Klaipėda – įkvėpimo šaltinis

– Ar Klaipėda yra miestas, kuriame gimėte, augote?

– Taip, esu klaipėdietė visa širdimi ir siela. Čia gimiau, čia užaugau, ir nors pasaulis – platus ir viliojantis, Klaipėdos nekeisčiau į jokį kitą miestą – tai mano namai ir įkvėpimo šaltinis.

– Kas yra someljė?

– Nors Lietuvoje žodis „someljė“ vartojamas ne taip dažnai, ši profesija turi gilias šaknis – jos istorija siekia net XIV amžių. Pats terminas „bete de somme“ kilęs iš senosios prancūzų kalbos ir reiškia „nešulinį gyvulį“. Iš pradžių karaliaus dvare someljė rūpinosi bagažo transportavimu, vėliau – baltiniais, indais, maistu ir, galiausiai, vyno rūsiu. Laikui bėgant someljė atsakomybių mažėjo ir jis tapo vyno rūsio saugotoju, vynų žinovu ir pateikėju. Šiandien ši profesija yra prestižinė, reikalaujanti išlavinto skonio ir plataus akiračio, o studijos apima žinias ne tik apie vyną, stipriuosius gėrimus, kokteilius, bet ir vandenį, šokoladą, sūrius, laukinius valgomus augalus. Įsisavinus studijų žinias ir someljė praktinio darbo įgūdžius, galima užsiimti labai įvairia veikla ir skleisti atsakingo bei tradicijas kuriančio vyno vartojimo kultūrą.

Svajonė virto tikrove

– Kuo jums pasirodė įdomi ši profesija? Kada ir kaip sužinojote, kad norite tapti someljė? Gal kas nors paskatino, o gal lėmė koks nors įvykis?

– Ši profesija mane patraukė savo išskirtinumu, ji apima labai daug sričių – istoriją, geografiją, biologiją ir dar daugiau. Ji niekada nebus nuobodi, ji – tarsi besikeičiantis pasaulis. Kinta tendencijos, atsiranda naujų vynuogių rūšių, vis daugėja gamintojų, tad visada yra ir bus ko mokytis. Domėtis šia profesija pradėjau prieš 12 metų, kai dirbau įmonėje „Belvedere“ HORECA srityje. Tada supratau, kad man reikia ne tik bazinių, bet ir gilesnių žinių apie vyną. Tačiau pasirinkimą, jog galiu mokytis ir gilintis į šios profesijos subtilybes, vis atidėliojau. Baigusi rekreacijos ir turizmo magistro studijas Klaipėdos universitete, vėl grįžau prie minties – o gal dabar, gal tai tas laikas, kai galiu drąsiai eiti link savo svajonės? Ir tada tarsi ženklas mane socialiniuose tinkluose pasiekė Vilniaus someljė mokyklos reklama. Buvo renkamos naujos grupės. Tada sau pasakiau – daugiau jokių „rytoj“. Taip Vilniaus someljė mokykloje prasidėjo mano kelionė, kuri truko pusantrų metų, o šią kelionę tęsiu pati savarankiškai semdamasi žinių iš mokymų užsienyje.

Akimirka: festivalyje „Italų dienos Klaipėdoje“ šefas G. L. Demarco ir G. Baltuonė kartu vedė renginį, kuriame taip pat kalbėjo apie vyno kultūrą. / A. Kundroto nuotr.

„Širdis daužėsi kaip pašėlusi“

– Ar ši profesija reikalinga šiais laikais, ir ypač Lietuvoje? Ar žmonės tai įvertina?

– Be jokios abejonės, someljė profesija šiandien yra ne tik aktuali, bet ir vis labiau vertinama Lietuvoje. Vertinimas, žinoma, ateina su laiku. Kuo daugiau žmonės keliauja, atranda pasaulines gastronomijos kultūras, tuo labiau vertina ir tikisi panašaus lygio patirties namuose – Lietuvoje. Be to, mūsų šalis pamažu, bet užtikrintai žengia į pasaulinio gastronomijos žemėlapio aukštumas: apie tai kalba ir vis dažnesni „Michelin“ įvertinimai restoranams. O kur aukščiausio lygio virtuvė, ten neišvengiamai turi būti ir aukščiausio lygio gėrimų kultūra. Ši profesija vis labiau vertinama aukštos klasės restoranuose, viešbučiuose, netgi renginių sektoriuje. Someljė ne tik padeda svečiui išsirinkti gėrimą – jis kuria atmosferą, formuoja užsakovo įvaizdį, prisideda prie išskirtinės klientų patirties. Todėl sakyčiau, kad šios profesijos Lietuvoje vis didėjantis aktualumas atspindi mūsų visuomenės augančią brandą ir kylančią atsakingo vartojimo kultūrą.

– Koks įvykis karjeroje buvo pats įsimintiniausias ir kodėl?

