Tarsi slaptieji agentai

Giedrius – ne klaipėdietis, šis jo vardas netikras ir tai vienas retų atvejų, kai nežinome pašnekovo pavardės, kuo jis dirba, nesame net jo matę, tik girdėję balsą.

Jis – vienintelis iš visos kompanijos, kuri užsiiminėja "Urban exploration", arba miesto tyrinėjimu, sutiko su dienraščiu pasikalbėti telefonu.

Toks atsargumas suprantamas. Tai, kuo užsiima šie smalsuoliai, įstatymai netoleruoja.

Vyrai siekia patekti ten, kur paprastam žmogui durys paprastai būna uždaros. Ši jų veikla, kaip patys teigia, į miestą skatina žiūrėti kaip į savo asmeninę žaidimo aikštelę.

Jie tyrinėtojai ir turistai, tačiau ne įprasta to žodžio prasme. Jiems neįdomūs muziejai, į kuriuos galima įeiti darbo dienomis pro duris. Juos domina užmirštos apleistos vietos, buvę slapti ar strateginiai objektai.

Jų tikslas – aptikti tokias vietas, sugalvoti planą, kaip ten įeiti, apsilankyti, užfiksuoti "viešnagę" ir nieko neliečiant saugiai pasišalinti.

Kaip bežiūrėsi, tai nėra legali veikla.

Tyrinėtojų judėjimas išaugo iš anksčiau buvusių digerių (tie, kurie landžiojo po rūsius ir slėptuves) ir rūferių (šių stichija buvo laipiojimas stogais).

Kaip bežiūrėsime, visi šie smalsuoliai ignoruoja visuomenės nustatytas (jie mano, kad primestas) saugumo ir etikos normas.

Judėjimas jau ne vieną dešimtmetį labai populiarus Europoje ir JAV, pas mus tokių keistuolių ėmė rastis tik prieš 15 metų.

Tada jų Lietuvoje buvo tik keli. Dabar "Urban exploration" vis populiaresnis ir šio judėjimo entuziastai vieni kitų šiandien netgi nepažįsta, nes stengiasi per daug nesiviešinti ir neplėsti draugijos.

Viename judėjimo svetainių internete pamiršta.lt į klausimą: "Ar galima prisijungti?" atsakyta tiesiai šviesiai: "Negalima. Vaikštome su uždara kompanija, naujokų nekviečiame ir neieškome".

Susipažinkime: esu vaiduoklis

Įsivaizduokite, kad solidus valdininkas, geraširdis taksistas ar paslaugus bei atsakingas bendrovės vadybininkas, baigęs darbo dieną, tampa visai kitu žmogumi.

Jis grįžta namo, kur jam ramybės neduoda jau dešimt dienų rezgamas planas, kaip pakliūti ir neįkliūti, sakykime, į užrakintą, bet tuščią pastatą Jūros gatvėje, kur dar ne taip seniai veikė Klaipėdos vyriausiasis policijos komisariatas, o požemiuose dienas leido areštuotieji.

Tokiam smalsuoliui jokių ten paliktų gėrybių nereikia, jam tiesiog svarbus pats procesas, kaip patekti į pastatą nepastebėtam, nes aplink galbūt dar tebeveikia vaizdo stebėjimo kameros, o bet koks neatsargus judesys ar veiksmas gali išjudinti ir signalizaciją.

Tada laiko patalpų apžiūrai ir fotografijoms liks nedaug, tik tiek, kol atvažiuos apsaugos ekipažas.

Taigi planas sugalvotas, kruopščiai viskas patikrinta, suderinta, belieka parinkti tinkamą laiką, geriausiai tiktų apsiniaukusi audringa naktis, kai mažiausia tikimybė, kad kažkas susidomės neaiškiais šešėliais apleistame pastate.

Bet tai dar ne viskas, reikia apgalvoti ir atsitraukimo galimybes, jei kas nors netikėtai užkluptų, nes vargiai pasiaiškinsi, kad esi anų šeimininkų pamirštas šio pastato vaiduoklis.

Klampiojo smėlio efektas

Taigi toks žaidimas įtraukia it medus. Adrenalinas garantuotas.

