Gydydavo konjaku

Šiemet būta ne vienos girtos gimdyvės. Apie tai kalbėjo visa Lietuva.

Garbaus amžiaus medikės tikino, kad ir sovietmečiu tai buvo dažnas reiškinys. Be to, geros kokybės konjakas buvęs naudojamas kaip vaistas nuo gresiančio persileidimo.

Matyt, stiprus gėrimas susilpnindavo gimdos spazmus, bet apie neigiamą alkoholio poveikį kūdikiui tada negalvota.

Medikės pripažįsta, prieš pusšimtį metų jos dirbo kaip viduramžiais. Naujagimiams nemokėta perpilti kraujo. Medinis vamzdelis buvo vienintelė gimdymo skyriuje dirbusių gydytojų diagnostikos priemonė.

Daug ką lėmė gydytojos gebėjimas išklausinėti, ką gimdyvė jaučia, iš tų simptomų galima buvo spręsti apie prasidėjusio gimdymo eigą.

Tada, kai dar nebuvo inkubatorių, tekdavo suktis iš padėties šildant per anksti gimusius vaikus. Kartą tokį suvystytą mažylį medikės šildė ant radiatoriaus.

Abi dienraščio pašnekovės tvirtino, kad klaipėdietės šeštajame, septintajame ir aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmečiais dažnai atvykdavo į gydymo įstaigas ir darytis abortų.

Abi pašnekovės nebeprisiminė, kada atsirado draudimas atlikti tokias operacijas. Iki tol ligoninėse kone kasdien tekdavo gelbėti kriminaliniam abortui pasiryžusių moterų gyvybes.

Tokius abortus darydavo bobutės, neturėjusios supratimo apie moters organizmą.

"Atvažiuodavo nukraujavusios, pradurtomis gimdomis, baisiais pilvaplėvės uždegimais, kraujo užkrėtimais. Tokius abortus darydavo bobutės, neturėjusios supratimo apie moters organizmą, nesilaikiusios sanitarinių reikalavimų. Per daug darbo metų neteko sužinoti, kad kriminalinį abortą būtų padariusi kokia nors diplomuota akušerė. Numarindavome po kelias tokias moteris, o kai leido ligoninėse daryti tokias operacijas, panašių nelaimių gerokai sumažėjo", – prisiminė medikės.

Kai abortai buvo legalizuoti, atsirado kitos problemos. Bene dažniausiai tokioms operacijoms į ligoninę guldavosi jūreivių žmonos.

Tuo metu iš ligoninės moterys išeidavo tik trečią parą, o pagimdžiusios buvo laikomos medikų priežiūroje savaitę.

Dėkojo saldainiais ir gėrimais

Abi itin garbaus amžiaus medikės atviravo apie tokius dalykus, kurie ir šiandien gali sugriauti žmonių likimus ar bent priversti kai kuriuos žmones pasijausti nepatogiai.

Todėl pašnekovių pavardžių neminėsime, o ir kai kuriuos jų prisimintus įvykius nuasmeninsime.

Šie prisiminimai liudija, kad jūrininkų mieste būta nemažai pasileidimo, o Klaipėdoje būta prostitucijos ir laisvo elgesio merginų.

Ginekologės ir akušerės žinojo daugybę paslapčių, tačiau, susitikusios į keblias situacijas pakliuvusias moteris, neskubėdavo su jomis sveikintis, dažniau nudelbdavo akis ir apsimesdavo, kad jų nė nepažįsta.

"Mums dėstė smetoniniai profesoriai. Iš jų gavome ne tik medicinos žinias, bet ir auklėjimą, todėl išduoti svetimas paslaptis buvo tabu", – tikino viena pašnekovių.

Atviraudamos apie atlygį už pagalbą medikės tikino, kad pinigų gydytojai iš pacientų sovietmečiu negaudavo, dažniausiai padėką buvo priimta išreikšti dėžute saldainių arba stipraus alkoholio buteliu.

"Retą dieną pareidavau namo be jo. Į kaimą veždavau pilną rankinę saldainių dėžučių, o į kitą kaimą broliui – rankinę butelių, nes mano vyras visiškai negėrė", – prisiminė klaipėdietė.

