Pašnekovas neneigė dėl savo veiklumo sulaukiantis kritikos strėlių, tačiau į skeptikų apkalbas tik numoja ranka. „Šnekoriai. Tegul padaro ką nors geriau. Versle, kaip sporte, kad ir kaip pasirodytum, vis tiek būsi blogas“, – įsitikinęs R.Vyšniauskas. Suktis vos spėjantį dviejų vaikų tėtį nuramina poezija. Pasirodo, ne tik ją skaito, bet ir deklamuoja.

Šeimoje – švelnus tėtis

– Tėtis jus nuo mažens pratino sportuoti. Buvote dvejų, kai įmetė į baseiną. Įdomu, kaip pats auklėjate savo vaikus?

– Priešingai. Gal kartais net per daug švelniai. Kadangi paties vaikystė nebuvo lengva, norisi, kad mano vaikai to sunkumo nejaustų. Sunki ne todėl, kad nebuvo ko valgyti ar kažko trūko. Tėtis darė viską linkėdamas man tik gero – kad pasiekčiau sportinių aukštumų. Tačiau aš savo vaikams nesu toks griežtas. Pirmagimiui Ąžuolui vasarį sueis šešeri, jis – ramaus charakterio, solidus. Tačiau mažoji Ramunė, kuriai 2,5 metukai, nestygsta vietoje, yra labai aktyvus vaikus. Kaip tėtis, tik padauginus iš penkiasdešimties. Tikra nenuorama.

– Jei Ramunė užsimanytų pasekti savo tėčio ir senelio pėdomis, kokią sporto šaką jai išrinktumėte?

– Kokią tik panorėtų. Ne viskas priklauso nuo tėvų norų. Veikiau nuo fiziologijos, charakterio. Aš pats išbandžiau daug sporto šakų, kol atradau tą vienintelę. Neversiu vaikų, bet jei norės, tegul sportuoja. Ir nebūtinai profesionaliai.

– Abiejų vaikų vardai – lietuviški, susiję su gamta. Kieno tai iniciatyva?

– Šiuo klausimu esu patriotiškas, man visuomet imponavo lietuviški. Jei dukra būtų gimusi liepą, dabar turėtų Liepos vardą, o Ramune pavadinome tėčio garbei. Kad sūnus bus Ąžuolas, žinojau tik pradėjęs svajoti apie vaikus. Nemėgstu elgtis kaip visi, tad nepasidaviau užsienietiškų vardų bumui.

Brolio musulmono nesmerkia

– Kur sutikote savo vaikų mamą?

– Klaipėdoje, važiuodamas iš treniruotės. Gatvėje pastebėjau labai gražią merginą, akys iškart sužibo. Stabtelėjau, pakalbinau ir nuo pat pirmosios pažinties dienos mūsų su Inese draugystė greitai rutuliojosi. O kam laukti, jei žinai, ko nori? Vidinis balsas pakuždėjo, kad tai – mano žmogus. Nuo to laiko mano gyvenimas stipriai pasikeitė.

– Tuo metu dar profesionaliai sportavote?

– Taip. Tačiau karjera ėjo į pabaigą, pradėjo persekioti traumos. Su Inese susipažinome abiem labai sunkiu gyvenimo tarpsniu. Ji ruošėsi migruoti į užsienį, aš irgi buvau atsidūręs savotiškoje aklavietėje. Žodžiu, tikra krizė. Artimas žmogaus atsiradimas sustatė viską į savas vietas. Šiuo metu ji darbuojasi grožio srityje, prižiūri vaikus ir namus.

– O ką veikia porą metų jaunesnis brolis? Teko girdėti, kad buvęs boksininkas pakeitė tikėjimą ir atsivertė į islamą.

– Kadangi boksas Lietuvoje tais laikais merdėjo, Tautvaldas išvažiavo į Angliją, kur ši sporto šaka labai populiari. Jam atsirado proga pasirašyti itin perspektyvų kontraktą. Bet vieną dieną persigalvojo, grįžo į Lietuvą, sakydamas, kad pinigai ir šlovė nėra gyvenimo tikslas. Pradėjo ieškoti savęs, eiti į kalnus, galiausiai priėmė musulmonų tikėjimą. Dabar jis užsienyje, labai retai matomės – gal kartą per penkerius metus. Jis yra pasaulio pilietis. Atvirai kalbant, man svetima brolio filosofija. Nemanau, kad būtina keisti religiją, jei nori daryti gerus darbus ar tikėti Dievą. Bet tai yra jo asmeninis pasirinkimas, kurį visa šeima gerbia. Tėtis sakydavo, „kaip radome, taip ir palikime“.