Ir nors, regis, nieko blogo toks tyrinėtojas nedaro, jo elgesys sunkiai suderinamas su įstatymais. Štai kodėl digerių ir rūferių pasekėjai tokie paslaptingi.

Nors Klaipėda apleistais ir užmirštais objektais ne kažin kiek nusileidžia bet kuriam kitam didesniam Lietuvos miestui, čia "Urban exploration" aktyvistų tik vienas, ir tas pats teigia, kad yra iš Palangos.

Bet kuriuo atveju, jis turi savo svetainę apleistazona.lt, ten daug žavių fotografijų iš pajūrio regiono, tačiau akivaizdu, kad palangiškis atsargesnis nei jo kolegos iš Vilniaus.

Pavyzdžiui, į Laukžemės dvarą netoli Darbėnų Kretingos rajone, kur ant durų kabo masyvus plakatas, liudijantis, jog pastatas avarinės būklės ir ten vaikščioti draudžiama, jis, regis, į vidų nelindo.

Tačiau kažkokiu būdu puslapyje vis dėlto atsirado dvi nuotraukos iš pastato vidaus.

Atėjau, pamačiau, užfiksavau

Bet tai nereiškia, kad toks lankytojas, kad ir nelegaliai patekęs į pastatą, padarė ten žalos.

Svetainėje pamirsta.lt atsakoma į klausimą, kuo "Urban exploration" skiriasi nuo vandalizmo: "Paprasti žmonės šias sąvokas dažnai sutapatina, nors skirtumas yra labai didelis. Vandalizmas (įsilaužimas, langų daužymas, piešimas ant sienų, inventoriaus vagystė) – piktybinis objekto niokojimas. "Urban exploration" tikslas yra priešingas, todėl nė vienas rimtas entuziastas tokio elgesio tikrai netoleruos. Aplankius objektą, nepalikti pėdsakų – aukščiausias meistriškumas ir siekis, dėl ko po mūsų vizitų lieka tik čia publikuojamos nuotraukos ir nieko daugiau."

Perfrazuota Gajaus Julijaus Caesario mintis "Atėjau, pamačiau, nugalėjau (Veni, vidi, vici – lot.)" į "Atėjau, pamačiau, užfiksavau" galbūt geriausiai atspindėtų šių keistuolių miesto romantikų polinkius.

"Nesakyčiau, kad mums neegzistuoja žodis "negalima", bet tikrai stengiamės kuo mažiau pažeidinėti įstatymus. Mums visada įdomu patekti ten, kur dar neapsilankė vandalai. Labai įvairių pomėgių turi mano kolegos: vienus domina bažnyčios, kitus – vaizdas nuo stogų, dar kiti neišlenda iš požemių. Tačiau svarbiausia – nedaryti žalos, toks mūsų pagrindinis principas", – pasakojo miestų tyrinėjimu užsiimantis Giedrius.

Pažeidžiamų vietų ekspertai

Miesto tyrinėtojai naudoja įvairią įrangą, tarp jų – alpinizmo.

Giedrius pripažino, kad jos prireikė, kai ropštėsi į aukščiausią pastatą Baltijos šalyse (dėl suprantamų priežasčių jo įvardyti negalime).

Esą toks laipiojimas neorganizuojamas be pasirengimo.

Juolab pastato administratoriai veikiausiai nebūtų labai laimingi, sužinoję, kokie svečiai ropinėjo jų statiniu.

Giedrius pripažino, kad pavyksta patekti ir į tokių pastatų vidų. Tačiau dar kartą pabrėžė, kad tik tam, kad užfiksuotų, jog ten buvo.

Nepaisant išorinės apsaugos, pasirodo, tam tikri objektai yra atviri tokiems smalsuoliams.

"Žmonės stengiasi saugoti savo turtą, tačiau mes turime daugiau patirties landžiodami, nei jie saugodami. Pavyzdžiui, kažkas įtaisė grotas, bet paliko tarpą, pro kurį galima prasmukti. Arba apsaugo patekimą pro pirmą aukštą, bet šalia auga koks nors medis ir nuo jo galima patekti į antrą aukštą, kuris nėra užrakintas", – dėstė pašnekovas.