Puikavosi jūreivių dovana

Medikės patvirtino, kad elitinės Klaipėdos prostitutės, vadintos 16-ąja divizija, buvo labai patrauklios.

Vienos jų vardą paminėjusi gydytoja net prisiminė, kad būdama viena garsiausių ir gražiausių šio būrio moterų ištekėjo už laivo kapitono iš Rygos.

Dar viena egzotiškos išvaizdos ilgakojė, azijietieškų veido bruožų mergina, kartą kaip kulka įlėkė į S.Nėries gatvėje buvusią gydymo įstaigą ir, pamačiusi gydytoją, išrėkė: "Pažiūrėk mane, ar šiąnakt nepasigavau kokio sifilio ar gonorėjos!"

"Kaip aš pamatysiu, jei abejotini santykiai įvyko šiąnakt? – prisiminė dialogą su lengvo elgesio mergina gydytoja. – Buvo šeštadienis, laboratorija nedirbo. Taip jai ir pasakiau. Ji vis tiek užsispyrė, kad ją apžiūrėčiau. Kol mes kalbėjome, ji ištraukė iš rankinės gražų elastingą gorsetą, kokių mes nė mačiusios tada nebuvome, pasukiojo prieš mane ir pasigyrė naktį jį gavusi iš jūreivio. Paklausiau, su kiek vyrų ji tąnakt turėjo santykių. Mergina nesidrovėjo pasisakyti – su trimis".

Praėjo nemažai metų, atėjo Atgimimo laikas, 1989-ųjų rugpjūčio 23 dieną daugybė žmonių važiavo susikibti rankomis į Baltijos kelią.

Tie, kas neturėjo galimybės važiuoti, po mišių rinkosi prie Marijos Taikos Karalienės bažnyčios, ten ta pačia proga buvo rengiama eisena iki pagrindinės miesto aikštės.

Gydytoja iki šiol nejaukiai jaučiasi prisimindama, kad šalia garbingos šeimos giminaičio pamatė tą pačią prostitutę. Ji ėjo įsikibusi klaipėdiečiams gerai pažįstamo vyro nešamo kryžiaus puošmeną – ilgą kaspiną.

"Juos sutikau prie Senosios turgavietės. Mane net nusmelkė nuo to vaizdo, bėgte nubėgau į Jono kalnelio pusę, atsisėdau ant artimiausio suolo ir galvoju: "Jeigu tokie žmonės veda į Nepriklausomą Lietuvą, tai kokia ji bus? Tas vaizdas man labai ilgai neišėjo iš galvos. Žinojau to vyro šeimą, tai buvo padori katalikų šeima", – prisiminė medikė.

Pašalinių neįleisdavo

"Būdavo ypač gera matyti, kaip moteryje gimsta motina. Gimdymo metu ne savu balsu rėkusi, koneveikusi visus aplinkui moteris visiškai pasikeisdavo, kai jai ant krūtinės medikai paguldydavo ką tik gimusį mažylį. Ta akimirka, kai moteris kupinomis meilės akimis žiūrėdavo į dar nenupraustą naujagimį, ir medikus versdavo pajusti stebuklingą jausmą", – prisipažino klaipėdietė.

Garbaus amžiaus sulaukusi gydytoja atviravo taupanti akis ir laikraščiuose skaitanti ne visus straipsnius, bet skyrelio, kuriame kasdien pranešama, kiek moterų pagimdė, kiek mergaičių ir berniukų jos susilaukė, ji niekada nepraleidžia.

Anksčiau vyrai savo vaiką pamatydavo ir žmoną galėdavo apkabinti tik praėjus savaitei po gimdymo.

Kartą gydytoja įleido gimdančios medikės sutuoktinį į gimdyklą. Kilo toks triukšmas, kad medikė vos išlaikė savo darbo vietą.

Laikytasi didžiausių švaros ir tvarkos reikalavimų, neleista jokių pašalinių, vaikai laikyti atskirai nuo mamų.

Todėl dabartinės gimdymo sąlygos garbaus amžiaus gydytojoms atrodo kaip rojus.