– Paties gyvenime buvo permainų, apvertusių viską aukštyn kojom?

– Tokių staigių – ne. Aš nieko nedarau „viena koja“: arba sportuoju, arba ilsiuosi. Arba myliu, arba ne. Daug ir ilgai nedvejoju, esu maksimalistas. Tarkime, ilgai ruošiuosi, tampu geros formos ir užtikrintai pasirodau varžybose arba patiriu traumą ir visai jose nedalyvauju. Vadovaujuosi principu: ką darai, daryk gerai.

Į parduotuvę – su gobtuvu

– Ką smagiausia atsiminti iš sportininko karjeros laikų? Gal olimpines žaidynes, kai lengva ranka kilnojote tuometį šalies prezidentą Valdą Adamkų?

– Pažintis su V.Adamkumi įvyko daugiau nei prieš dešimtmetį, kai pirmą kartą pakėliau jį Sidnėjuje. Nuo to laiko pradėjome artimai bendrauti. Tai – didis žmogus, kokių Lietuvoje veikiausiai jau nebus. Dėkoju likimui, kad mus suvedė. Kalbant apie sportą, ypač įsimintinas buvo 2005 m. Europos sunkiosios atletikos čempionatas Sofijoje, kur pavyko laimėti trečią vietą. Pirmą kartą Lietuvos sunkiosios atletikos istorijoje buvo iškovotas medalis. Niekas nesitikėjo, kad mūsų šalies atstovams pavyks sužibėti. Jausmas – neapsakomas, grįžusius oro uoste mus pasitiko orkestras, buvo nutiestas raudonas kilimas, žmonės laukė su vainikais. Įspūdingos buvo ir 2004 m. vasaros olimpinės žaidynės Atėnuose. Tikėjausi aukštesnės vietos, tačiau likau penktas. Už laimėtus pinigus nusipirkau naują „Mercedes-Benz“. Po kelių dienų sudaužiau jį nepataisomai. Užuot liūdėjęs – pasidžiaugiau. Automobilio komplektacija vis tiek buvo nekokia. Bet kokioje situacijoje stengiuosi įžvelgti teigiamus dalykus. Esu tikras, niekas gyvenime nevyksta be reikalo. Sportinėje karjeroje turėjau daug pamokų ir visos jos pravertė. Netgi traumos. Dar ir dabar laukia kelios operacijos, bet šiuo metu neturiu tam laiko. Be savo verslo, esu dar Lietuvos olimpinės rinktinės treneris. Jaunuoliams stengiamės perduoti patirtį. Aurimo Didžbalio, Žygimanto Staniulio pelnyti medaliai yra mūsų su tėčiu nueito sunkaus kelio rezultatas. Tais laikais, kai pradėjome sportuoti, Lietuvoje nebuvo nė vieno „štangisto“. Viską kūrėme nuo nulio, būdami visai žali.

– Ar vis dar prisižiūrite, stengiatės sveikai maitintis?

– Baigęs karjerą dvejus metus valgiau viską iš eilės. Mėgavausi maistu. Nors ir neturiu antsvorio, raumenų tonusas keičiasi, todėl dėl geros savijautas stengiuosi daugiau judėti. Man patinka laikytis režimo – atsikelti anksti rytą, pasportuoti, tinkamai maitintis. Tuomet turi daug energijos, jautiesi kaip ant sparnų. Užtat ir kavinės „Vyšnia“ meniu atsirado vafliai su proteinu, be cukraus. Juos valgyti gali ir sportuojantys žmonės. Turime ir olimpiečių kavos su avižiniais dribsniais.

– Klaipėdoje netrūksta kavos barų. Kuo „Vyšnia“ traukia savo lankytojus?

