R. Ūsaris mirė eidamas 86-uosius metus po sunkios ligos. Bičiuliai ir bendražygiai pasiges jo kaip žmogaus, su kuriuo drauge stebėdavo krepšinio varžybas, ypač kai žaisdavo „Neptūnas“.

Šią komandą R. Ūsaris treniravo 1966–1971 m., todėl buvo didelis jos gerbėjas ir labai jaudindavosi, kai komandai nesisekdavo.

„Pažinojau jį nuo vaikystės. Abu mokėmės Kristijono Donelaičio mokykloje, tik jis jau buvo vienuoliktokas, o aš – penktokas. Mes bėgdavome žiūrėti, kaip jie žaidžia, tada ir susipažinome. Krepšinio komandoje „Maistas“, kuri iš esmės buvo Klaipėdos rinktinė, žaidėme, kai jis grįžo po studijų, man tada buvo 17 metų. 1962-ieji buvo ypatingi metai, mes laimėjome Lietuvos aukščiausiosios krepšinio lygos čempionatą. Vėliau susitikome, kai aš grįžau po studijų. Robertas išliko draugas ir bičiulis. Jis turėjo savo nuomonę apie „Neptūno“ nuopolį, jam buvo skaudu, kad dabar trečiojo Lietuvos miesto komanda nusirito taip žemai“, – pasakojo legendinės „Maisto“ komandos narys, R. Ūsario bendražygis Algimantas Riauka.

Komanda, kurioje pats žaidė, o vėliau dirbo R. Ūsaris, daugelį metų buvo įvairių čempionatų prizininkė.

R. Ūsaris sovietmečiu dirbo ne vienos didelės uostamiesčio įmonės sporto metodininku. Taip tada buvo vadinami įmonės sporto centrų vadovai, rūpinęsi, kad darbuotojai turėtų kur sportuoti.

Miesto sporto bendruomenės nariai vadina anapilin išėjusį kolegą krepšinio Klaipėdoje puoselėtoju, labai prisidėjusiu prie miesto vardo garsinimo. Pernai Lietuvos krepšinio federacija R. Ūsariui įteikė Lietuvos krepšinio federacijos šimtmečio atminimo medalį ir padėką už indėlį Lietuvos krepšiniui.