Jūreivis tiesos nesužinojo

Viena moteris ilgai negalėjo pastoti, bijodama prarasti vyrą jam pamelavo besilaukianti. Tuo metu apie surogatinę motinystę nebuvo nė kalbos. Bet ši klaipėdietė susirado nėščią moterį, kuri neketino auginti savo vaikelio.

Prieš sutuoktiniui grįžtant iš reiso abi moterys atsigulė į ligoninę. Jūrininko žmona vaidino netrukus gimdysianti, tad sutuoktinis jos nematė. Mažylį jai padovanoti sutikusi moteris vis nesulaukė sąrėmių.

Dienos slinko, jūrininkas nekantriai laukė palikuonio.

Kad vyras aprimtų, žmona jam pranešė pagimdžiusi neišnešiotus dvynukus: berniuką ir mergaitę.

Galiausiai tikras vaikelis gimė, jūreiviui buvo pranešta apie vieno mažylio mirtį. Sveikas kūdikį atiduoti sutikusios moters vaikas buvo perduotas jūreivio žmonai, ši laiminga grįžo su juo namo.

Tąkart viskas baigėsi laimingai visoms pusėms: apie medikių manipuliacijas valdžia nesužinojo, vaiko nenorėjusi moteris atsikratė naštos, o bevaikė šeima tapo visaverte.

Tais gilaus sovietmečio laikais išties labai daug moterų palikdavo vaikus gimdymo namuose. Medikės įsitikinusios, jog įvaikintiems vaikams kur kas geriau nežinoti apie tai, kad tikroji gimdytoja jo atsisakė.

Medikės prisiminė tamsesnio gymio vaikelius, kurių atėjimas į šį pasaulį sukeldavo jų gimdytojoms keblumų ir daug neatsakytų klausimų.

Jūreivių žmonos neretai susilaukdavo vaikų ne nuo savo sutuoktinių, apie tai jos neretai atviraudavo medikėms. Todėl ir būdavo tiek daug kriminalinių abortų ir paliktų vaikų.

Medikams tekdavo būti savotiškiems diplomatams, jie tikindavo, kad vaikelis – kaip iš akies trauktas tėtis.

Sunaikino nuotrauką

Kartą ligoninės Nėštumo patologijos skyriuje gulėjo daugybę persileidimų išgyvenusi moteris.

Tuo metu apie motinos ir vaisiaus rezus faktoriaus neatitikimą ir iš to kylančius persileidimus mažai tebuvo žinoma.

Labai vaiko norėjusi moteris medikams tiesiai šviesiai pasakė – iš ligoninės be gyvo mažylio neišvyksianti. 28-ą nėštumo savaitę vaisiaus širdis sustojo plakusi, moteris buvo ruošiama gimdyti negyvą vaiką.

"Būtent tuo metu gimdyti atvažiavo 18-metė merga. Vos įžengusi į gimdymo namus ji ėmė šaukti, kad pagimdyto vaiko neims", – prisiminė gydytoja.

Tą pamainą dirbusios gydytojos susižvalgė ir be žodžių suprato, kaip pasielgs, – medikės sukeitė mažylius.

Jauna mergina nė nepažiūrėjusi pasirašė dokumentą, kad savo esą negyvo pagimdyto vaikelio nelaidos. Tuo metu buvo praktika juos sudeginti su kitomis medicininėmis atliekomis.

Motinystės nepatyrusi mergina džiaugėsi, kad jai ši istorija baigėsi laimingai.

O persileidimą išgyvenusiai moteriai ant krūtinės medikės padėjo svetimą naujagimį. Nors buvo ką tik praradusi vaikelį, jai atsirado pieno. Laiminga motina iki amžiaus galo liko dėkinga už sveiką mažylį, kurį parsivežė namo kaip savo.

Medikės patarė atokioje vietovėje gyvenančiai moteriai sutuoktiniui apie šį įvykį nepasakoti, taip būsią ramiau. Bet pacientė tikino sutuoktinį labai gerbianti, kartu su juo išgyvenusi persileidimus, todėl negalinti nuo jo nuslėpti tiesos.

