Galėjo paskaityti gatvėje

B. Skirsgilas dalyvavo dienraščio 80-mečio paminėjime, buvo pagerbtas, bet neturėjo galimybės papasakoti apie savo ryšį su laikraščiu, kurį iki šiol kasdien skaito.

Pasirodo, bendravimą su „Klaipėda“ B. Skirsgilas, choro dirigentas ir pedagogas, vadina dviem etapais.

Kai 1952 m. jis, dar būdamas 14-metis paauglys, atvažiavo iš Barstyčių miestelio, esančio Skuodo rajone.

„Dabar mėgstu juokauti, kad į Klaipėdą atvykau 700 metų pavėlavęs į pilies įkūrimą, mat dokumentai skelbia apie jos įsteigimą 1252 m. rugpjūčio 1 d. Aš 1952-ųjų rugsėjo 1-ąją tapau Klaipėdos muzikos mokyklos mokinuku“, – savo gyvenimo uostamiestyje pradžią apibūdino B. Skirsgilas.

Pirkti ar prenumeruoti laikraštį jis tada neturėjo galimybės. Gyvenimas buvo sunkus ir skurdus, nes paauglys uostamiestyje pradžioje gyveno be tėvų ir turėjo svarbiausią uždavinį – išgyventi bei mokytis muzikos.

Tada prasidėjo jo pasyvusis bendravimas su miesto laikraščiu, jo egzempliorius kasdien gulėdavo ant mokyklos budėtojos stalo.

Be to, kiekvienas klaipėdietis galėdavo paskaityti laikraštį lauko vitrinose. Viena jų buvo gatvėje, dabar vadinamoje Kristijono Donelaičio vardu.

„Einant nuo dabartinės M. Mažvydo alėjos link stoties, kairėje pusėje buvo valgykla, ten dirbo tokia padavėja vardu Maša. Todėl dažnai sakydavome, kad einame ne į valgyklą, o pas Mašą. Pakeliui greta tos valgyklos ir buvo toji vitrina. Paskaitydavome laikraštį joje ir mes“, – prisiminė garbaus amžiaus klaipėdietis.

Beje, muzikos mokykla iki 1961-ųjų veikė sename švedų konsulo pastate, kurį daugelis klaipėdiečių žino kaip medicinos mokyklos pastatą.

Suvedė su bendramoksliu

Antrasis, jau aktyvusis B. Skirsgilo bendravimas su miesto laikraščiu prasidėjo 1961 m., kai po ketverių metų studijų Vilniuje jis, kaip jaunas specialistas, grįžo į muzikos technikumą dėstyti.

S. Šimkaus gatvėje, pastate, kuriame dabar veikia S. Šimkaus konservatorija, pokariu buvo Jūreivystės mokyklos bendrabutis. 7-ojo dešimtmečio pradžioje bendrabutis buvo perkeltas kitur, į šį pastatą persikėlė muzikos technikumas.

Čia ir pradėjo savo darbus B. Skirsgilas.

Nuo tada jis pradėjo prenumeruoti miesto laikraštį. Ir ne tik prenumeruoti, bet ir mokytis. Mat vyras laikraščio redakcijoje pradėjo lankyti jaunųjų korespondentų mokyklą.

„Mus mokė žymiausi to meto žurnalistai Pranas Martinkus, Jonas Garadauskas, Albinas Stubra, Sofija Minina. Beje, S. Minina visus mano rankraščius versdavo į rusų kalbą, o kai man reikėjo Leningrade disertacijos tekstą pateikti rusų kalba, ji visą mano darbą išvertė. Mus prašydavo rašyti apie darbo liaudies laimėjimus, darbo pergales. Rašiau apie muzikantus, sportininkus. Kai kurias žinutes laikraštis spausdino“, – apie bendravimą su žurnalistais pasakojo B. Skirsgilas.

Kartą laikraštis pasitarnavo jo asmeniniame reikale. Mat klaipėdiškis B. Skirsgilo bendramokslis Armin Shmit, išvykęs į Vokietiją, atvažiavo į Klaipėdą ir norėjo susitikti senus pažįstamus. Apie tai buvo paskelbta laikraštyje, nurodant, kur ir kada su juo galima susitikti.

Bronislovas ir Armin mokydamiesi sėdėjo viename suole, per vokiečių ir lietuvių kalbos pamokas vaikinai vienas kitam pagelbėdavo. Todėl susitikimas buvo labai jautrus ir įdomus.

Mus mokė žymiausi to meto žurnalistai.

Sutiko seną pažįstamą

„Jaučiausi pagerbtas, kai mane pakvietė į „Klaipėdos“ 80-mečio renginį. Dalyvavo įdomūs žmonės, vakaro metu apsikabinome su Valentinu Greičiūnu. Mudu susipažinome labai seniai, kai jis Mėsos kombinate dirbo profsąjungos pirmininku, o aš ten 1961 m. įmonėje subūriau mišrų chorą. Jis labai tą chorą globojo. Choro dalyvių balsai buvo puikūs. Kai saviveiklinis teatras statė „Eugenijų Oneginą“, mūsų choristai jame atliko solo partijas“, – prisiminė B. Skirsgilas.

Pasakodamas apie savo kasdienybę, klaipėdietis atviravo, kad dar prieš pusryčius perskaito „Dienos telegrafą“, „Karštą telefoną“ ir paskutiniame puslapyje apie tai, kas tą dieną vyko pasaulyje ankstesniais metais, permeta akimis antraštes straipsnių, kuriuos reikės perskaityti po pusryčių.

Labiausiai jį domina straipsniai apie miesto aktualijas, mėgsta paskaityti ir apie tarptautinę politiką, mat per radiją ar televiziją laidų šiomis temomis neklauso gailėdamas laiko.

Skaitytojas pasakojo, kurie tekstai jį mažiausiai domina ar net nepatraukia. Jis ypač džiaugėsi, kad laikraščio redakcijos žmonės neprisideda prie lietuvių kalbos susinimo, nekartoja kitose informavimo priemonėse kartojamų klaidų.