Prestižiniu virstančiame Klaipėdos priemiestyje gyvenimas tapo košmaru dėl kaimynų verslo, – jie vos už metro nuo svetimo sklypo ribos užsiima galvijų auginimu. Nepakeliamas tvaikas greta keliolikos karvių ūkio įsikūrusiems žmonėms jau ne vienus metus nuodija gyvenimą, tačiau smarvės problemos sprendimas kol kas – aklavietėje.

Svajonė virto siaubu

Vitalija su šeima (vardas pakeistas – A.D.) visada svajojo gyventi priemiestyje nuosavame name, kur vaikai turėtų savo kiemą, ji pati galėtų auginti gėles ar tiesiog ilsėtis mansardoje. Tad pasitaikius progai Dauparuose įsigijo sodybą.

Tačiau netrukus įkurtuvių džiaugsmą apkartino kaimynų tvaikas, sklindantis iš tvarto, į kurį žiemai iš ganyklų buvo parginta keliolikos karvių banda.

Apie atvertus būsto langus ar skalbinių džiovinimą kieme tuoj pat teko pamiršti, nes viskas aplinkui ėmė dvokti gyvulių išmatomis.

Kai pirko namą, Vitalija nė neįtarė, kad taip bus.

Tai truko visą žiemą, o pavasarį smarvė paūmėjo, mat atšilus orams, iš kaimynų tvarto atvirai tekančios srutos ėmė garuoti. Tad kvapai tapo nebepakeliami.

Vyresnysis Vitalijos sūnus vis priekaištavo mamai, kad negali pasikviesti į svečius draugų, nes gėda dėl kvapų, jau nekalbant apie tai, kad nuo mėšlo smarvės darėsi bloga ne tik kieme, bet ir jų namuose.

Ir tai tęsiasi jau aštuntus metus.

Pokalbis naudos nedavė

Vitalija neslėpė, jog ne kartą ėjo pas kaimynus kalbėtis, kad jie savo ūkyje bent jau įsirengtų civilizuotas srutų ir mėšlo surinkimo duobes ir nebelaikytų viso šio "gero" atvirame ore, prie pat jų sklypo tvoros.

"Ko tu nori? Man tai nesmirda, nepatinka, negyvenkite, seniai ūkininkaujame ir ūkininkausime toliau. Kai jūs čia atsikraustėte, mes jau čia gyvenome, todėl nedarykite savo tvarkos", – tai buvo viskas, ką išgirdo Vitalija į savo pastabas.

Šiuo metu kaimynė Janina su vyru augina 17 karvių, jos kol kas ganosi laukuose, bet netrukus vėl sugrįš į tvartus iki kito pavasario. Ir maždaug pusę metų jų kieme vėl kaupsis mėšlas, nuodijantis kaimynų gyvenimą.

Specialistų teigimu, viena karvė per dieną srutų ir mėšlo išskiria iki dešimtadalio savo svorio, kitaip tariant, jei galvijas svers – 500 kg, mėšlo per parą susikaups iki 50 kg.

Taigi iš visos bandos per mėnesį susidarys nemenka krūva.

Pagal aplinkosaugos reikalavimus, atmatų surinkimo duobės turi būti įrengtos ne arčiau kaip už 50 m nuo gyvenamųjų pastatų.

Tokių atstumų ir šiuo konkrečiu atveju ir visame prestižiniu virstančiame priemiestyje tarp kaimynų nėra. Todėl čia sunkiai įsivaizduojama komercinė žemės ūkio veikla.

Iš valdininkų – patyčios

Vitalija, supratusi, kad su kaimynais nesusikalbės, teisybės pradėjo ieškoti valdiškuose namuose.

Pirmiausia moteris pamėgino išsiaiškinti, kokios paskirties yra kaimynų sklypas – žemės ūkio ar gyvenamosios ir ar jie turi teisę tokiai veiklai.

Iš Nacionalinės žemės tarnybos ji gavo štai tokį atsakymą: "Pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas gyvenamosios teritorijos, o žemės sklype registruotas statinys – gyvenamasis namas ir jo priklausiniai – viralinė, tvartas, šulinys, todėl žemės sklypo naudojimas atitinka pagrindinę žemės naudojimo paskirtį".

Paradoksalu, bet jokių sanitarinių zonų šiuo atveju įstatymai nenumato, nes jos taikomos tik tada, kai "ūkiniuose pastatuose laikoma daugiau nei 300 galvijų".

Vitalija viltis sudėjo į aplinkosaugininkus, bet šie savo patikrinimui lyg tyčia pasirinko rugsėjo pradžią, kai visi minėto ūkio gyvuliai dar ganėsi ir lig šiol tebesigano pievose, tad nenuostabu, jog "kiemo teritorija tvarkinga (mėšlo ir srutų neužfiksuota)".