Po kelerių metų medikės gavo vienodus laiškus, juose buvo laimingos šeimos su jau gerokai ūgtelėjusiu vaiku nuotrauka. Kitoje nuotraukos pusėje buvo užrašas: "Mūsų didžiausias džiaugsmas."

Medikė tik neseniai sunaikino šią nuotrauką, baimindamasi, kad bendra paslaptis neišaiškėtų.

Tėvas – mamos brolis

Gydytojos tikino, kad giliu sovietmečiu buvo įprasta gimdymo namuose palikti negeidžiamą vaiką. Tai būdavo skaudi patirtis ir medikėms.

"Kartą pasielgiau neetiškai, bet buvau be galo pikta. Buvo įprasta prieš išleidžiant gimdyves namo su jomis pasikalbėti apie tai, kaip apsisaugoti nuo nepageidaujamo nėštumo. Tame būrelyje buvo ir mažylį palikti apsisprendusi moteris. Pakviečiau tą merginą ir visoms girdint pasakiau, kad mes dalyvaujame šios moters vaiko laidotuvėse. Kitos gimdyvės nesuprato, apie ką kalbama. Atsisukau į merginą ir paklausiau, gal apsigalvojo. Ji rėkte išrėkė: "Ne!", pasirašė ant atsisakymo dokumentų, stvėrė savo drabužius ir pabėgo. Suprantu, kad taip elgtis negalima, bet turėjau vilties sugraudinti ją. Nežinia, koks to vaikelio likimas, gerai, jei jį pasiėmė tvarkinga šeima, o jeigu ne?" – graudinosi pagyvenusi medikė.

Jos bičiulė prisiminė kitą atvejį, kai pati raudojo lyg vaikas kartu su mažylio atsisakančia motina.

Pasirodo, vaiko nenorėjo moters sutuoktinis.

Prisimindama šį atvejį gydytoja svarstė, ar vėliau tas vyras nebus pasielgęs taip pat ir su žmona.

Jauniausia gimdyvė, kurią prisiminė abi gydytojos, buvo 15-metė iš atokaus Žemaitijos rajono.

Medikams ji nenoromis prasitarė, kad vaiko tėvas – jos brolis.

Apie tai iškart buvo pranešta teisėsaugos pareigūnams. Netruko paaiškėti dar šiurpesnė tiesa – brolis tapo ne vienos, o trijų savo seserų vaikų tėvu.

Jis buvo teisiamas, o merginos augino savo mažylius.

Pasirodo, tėvai buvo girtuokliai, o seserys bijojo jas prievartavusio brolio.

Dirbo tarsi viduramžiais

Buvo metas, kai Klaipėdoje per parą gimdavo 17 ir daugiau mažylių. Medikai vos spėdavo suktis, o Vytauto gatvėje tada veikusiuose gimdymo namuose gimdyvės gulėdavo net koridoriuose.

Ji užsimetė ką tik pagimdžiusią moterį ant peties ir nešė iš antrajame aukšte esančios gimdyklos į ketvirtąjį.

"Man iki šiol stovi akyse vienas epizodas. Ten koridoriai ir laiptai buvo be galo siauri, o gimdymai prasidėjo vienas paskui kitą. Ratukais jau nebegalėjome pravažiuoti, jų laisvų nė nebuvo, sanitarės visos užimtos, nebuvo kam gimdyvių nunešti į palatą, viena pagimdė, kitą jau turime guldyti. Tuo metu turėjome tokią "bajavą" sanitarę. Ji užsimetė ką tik pagimdžiusią moterį ant peties ir nešė iš antrajame aukšte esančios gimdyklos į ketvirtąjį. Vargšės moters kojos ir rankos maskatuoja – ir juokas ir bėda", – prisiminė gydytoja.

Tačiau juokinga gimdymo namuose būdavo ne visada. Medikės prisimena sunkų, alinantį darbą, o neretai ir neviltį.

Giliu sovietmečiu operuojamoms moterims narkozė buvo eterio kaukė, nuo kurios prisiuostydavo ir patys medikai.

Kartais po darbo užsukusios į parduotuvę medikės pajausdavo įtarius aplinkinių žvilgsnius. Žmonės įtardavo jas vartojant Klaipėdos krašte populiarų kvaišalą anodiją, kurios pagrindas ir buvo eteris.

