Prognozuoti ateitį – nedėkingas reikalas, net jei tai daroma juokais. Lygiai prieš 80 metų vienas uostamiesčio humoristinis leidinys aprašė Klaipėdos vaizdą, kaip miestas atrodys ir kuo gyvens 1986-aisiais. Šie pasvajojimai buvo ne iš piršto laužti, akivaizdu, kad straipsnio autoriai buvo susipažinę su slaptu krašto kolonizavimo planu, kurio lietuviams taip ir nepavyko įgyvendinti.
"Klaipėda 1986 metais"
Garsaus britų publicisto ir rašytojo George‘o Orwello galvoje veikiausiai dar nebuvo užgimusi literatūrinė utopija "1984-ieji" (romanas išleistas 1949 m.), kai Klaipėdoje 1936 m. humoristiniame leidinyje "Plekštė" pasirodė nedidelė publikacija apie uostamiesčio ateities viziją.
"Klaipėda 1986 metais" pavadintame straipsnyje neįvardytas autorius drįso pasvajoti, koks gi miestas bus po 50 metų.
Tiems laikams šios humoro forma pateiktos fantazijos atrodė neįmanomos ir turbūt juokingos.
Buvo skelbiama, kad 1986 m. miestas turi "112 704 gyventojus, o Tautos muziejaus rūmai ir 1923 m. sukilėliams paminklas – didingiausi miesto pastatai".
"Kaip iš lietuviškosios Klaipėdos miesto valdybos 1986 m. balandžio mėn. 1 dienos biuletenio matyt, Klaipėdos miestas per paskutinius kelis metus padidėjo dar dvylika tūkstančių gyventojų, 1678 naujais kelių aukštų gyvenamaisiais namais, 29 naujais fabrikais, jų tarpe dar vienu celiuliozės fabriku su keliom lentpjūvėm", – rašoma satyriniame straipsnyje (šios ir kitų citatų kalba netaisyta – A.D.).
Fantazijos turėjo pagrindą
1936 m. Klaipėdos mieste gyveno apie 50 tūkst. gyventojų. Tad dvigubai didesnis jų skaičius po 50 metų ateities strategui, kad ir rašiusiam linksma forma, rodėsi ne per didelis ir visai realus.
Vis dėlto dėl gyventojų skaičiaus prognozuotojas gerokai prašovė.
Remiantis 1989 m. surašymo duomenimis, Klaipėdoje tuo metu gyveno beveik 203 tūkst. žmonių, tai yra beveik 90 tūkst. daugiau nei pamėgino išpranašauti tarpukario žurnalistas.
Tačiau net įžvalgiausi futurologai negalėjo nuspėti Klaipėdos ir jos žmonių lemties, koks košmaras prasidės vos po trejų metų, kad miestas eis iš rankų į rankas, galiausiai bus sugriautas ir vėl atstatytas po raudonomis vėliavomis.
O iš senojo Mėmelio vaizdo beliks tik gražūs atsiminimai.
"Bet to meto prognozės ne iš piršto laužtos, nes straipsnyje minimi Tautos muziejaus rūmai tikrai buvo projektuojami, juos tarpukariu ketino statyti dabartinės piliavietės teritorijoje. Turėjo atsirasti didelis modernus statinys su bokštu, panašus į Kauno karo muziejų, tam tikslui ten buvo pastatytas paminklas Vytautui Didžiajam. Bet istorija pasisuko kitaip, ir šie planai liko neįgyvendinti", – teigė klaipėdietis istorikas Dainius Elertas.
Rėmėsi slaptu dokumentu?
Pasak istoriko, 1936-ųjų straipsnio autorius, rašydamas apie daugybę tariamų naujų gyvenamųjų namų, kurie atsiras po 50 metų, veikiausiai žinojo to meto valdžios užmojus plėsti ir užstatyti Klaipėdą ten, kur šiuo metu stovi viešbutis "Vėtrungė".
