbus, kuriuos darau. Bet man atrodo, kad mano darbai – pernelyg maži, kad už juos galėčiau pretenduoti tapti Metų klaipėdiete. Kai laikraštyje buvo paskelbta, kad aš esu tarp penkiolikos pretendenčių, niekam nieko nesakiau, gal po savaitės mane pradėjo kalbinti kolegės. Priekaištavo, kad nieko nesakau. Tik tada apie nominaciją parašiau socialiniuose tinkluose. Man nedrąsu dar ir dėl to, kad prie mano idėjos įgyvendinimo prisidėjo daug žmonių, negaliu viena prisiimti visos garbės.
Dienraštis „Klaipėda“ dėkoja garbės mecenatui „Mūsų laikas“, pagrindiniams rėmėjams: „Bastionų namai“, „Vlantana“, „Aldasta“, „Atostogų parkas“, „Bega“, rėmėjams: „Parsekas“, „KN Energies“, „Švyturys Go nealkoholinis“, „Klaipėdos Holivudas“, partneriams: Klaipėdos uostas, „Vaidenta“, „Nefrida“, „DFDS“, „Memelio miestas“, „Biofarmacija“, „Clinicus“, „VMG“, „Lotagma“, Vakarų Lietuvos krematoriumas, studija „Grožio evoliucija“.