Kartą į gimdymo namus atvežė praradusią sąmonę gimdyvę. Medikai apžiūrėjo – vaisius gyvas. Cezario operacija baigėsi sėkmingai, vaikelis išgyveno, bet po to medikai ėmėsi gelbėti mamą. Po operacijos nustojo kvėpuoti. Aparatūros, kuria būtų galima nustatyti, ar smegenys veikia, dar nebuvo. Medikės pasikeisdamos ėmėsi daryti širdies masažą ir dirbtinį kvėpavimą. Kol medikės prie jos plušo, gyvybės požymiai buvo, vos tik atsitraukdavo, nutrūkdavo kvėpavimas, sustodavo širdis.

Dvi gydytojos taip vargo kelias valandas. Moteris prisimena išgyventą siaubą, kai bijojo nustoti gaivinti gimdyvę.

Tik vėliau, skrodimo metu, paaiškėjo, kad atgaivinti šią moterį nebuvo jokios vilties, kraujas buvo tiesiog užliejęs smegenis.

Apskundė N.Chruščiovui

Kartą tada dar jaunai medikei teko duoti kraujo jo daug netekusiai moteriai. Tokiu būdu jai buvo išgelbėta gyvybė.

Moteris matė šalia gulinčią, kraujo jai aukojančią gydytoją. Paradoksalu, bet ji paskui net paprasčiausio padėkos žodžio nepasakė.

Medicina dar buvo taip silpnai išsivysčiusi, kad net kraujo krešumą didinančių vaistų neturėta, kasmet vien Klaipėdoje mirdavo kelios gimdyvės. Tai buvo viena dažniausių mirties priežasčių.

Vieną naktį man teko dirbti, kai mirė dvi moterys.

"Vieną naktį man teko dirbti, kai mirė dvi moterys. Namie raudojau, vyras ramino, kitą dieną į darbą atėjau pražilusi. Labai graužė kaltės jausmas, nors nieko negalėjau padaryti. Sulaukdavome labai daug skundų, dažniausiai nepagrįstų", – prisiminė medikė.

Kartą moteriai gimė apsigimęs vaikas, be pakaušio. Gimdyvė suskubo rašyti skundą, kaltindama gydytoją, esą ji sudraskė jos vaikelį. Nors raštas buvo visiškai kvailas, medikei buvo labai skaudu.

Kita rusų tautybės gimdyvė parašė skundą pačiam Nikitai Chruščiovui. Gydytoja pati vėliau matė tą iš sąsiuvinio išplėštą ir ant tokio nukramtyto lapo parašytą skundą.

Jame buvo tvirtinama, kad lietuviai medikai rusėms gimdyvėms pjausto krūtis ir taip daro jas invalidėmis.

Pasirodo, skundo autorei po gimdymo išsivystė mastitas, tais laikais nebuvo kito gydymo, kaip supūliavusią vietą išpjauti.

"Kartą turėjome nuotykį su sentikių šventiku. Jų bendruomenės narė pagimdė neišnešiotą vaiką, baiminomės, ar išgyvens. Atėjo toks apšepęs popas jo krikštyti. Tuo metu joks svetimas žmogus prie naujagimių nebuvo leidžiamas, juo labiau neišnešiotų. Neleidau jo į vidų, tada jis pakėlė didžiulį triukšmą, nuėjo pas vyriausiąjį gydytoją, pagrasino skundais į Maskvą. Galiausiai neturėjome kitos išeities. Bet kai pasakė, kai neišnešiotą naujagimį murdys į šaltą vandenį, mes vėl šokome piestu. Išreikalavau, kad naudotų šiltą vandenį. Dar dabar prisimenu, kokios juodos buvo to šventiko panagės. Užėmė vaikeliui nosį ir burną ir tris kartus visą panardino į kibirą. Ir vaikas išgyveno. Man tai buvo – lyg stebuklas. Vėliau motina pasišaipė iš mūsų pastangų – esą mažylis išgyveno tik todėl, kad buvo pakrikštytas", – su siaubu prisiminė klaipėdietė.