– Tiesą sakant, pradėjau nuo informacinių technologijų, programavimo. Šiuo metu ši sritis labai perspektyvi, daug tuo domėjausi, galiausiai su partneriu įkūrėme kompaniją ir atidarėme internetinę kavinę. Idėja buvo nebloga, tačiau Klaipėdoje nepasiteisino. Kai mūsų keliai su bendrasavininkiu išsiskyrė, Herkaus Manto gatvėje nutariau įkurti kavinę-barą „Vyšnia“. Pradėjau domėtis kavos rūšimis, gaminimo būdu, apskritai kavos kultūra. Pertvarkiau patalpas, sukūriau jaukumą ir bendrą veiklos koncepciją. Prekiaujame ne tik kava, bet ir alkoholiu bei prie gėrimų derančiais užkandžiais. Nuo savos gamybos vaflių iki sūrio, riešutų. Netrukus atsiras ir firminės užtepėlės. Nuolat eksperimentuojame, ieškome geriausių receptų, turime ypatingo skonio armėniško vyno. Tai yra pirmas bandomasis triušis, kuris, tikiuosi, peraugs į kažką daugiau. Po Naujųjų metų planuojame plėstis ir atidaryti barų „Vyšnia“ tinklą visoje Lietuvoje. Sunkiausia įsivažiuoti, vėliau reikalai ima judėti greičiau. Nė vienas žmogus dar negimė viską mokėdamas. Aš nepritariu tiems, kurie mano, jog Klaipėda miršta ir viskas čia yra blogai. Tiesiog reikia įdėti daug juodo darbo. Vieni mokosi verslo pagrindų aukštosiose mokyklose, o aš atėjau tiesiai iš sporto salės, nieko apie jį nenutuokdamas. Pirmus dvejus metus buvau viskas: vadybininkas, dizaineris, statybininkas.

– Turbūt žinomo žmogaus vardas gerai veikia rinkodaroje?

– Dar ir kaip. Nors pastaruoju metu kur kas rečiau šmėžuoju viešumoje. Tais šlovingais laikais, kai vedžiau televizijos laidą, į parduotuvę eidavau užsimaukšlinęs ant galvos gobtuvą. Būdavo sunku pasirodyti viešumoje nepastebėtam. Atvirai kalbant, perdėtas žmonių dėmesys vargina. Sulaukdavau keisčiausių pasiūlymų, net prašymų paskolinti pinigų. Dauguma galvoja, jeigu tave rodo per televizorių, uždirbi milijonus, gali semti pinigus kastuvu. Mėgstu linksmybes, tačiau tokio nuolatinio šurmulio savo gyvenime nenorėčiau. Dabartinė ramybė man patinka. Galiu normaliai gyventi.

V.Šekspyro gerbėjas

– Ką veikiate, kai pavargstate, atsibosta skubėti?

– Skaitau filosofines knygas, poeziją, mėgstu deklamuoti eiles. Vienas įdomiausių autorių – Viljamas Šekspyras, o kalbant apie lietuviškus – Henrikas Radauskas ir Paulius Širvys. Dar priklauso nuo nuotaikos. Pavyzdžiui, su malonumu skaičiau „Bridžitos Džouns dienoraštį“, knygą parekomendavo Marijonas. Sako, kai bus blogai, atsiversk. Tai abi dalis iškart sukrimtau. Seku miesto naujienas, kasdien paskaitau dienraštį „Klaipėda“. Pas mus kavinėje visada galima rasti laikraštį. Juk reikia žinoti, kas vyksta netoliese. Dar atsipalaiduoju gamtoje, spiningaudamas.

– Laisvu nuo darbo laiku gaminate?

– Ruošti maistą nuo senų laikų yra mano silpnybė. Kai sportavau ir laikydavausi dietų, gamindavau dietinius valgius. Dabar nelabai turiu tam laiko. Baklažanai su veršiena – mano mėgstamiausias patiekalas. Kulinarija yra menas, tad nevengiu eksperimentuoti. Dažniausiai pasikliauju savo nuojauta.

– Laukiate švenčių? Kokia būtų geriausia dovana šiemet?

– Turbūt visi mėgsta šventes. Naujuosius metus sutiksime „Vyšnios“ bare. Dirbsime visą naktį – linksmybių tikrai netrūks. Kalbant apie dovanas, idealiausia būtų turėti visą mėnesį poilsio be jokių telefonų. Tik su knyga. Paskutinį kartą atostogavau, atrodo, 2006 m. Kretoje. Nuo sporto laikų žinau: jei nori kažko pasiekti, turi daug atiduoti. Taigi tekdavo aukoti ir atostogas.

Vizitinė kortelė

Gimė 1976 m. rugsėjo 22 d. Klaipėdoje.

Baigė Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnaziją, tuometę Kristijono Donelaičio vidurinę mokyklą.

Studijavo buvusioje Lietuvos kūno kultūros akademijoje, dabartiniame Lietuvos sporto universitete. Šiuo metu – Klaipėdos universitete.

2004 m. vykusiose vasaros olimpinėse žaidynėse užėmė 5-ąją vietą.

2005 m. Europos sunkiosios atletikos čempionate – 3-ioji vieta.

2008 m. Europos sunkiosios atletikos čempionate – 2-oji vieta.

2009 m. Europos sunkiosios atletikos čempionate iškovojo bronzą.

Vedė televizijos laidą „Lalaila“.

Vedęs, žmona Inesė. Turi du vaikus – sūnų Ąžuolą ir dukrą Ramunę.