"Ten turėjo atsirasti naujieji lietuvių kolonistų būstai, taip pat skvere, kur šiuo metu priešais kartono fabriką yra mormonų namai, buvo planuota pastatyti didelę katalikų bažnyčią. Tokie buvo oficialūs valdžios norai. Beje, pats dokumentas, kuris nebuvo viešas, taip ir buvo pavadintas "Klaipėdos krašto kolonizavimo planas". Akivaizdu, kad straipsnio autorius su šiais ketinimais buvo susipažinęs, todėl taip drąsiai, nors ir prisidengęs humoru, dėstė savo svajones", – mano D.Elertas.
Apie Klaipėdos ateitį svajojęs humoristas rašė, kad 1986 m. mieste yra pastatyta antroji katalikų bažnyčia ir atsirado 29 nauji fabrikai bei kelios lentpjūvės.
Pasak istoriko, tuo metu medienos apdirbimas uostamiestyje buvo intensyvus, tad šie pastebėjimai-pasvajojimai – natūralus dalykas.
"Nereikia pamiršti, koks staigus buvo lietuviško, taip pat ir žydiško kapitalo šuolis tuo metu Klaipėdoje. Atsirado fabrikai "Drobė", "Du arkliukai" ir taip toliau. Jų kūrėsi gana daug. Daugybė vilčių dėta į pramonės vystymąsi", – dėstė istorikas.
Vietoj balų – stadionas
Taip pat 1936 m. žurnalistas, rašydamas apie ateities Klaipėdą, dėstė, jog "miesto apgyvendintas plotas pietuose siekia Stariškę, rytuose Naujadvarį, šiaurėje baigiasi Giruliais; seniai jau savo viduriuose suvirškinęs: Rumpiškės, Sendvario, Paupio, Karaliaus daržo (dab. Treko rajonas – A.D.), iš dalies Tauralaukio dvarų laukus ir Krantinės bei abiejų Melnragės kaimų laukus".
"Prieš kiek metų pastatyta antroji katalikų bažnyčia Rumpiškės dvaro laukuose ties pirmuoju celiuliozės fabriku, šiandien randasi beveik miesto centre. Toj vietoj, kur kadaise tarp Janiškės ir Sendvario telkšojo smarvingos balos, šiandien randasi vienas didžiausių Klaipėdos sporto stadijonų. Geležinkelių vyriausioji stotis atsidūrė miesto centre. Miškas, kuris seniau klaipėdiečiams buvo viena maloniausių pasivaikščiojimo vietų, šiandien padabintas puošniomis vilomis, kurios iki pat Girulių ištisai smarkiai praretino į rytus pasvirusias melancholiškas pušis, pesimistiškus beržus", – taip miestą po 50 metų įsivaizdavo tarpukario žurnalistas.
Nusausintos Kuršių marios
Ateities vizijoje humoreskos autorius tėškė drąsią mintį apie išdžiūvusias Kuršių marias ir dėl to į vakarus išplitusią Klaipėdą.
"Dar 1936 m. balandžio 1 d. Kuršių marioms išdžiuvus, Klaipėdos miestas vieną savo plačių sparnų metė į vakarus, arčiau jūros. Ten, kur dar prieš 50 metų mėlynavo Kuršių marių sąsiaurio vanduo, šiandien dangų siekia lietuviško proto ir lietuviškų muskulų iškelti malonūs pažiūrėti namai. Vieton dar prieš 50 metų projektuoto didelio tilto ir tunelio per įlanką, jau seniai veidrodžiais šviečia meksfalto gatvės ir aikštės", – dėstoma futuristiniame kūrinyje.
"Norėčiau priminti, kad vokiečiai iš tiesų vystė tokį projektą, kuriuo planuota užpilti didelę dalį Kuršių marių ir paversti jas derlingomis dirvomis. Tai buvo visai realus planas, grindžiamas olandų pavyzdžiu. O apie tiltą ar tunelį po mariomis kalbėta dar XX a. pradžioje", – tikino istorikas D.Elertas.
Apie tiltą virš Kuršių marių bei tunelį po jomis rimtu veidu vėl prabilta prieš kelerius metus ir net parengtos vizualizacijos.