Hobis – su kilnumo ženklu

Giedrius pabrėžė, kad "Urban exploration" – anaiptol ne nusikaltėliai.

Dauguma jų ne tik aplanko pastatus, ir nebūtinai kultūros paminklus, juos nufotografuoja iš vidaus labai kokybiška fotoaparatūra, bet paskui surenka ir informaciją, pateikia aprašymus bei patalpina savo puslapiuose.

Tuo galima įsitikinti, apsilankius jų svetainėse. Užfiksuotos vaizdinės informacijos galėtų pavydėti net paveldosaugininkai.

Ir dar vienas svarbus dalykas. Atradę naujus objektus, jie slepia jų adresus, koordinates, kad neapsilankytų ne taip romantiškai nusiteikę piktavaliai.

Giedrius pripažino, jog neretai pats pakabina spynas, kad po tuos apleistus pastatus niekas nelandžiotų ir neplėšikautų.

"Turiu pasakyti, kad yra ir juodųjų digerių, kurie vaikšto su metalo detektoriais ieškodami brangenybių kapuose ar net piliakalniuose. Tačiau mes iš tų, kurie keliauja tik su fotoaparatu. Mes nufotografuojame, paliekame savo pėdsakus ant dulkėtų grindų ir išsinešame tik nuotraukas", – dėstė Giedrius.

Paklausus, ar radę lobį jį paliktų, kur jis guli, Giedrius sudvejojo, esą nežinia, kaip ten būtų.

Tačiau tuoj pridūrė, kad ne sykį yra patekę ir į veikiančias patalpas, bet nė karto nė vienas nieko neišsinešė, tik paliko žinutę, kaip kokie fantomai, kad savininkai labiau saugotų savo turtą, nes pas juos gali patekti bet kas.

"Turime idėjų, galėtume patarti įmonėms, kaip jie turėtų geriau apsaugoti kai kurias vietas, bet neabejojame, kokį šoką jie patirtų tokį pasiūlymą išgirdę. Manau, baigtųsi baudžiamąja atsakomybe. Vis dėlto drąsiai teigiu, kad labai daug strateginių valstybės objektų yra prastai saugoma. Galima sakyti, jie netgi atviri diversijoms. Ne, Ignalinos atominėje elektrinėje nesilankėme, bet yra kitų įmonių, kur galima vaikščioti kur nori ir kada nori. Sabotažo atveju nuostoliai būtų milžiniški. Tos įmonės yra apie tai informuotos, bet rezultato kol kas nematome. Jei galime mes ten patekti, galės ir tie, kurie turės piktų kėslų", – įsitikinęs Giedrius.

Praslysta ne visada

Giedrius pripažino, kad jie nėra lyg kokie nindzės ar nesugaunamieji, pasitaiko, kad taip belandžiojančius juos sulaiko apsauga ar policija.

"Žinoma, pagauna, juk negalime visą laiką praslysti. Bet jiems kaip ir nėra kuo labai piktintis, juk mes nevagiame, nelaužome. Pareigūnai būna labai nustebę, kad sulaikytas žmogus turi tokią brangią aparatūrą, kurios vien objektyvai kainuoja tūkstančius eurų. Nuveža į komisariatą, parašome pasiaiškinimą, dažniausiai tenka pasižadėti, kad daugiau ten nebelįsime. Ir pareigūnai nebepyksta, kai paaiškiname, kas mes tokie ir ką mes darome", – dėstė pašnekovas.

Giedrius pripažino, kad į veikiančius pramoninius objektus dažniausiai vengia eiti, kad "nebūtų dviprasmybių dėl pramoninio šnipinėjimo" ar panašių dalykų. Esą jie į tokių įmonių vidų paprastai nelenda.

"O prie dokumentų net per atstumą nesiartiname. Mus labiau domina teritorijoje esantis 200 m aukščio kaminas. Užlipame į jį, nufotografuojame panoramą ir lipame žemyn. Ar tas pomėgis kada nors baigsis? Galbūt. Viskas kada nors baigiasi", – filosofiškai reziumavo pašnekovas.