Išvarė iš koplyčios

Klaipėdos valdžios vizijos apie miesto veidą buvo ir tebėra siejamos su noru turėti vertikalių akcentų, kad artėjant prie mūsų miesto iš tolo pažintume jį ne iš kaminų, o bažnyčios bokšto.

Būtent evangelikų liuteronų Šv. Jono bažnyčia su 75 metrų aukščio bokštu buvo vienas pagrindinių miesto simbolių nuo XIX a. vidurio, kai ji buvo atstatyta ant 1854-aisiais per didįjį Memelio gaisrą pražuvusios šventovės pamatų.

1945 m. sausį bažnyčią sugriovė bomba, jos sienos dar ilgokai riogsojo, bet vėliau buvo sulygintos su žeme. Brandaus socializmo metais plynoje aikštėje atsirado medinis paviljonas, kur prekiauta baldais bei ūkinėmis prekėmis, klaipėdiečiai tada šį statinį vadino mediniu univermagu.

1955 m. evangelikų liuteronų parapijos tikintiesiems leista melstis Liepų gatvėje buvusioje miesto laidojimo koplyčioje. Vėliau sovietų valdžia atidavė šią koplyčią stačiatikiams, kurie ir dabar meldžiasi čia įrengtoje cerkvėje.

1990 m. evangelikų liuteronų parapijai grąžintas Šv. Jono bažnyčios parapijos namų pastatas. Šiame ant Jono kalnelio stovinčiame pastate tikintieji meldžiasi ir šiandien.

Klaipėdos savivaldybė 2001 m. evangelikų liuteronų parapijai panaudos teise sklypu buvusios bažnyčios vietoje leido naudotis 100 metų. Tai buvo pirmas rimtas šios bažnyčios atstatymo žingsnis.

Tikslas: L. Petraitienė pasakojo, kad siekis atstatyti bažnyčią yra didysis jos gyvenimo darbas. / „Facebook“ paskyros „Švento Jono bažnyčios atstatymas-archeologija“ nuotr.

Netrūko tikėjimo ir vilties

Netrukus buvo surengtas architektūrinis konkursas bažnyčios techniniam projektui. Jį laimėjo vilnietė architektė Elena Nijolė Bučiūtė, kurios darbai, projektuojant Krašto apsaugos ministerijos Gynybos štabo pastatą bei Operos ir baleto teatrą, buvo gerai žinomi ir puikiai įvertinti. Jai mirus, darbą baigė Olegas Repovas.

Tai buvo sumažinto tūrio bažnyčios projektas, manyta, kad autentiškos bažnyčios atstatymą parapija nebus pajėgi finansuoti.

Tikėtasi išlaikyti buvusį pastato siluetą. 2011 m. išduotas leidimas naujos bažnyčios statybai be bokšto. Vėliau jis pakoreguotas – prie sumažintos bažnyčios ketinta statyti autentišką bokštą.

Tokiam tikslui pinigus rinkti nuo 2005 m. ėmėsi Klaipėdos evangelikų liuteronų parapija. Tikintieji turėjo viltį, kad bažnyčia bus greitai atstatyta, ir noriai šiam kilniam tikslui aukojo pinigus. Iki 2009 m. parapijiečiai paaukojo 51 659 litus.

Užgriuvusi ekonominė krizė kirto ir per aukotojų kišenes. 2009 m. parapijiečiai dar paaukojo 5 406 litus, o jau kitais ir vėlesniais metais sąskaita kasmet pasipildydavo vos keliais tūkstančiais ar šimtais litų.

Norėjo pamatyti rezultatą

2008 m. neabejingi klaipėdiečiai subūrė Šv. Jono bažnyčios atstatymo iniciatyvinę grupę, kuri vadovu išsirinko Jurgį Aušrą. Pagrindinis jos siekis – atstatyti bažnyčią, kaip miesto istorinį simbolį, suteikiant jai Šv. Jono Atminimo bažnyčios vardą, ir taip įprasminti Klaipėdos krašte gyvenusių ir ne savo valia jį palikusių žmonių atminimą.