Tad su realybe tarpukario svajotojai-pokštininkai turbūt nežymiai prasilenkė, nors iki šių objektų atsiradimo veikiausiai dar daug vandens nutekės.
Klestės teatrai ir laivynas
Tarpukario žurnalistai, kad ir juokaudami, dėjo dideles viltis, jog mūsų uostas suklestės. Ir jo gerovę turėjo atspindėti nuolat užsukantys laivai.
"Klaipėdos didžiųjų dienraščių pranešimu, šiandien Klaipėdos uosto baseine stovi 37 dideli laivai, kurių tarpe 23 po lietuviška vėliava. Vieni jų tuštinasi, kiti kraunasi celiuliozės, javų ir kitų eksportinių prekių", – rašyta ateities vizijoje.
"Kultūriniame gyvenime Klaipėdos mieste prieš 25 metus pastatyti specialūs nacionalinės operos ir atskiri teatro didžiuliai namai vos patenkina Klaipėdos publiką. (...) Klaipėdos didingumą, jos priskyrimą prie Lietuvos ir tokį didelį išsiplėtimą ypač pabrėžia jau seniai vidury miesto pastatytas milžiniškas paminklas 1923 m. sukilėliams", – tokią kultūrinę erdvę po 50 metų uostamiestyje įsivaizdavo tarpukario žurnalistai.
Idėją pavogė iš nacių?
Pasak istoriko D.Elerto, kad ir humoro forma išdėstęs Klaipėdos viziją, jos autorius neabejotinai rėmėsi Klaipėdos krašto kolonizavimo planu, kuris Didžiosios Lietuvos valdžios buvo pradėtas realizuoti 1933–1935 m.
Tačiau pajutę "lietuvių invaziją" krašte, naujiems vėjams labai pasipriešino vietos vokiečiai.
"Tie, kurie rašė šią ateities viziją, bent jau to plano kontūrus tikrai matė. Akivaizdu, kad autorius rėmėsi tomis tendencijomis ir jas išplėtojo prisidengęs humoru. Kalbant apie naujus miesto kvartalus, jie buvo intensyviai statomi, tik autorius kiek sutirštino spalvas", – įsitikinęs D.Elertas.
Anot istoriko, Klaipėdos krašto kolonizavimo planas buvo slaptas dokumentas, kurio pagrindinis tikslas – iš krašto išstumti vokiečius, užimti strateginius taškus krašte, privežti žmonių iš Lietuvos, išvystyti tam tikrą pramonę, kad atvykėliai turėtų ką veikti ir galėtų išsilaikyti be paramos iš šalies biudžeto.
"Beje, šis planas nėra labai originalus. Turimais duomenimis, jis nužiūrėtas nuo vokiečių. Naciai kelis tokius planus buvo parengę, kaip tvarkytis su lenkais. Mūsiškiai kažkokiais būdais apie tai sužinojo ir maždaug per pusantrų metų tas idėjas pritaikė Klaipėdos kraštui, derindami su valstybiniais projektais. Todėl ir norėjo rekvizuoti kai kuriuos vokiečių dvarus, jų žemes ir ten išvystyti tą veiklą. Buvo sugalvotas net "Mukrano" pirmtakas. Labai įdomi vizija", – atskleidė D.Elertas.
O viskas baigėsi tuo, kad šie ketinimai iškilo į paviršių ir buvo garsiai pareikšta, jog pažeidžiama krašto autonomija.
Maža to, Lietuva dėl to paduota į Hagos teismą. Lietuviai mėgino spyriotis, bet pralaimėjo.
Tarptautinės teisės požiūriu Klaipėdos kraštas tuo metu nebuvo integrali valstybės dalis, o tik teritorija, patikėta Lietuvai.
"Ši vizija – ne iš piršto laužta. Turint galvoje tuos procesus, kurie 1935 m. pasiekė savo piką, lietuvių visuomenei tokie Klaipėdos ateities planai turėjo būti balzamas širdžiai", – mano istorikas.
Naujausi komentarai