Būtent taip po Janinos ūkį pasižvalgęs konstatavo Klaipėdos rajono aplinkos apsaugos agentūros darbuotojas Karolis Šežikas, be kita ko, pabrėždamas, jog "patikrinimus atlieka tada, kai gauna skundą".

Šalia – Seimo narių turtas

O Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Klaipėdos skyrius, gavęs Vitalijos pranešimą inspekcijos "Karštąja linija", smarvės reikalus įpareigojo aiškintis Klaipėdos rajono savivaldybės administraciją, kad ši patikrintų "pranešime nurodytą informaciją ir nustačius pažeidimus, imtųsi atitinkamų priemonių dėl padarytų pažeidimų šalinimo".

"Mes labai pavargome nuo tos smarvės. Tenorėjau, kad atsakytų bent į vienintelį klausimą, ar gali stovėti ferma gyvenamajame sklype ir kaip gyventi šalia jos kaimynams? Ir štai ką išgirdau iš savivaldybės valdininkų: "Ar čia tau taip jau smirda, kad nebegali gyventi? Ar reikia tuos žmones taip draskyti? Bijai mėšlo kvapo, negyvenk kaime". Jei jau tokia jų nuostata, tai gal tegul pamoko žmones tinkamai ūkininkauti, kad jie nenuodytų gyvenimo aplinkiniams", – dėstė Vitalija.

Moteris teigė, kad gatvė, kurioje gyvena, viena gražesnių, miškai netoli. Čia sodybas įsigiję net kai kurie Seimo nariai, o nemalonūs kvapai nepatogumų sukelia ne jai vienai.

Neketina pasiduoti

Karves auginanti Janina dienraščiui teigė, kad ūkininkauja jau 25 metus ir neketina nieko keisti, nes "neturės iš ko duonos nusipirkti".

"Mums su vyru iki pensijos liko 4 metai, kas mus tokius senus bepriims į kokį kitą darbą? Todėl ūkininkausime ir toliau. Šiemet jau septynios komisijos buvo atvažiavusios, ko ta kaimynė iš mūsų nori? Mėšlą mes surenkame į priekabą, uždengiame plėvele ir, kai prisikaupia daugiau, vyras išveža ir išverčia laukuose", – aiškino ūkininkė.

Pagal patvirtintas taisykles, mėšlidės turi būti įrengtos pagal nustatytus reikalavimus, surinkimo duobės dugnas turi būti betonuotas, turi būti įrengtas stogelis, kad ant atmatų nelytų.

Viso to šiame ūkyje nėra. O priekabos paprastai būna nesandarios ir jose laikomas mėšlas vis tiek varva ant žemės.

"Kiekvieną rytą keliamės ketvirtą valandą, dirbame, vargstame ir dar kažkam užkliūvame, mes vis tiek auginsime tuos gyvulius iki pensijos, kitaip nebus", – pabrėžė Janina.

Komfortas dar negreitai?

Visuomenės sveikatos centro Gargždų skyriaus vedėja Aušra Syminienė teigė, jog gyvenamosios paskirties sklypuose žmonėms turėtų išlikti galimybė užsiauginti vištą, karvę ar kiaulę, tačiau tai neturėtų virsti ūkine veikla, kuri jau sudaro nepatogumų aplinkiniams.

"Šiuo atveju, pirmiausia reikia ištirti tos smarvės priežastis: ar ūkinė-komercinė veikla vykdoma tam skirtoje žemėje, ar pastatai deramai įteisinti, ar teisingai tvarkomas mėšlo ir srutų surinkimas. Ir tik tada būtų galima atsakyti, ar gyvulių auginimas gyvenvietėje galimas. Tačiau sunku prognozuoti, ar po šių patikrinimų tiems žmonėms ūkininkauti būtų leidžiama toliau, ar gyvulių apimtis teks sumažinti", – svarstė A.Syminienė.

Prieš keliolika metų, kai Klaipėdos rajone ėmė rastis naujakurių kvartalai, buvo ne vienas bandymas senbuviams apriboti laikomų galvijų skaičių gyvenvietėse, bet susidurta su dideliu pasipriešinimu, esą taip žlugdomas smulkusis verslas.

"Matau vienintelę išeitį, kad kiekviena savivaldybė pasitvirtintų taisykles, kuriose būtų apibrėžta, kiek būtų galima laikyti gyvulių gyvenamosios paskirties sklypuose, pavyzdžiui – 10 vištų, porą kiaulių, vieną karvę. Mano nuomone, tai būtų išeitis visiems. Tačiau šito šiandien nėra. Tada žmonės ir augina tiek gyvulių, kiek telpa. Ir nebeaišku, kaip padėti tiems, kurie kenčia nuo tų jų kvapų. Žmogus, atsikėlęs gyventi į kaimą, irgi turi turėti normalias gyvenimo sąlygas", – įsitikinusi A.Syminienė.