Šios grupės siekis buvo atkurti autentišką bažnyčią.

Tada SEB banke atidaryta sąskaita, jos numeris paskelbtas aukotojams.

Po penkerių metų įsteigtas Klaipėdos evangelikų liuteronų Šv. Jono atminimo bažnyčios atstatymo labdaros ir paramos fondas. Jis taip pat ėmė rinkti aukas.

Laikas ėjo, aukotojai norėjo pamatyti ką nors apčiuopiamo, bet viskas, ką galima parodyti, tebuvo krūvos dokumentų, jų jau susidarė keturios dėžės.

Aukotojų Lietuvoje ir Vokietijoje entuziazmas ėmė slūgti dar ir todėl, kad visi suaukoti pinigai buvo panaudoti darbams, kurie nebuvo realizuoti.

Mat 2015 m. po labai aršių diskusijų savivaldybė nusprendė nebenaudoti E. N. Bučiūtės projekto, o atkurti bažnyčią tokią, kokia ji yra buvusi.

„Buvęs projektas buvo uždarytas, mes su kunigu apraudojome paaukotus ir be reikalo išleistus 83 725 eurus. Tik 2022-aisiais parapijiečių paaukotais pinigais baigėme mokėti skolas mirusios architektės paveldėtojams. Tikiuosi, kad projektuotojai pasakys, ar bent požeminių komunikacijų brėžinius dar galėsime panaudoti“, – neslėpė nusivylimo Lilija Petraitienė.

Kai 2020 m. ji perėmė vadovavimą Šv. Jono atminimo bažnyčios atstatymo labdaros ir paramos fondui, sąskaitą rado tuščią ir net pluoštą skolų, nors nuo 2015 iki 2022 m. parapijiečiai paaukojo 10 250 eurų.

Mieste sklandė gandai, skeptiškos mintys atsklisdavo ir iš Vokietijoje gyvenančių memelenderių.

Bažnyčios viduje ir aplinkui ją turėtų būti nemažai palaidojimų.

Ištyrė tik trečdalį ploto

2020 m. prasidėjo archeologiniai tyrimai. Už juos tais metais parapija sumokėjo 10 650 eurų. Vėliau tęsiant kasinėjimus iš parapijos lėšų, tyrimams išleisti 36 976 eurai. L. Petraitienė patikslino, kad į šią sumą reikėtų įskaičiuoti ir savivaldybės indėlį.

Dar apie 9 tūkst. eurų kainavo geologiniai tyrimai, jie apmokėti fondo lėšomis.

„Išleidome visą, ką turėjome, neliko nieko, dar ir iš bažnyčios veiklos pinigų teko paimti“, – neslėpė fondo vadovė.

Klaipėdos universiteto mokslininkė, archeologė Raimonda Nabažaitė pasakojo, kad šiuo metu archeologiniai tyrimai atlikti tik bokšto statybai paruoštame sklype, o tai tėra tik apie 30 proc. viso sklypo.

Viliamasi, kad atstatytas bokštas taps ženklu, kad miestas ir bendruomenė yra pajėgi atstatyti visą bažnyčią, tokią, kokia ji buvo. Tikimasi, kad bokštas patrauks daugiau norinčiųjų prisidėti ir atmesti skeptiškas mintis.

R. Nabažaitė atviravo žinanti, kad bendrovės „Senamiesčio projektai“ specialistai netrukus ketina surengti viešą projekto pristatymą. Tikėtina, kad jo metu bus atsakyta į visus klaipėdiečiams kylančius klausimus.