– Vienas ryškiausių momentų – kai pirmą kartą išėjau į sceną ir kalbėjau apie vyno kultūrą prieš daugiau nei 200 žmonių. Širdis daužėsi kaip pašėlusi, tačiau tai buvo tikras lūžio taškas. Ta patirtis parodė, kad net ir ne komforto zonoje galime augti – jei tik leidžiame sau žengti žingsnį į priekį, o klaidas suvokiame ne kaip nesėkmę, o kaip pamokas. Dar viena išskirtinė patirtis – bendras renginio vedimas festivalyje „Italų dienos Klaipėdoje“ su garsiuoju virtuvės šefu Gian Luca Demarco. Viskas nutiko labai netikėtai: buvau išvykusi į užsienį, kai gavau kvietimą, ir turėjau vos tris dienas sugrįžti ir pasiruošti viešam pasirodymui apie vyno derinimą italų virtuvėje. Žinojau, kad Gian Luca – ne tik savo srities profesionalas, bet ir itin charizmatiška, Lietuvoje žinoma asmenybė, todėl spaudimas buvo nemenkas. Visgi renginio atmosfera, organizatorių komandos ir išskirtinis draugiškojo Gian Lucos palaikymas leido man atsiskleisti ir pasitikėti savimi. Tą dieną supratau, kad svarbiausia – vidinis nusiteikimas: jei pati esi pozityvi, su šypsena, tada net ir didžiausias iššūkis tampa galimybe. Svarbiausia tikėti, kad viskas, ką darai su meile ir nuoširdumu, randa kelią į žmonių širdis.

Nori išskirtinių patirčių

– Vedate degustacijas įvairių švenčių proga. Kokiomis progomis jas organizuojate? Ar buvo kokių nors netikėtų įvykių ar istorijų, kurių iki šiol nepamirštate?

– Degustacijas vedu įvairiausiomis progomis – nuo gimtadienių, mergvakarių ar įmonių šventinių vakarų iki teminių, edukacinių renginių ar net miesto švenčių. Erdvės – pačios įvairiausios: nuo restorano, vyninės iki sodybos terasos. Kiekviena vieta įgauna naują charakterį, kai joje užsimezga pokalbiai apie skonį, aromatus ir istorijas. Beje, degustacijos neapsiriboja vien tik vynu. Vis dažniau žmonės nori išskirtinių patirčių – nuo egzotiškų tekilos degustacijų su meksikietišku maistu ir atributika iki teminių vyno degustacijos vakarų su „Mafija“, mokymais apie perlus ar kvepalus. Teko bendradarbiauti ir su žinoma Klaipėdos visažiste, kai viešo renginio metu makiažo pamoka buvo derinama su vyno pažinimu. Kartu su muzikos režisiere Karina Novikova surengėme neformalų vakarą „Fabrique“ laipiojimo ir bendradarbystės erdvėje tema „Vynas ir vinilas: vyno ir muzikos degustacija“. Teko vesti degustaciją ir žinomiems žmonėms – vienas įsimintinesnių renginių vyko Trakų rajone. Visgi man svarbiausia ne tai, kas dalyvauja, o kaip žmonės jaučiasi. Mano tikslas – kad kiekvienas svečias be išimties jaustųsi gerai, mėgautųsi švente, o ore tvyrotų atpalaiduojanti ir smalsumą bei pažinimą skatinanti atmosfera.

Svarbiausia tikėti, kad viskas, ką darai su meile ir nuoširdumu, randa kelią į žmonių širdis.

– Kokie yra dažniausiai pasitaikantys mitai apie someljė?

– Žmonės paprastai galvoja, jog ši profesija – snobiška, lyg šios srities atstovas siekia atrodyti protingiausiu ir daugiausiai išmanančiu žmogumi, iš tikro taip nėra – someljė tikslas yra supažindinti žmogų su vyno pasauliu ir kad šis jaustųsi laisvai rinkdamasis vyną restorane ar tiesiog parduotuvėje.

Manė, kad nuviliojo vyrą

– Ar dažnai vedate degustacijas už Klaipėdos ribų? Gal buvo koks nors itin įdomus nuotykis?

– Kaip ir minėjau, degustacijas tenka vesti ne tik Klaipėdoje – kiekviena kelionė į kitą miestą tampa mažu nuotykiu. Vieną kartą, likus vos kelioms valandoms iki renginio Plungėje, buvau pakviesta į naujai atsidariusį restoraną, kurio vynų net nebuvau mačiusi. Vilkėdama raudona suknele laukiau ženklo iš jubiliatės vyro, kada galėčiau pradėti vyno degustaciją. Tačiau jam priėjus, jubiliatė nustėro. Vėliau prisipažino, kad tąkart šmėstelėjo mintis, jog esu ta, kuri nuviliojo jos vyrą. Negana to, vakarą pradėjau meditacija, o tik vėliau atskleidžiau tikrąją staigmeną, kas visų laukia. Juoko buvo daug, nuotaika, ačiū Dievui, pakylėta, o tokie netikėtumai tik sustiprino šventės žavesį.

– Kokie yra jūsų tikslai ir svajonės, susijusios su šia profesija?

– Siekiu nuolatos tobulėti šioje srityje ir perteikti pačias aktualiausias žinias savo klientams. Norėčiau apkeliauti kuo daugiau vynuogynų ir pasisemti žinių iš skirtingų regionų. Mano svajonė būtų vesti nuolatinius mokymus apie vyno, šampano ir tekilos pasaulį bei skleisti bendravimo tradicijas stiprinančią kultūrą Lietuvoje.