„Bokšto statybos metu reikės vietos pasistatyti techniką, medžiagas, todėl tirti likusį buvusios bažnyčios plotą nebūtų logiška. Gerai, kad į priekį judama atskirais etapais. Tai gerai dar ir ta prasme, kad visada prieš imantis kito etapo, galima pergalvoti, gal galima padaryti kažką geriau, nei buvo suplanuota, – svarstė archeologė. – Dar tikimės atsakyti į klausimą, ar bažnyčios viduje buvo požemiai. Istoriškai tarsi yra nuorodų, bet kol kas arčiau bokšto požemio neaptikome. Jei jis yra, tikėtina, aptiksime arčiau altoriaus. Bažnyčios viduje ir aplinkui ją turėtų būti nemažai palaidojimų. Todėl turtingiausia moksliniu požiūriu bažnyčios dalis palikta ateičiai.“

Raimonda Nabažaitė / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Stebina dosnumu ir kuklumu

Nepaisant nusivylimo, kad bažnyčia iškils, daugybė žmonių tvirtai tiki šiuo projektu.

Berlyne veikianti memelenderių grupė nuolat perveda pinigų į 2013 m. SEB banke atidarytą fondo sąskaitą. Senoliai, turintys sentimentų Klaipėdai ir šiam kraštui, perveda ir po kelias dešimtis eurų.

Kai kurie Klaipėdos tikintieji aukoja bažnyčios atstatymui grynaisiais. Šie pinigai pajamuojami kasoje ir padedami į tam skirtą sąskaitą.

L. Petraitienė pasakojo apie nuoširdžius aukotojus, kurie iki šiol, nesiekdami garbės ar padėkų, pildo fondo piniginę. Ji minėjo Algirdą, kuris dažną mėnesį perveda po 100 eurų. Per metus vien jis paaukoja iki 800 eurų.

Prieš ketverius metus garbaus amžiaus vieniša klaipėdietė Birutė pasikvietė evangelikų liuteronų kunigą ir prašė priimti 7 tūkst. eurų parapijos reikmėms ir 8 tūkst. eurų – bažnyčios atstatymui.

Pasak ataskaitos, pernai gruodį į fondo sąskaitą įplaukė 1 870 eurų, išleista 24 018 eurų, šių metų pradžioje sąskaitoje liko 11 605 eurai.

Vadina gyvenimo darbu

L. Petraitienė ne kartą girdėjo senus žmonės sakant: „Ką jūs čia rausiate ir pinigus į žemę metate?“.

Jiems sunku išaiškinti, kad be archeologinių tyrimų tokioje vietoje jokios statybos negalimos.

„Kai kitais metais prasidės bokšto statyba, prašysiu savivaldybės pagalbos sukurti savotišką darbo grupę. Su šiais žmonėms bandytume lankytis įmonėse, verslininkų organizacijose, rengti padėkos vakarus. Jų metu viešintume jau nuveiktus darbus ir pasakotume apie planus“, – kabėjo L. Petraitienė.

Paklausta apie atlygį už darbą fonde, ji tikino dirbanti be algos. Atlygio neima ir pernai įsteigtos viešosios įstaigos „Klaipėdos šv. Jono bažnyčios bokšto atkūrimas“ vadovas Dainius Rudys.

Kiekvieną mėnesį jie abu susideda po kelias dešimtis eurų ir sumoka už būtinų teikti ataskaitų parengimą.

„Vaikus jau užauginau, algą gaunu už tiesioginį darbą, butą turiu, to, ką uždirbu, man užtenka, nesu godi pinigams. Kiek turėsiu jėgų, stengsiuosi, kad bažnyčia būtų atstatyta, tai – prasmingiausias mano gyvenimo darbas. Kai nebegalėsiu, perduosiu šį darbą išmintingam ir doram žmogui. Jau nuėjome sunkų, mažiausiai matomą kelią, tikiu, kad toliau bus lengviau“, – kalbėjo L. Petraitienė.

Optimistiškai vertinant, galima tikėtis, kad pačios bažnyčios sienos pradės kilti ne anksčiau nei 2028 m. Jei viskas pasiseks, klaipėdiečiai turės paminklą ne tik sunaikintam miestui, bet ir sau patiems, įveikusiems daug kliūčių ir neatsisakiusiems kilnios idėjos.