Piliavietėje – bėgikai

Pirmieji patirti visus įspūdžius ir kitiems apie tai pasiryžę papasakoti klaipėdiečiai festivalio objektų apžiūrėti išsiruošė dar ketvirtadienį vakare.

Šis sprendimas buvo racionalus, nes kitais vakarais, tikėtina, bus problemų pasistatyti automobilius, o ir į senamiesčio gatves pasipils labai daug žmonių.

Daugelis festivalio lankytojų nusiteikę linksmai, tarsi dalyvautų orientavimosi varžybose, tik neturėjo žemėlapio ir negalėjo pasižymėti jau aplankytų šviesulių.

Daugelis festivalio lankytojų nusiteikę linksmai, tarsi dalyvautų orientavimosi varžybose.

Renginio organizatoriai skelbė, kad šįkart derėtų laikytis pagrindinės ašies, vedančios nuo piliavietės iki Jono kalnelio.

Paklausę šio patarimo ir pradėję nuo įspūdingos 125 metrų šviečiančių bėgikų voros apžiūros piliavietėje pasielgė teisingiausiai. Slovakijos menininkų instaliacija „Bėgantys už taiką“ nereikalauja daug laiko, bet yra labai verta dėmesio, jos nepamatęs negalėtų girtis stebėjęs šių metų Šviesų festivalio objektus.

Didikai prajuokino ir nustebino

Besilaikantys vakarų–pietų ašies žiūrovai keliauja į Teatro aikštę, kur gali tekti palaukti kas 15 minučių ant Klaipėdos dramos teatro fasadų rodomų animacinių veikėjų pasirodymo.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

Skambiai pavadintas kūrinys „Didikai prie jūros“ jauniems ir mažiems žiūrovams kelia juoką.

Suaugusieji gūžčioja pečiais. Mažai lietuvių kunigaikščius primenantys animaciniai herojai „dainuoja“ populiarias su Lietuvos istorija ir jūra nelabai susijusias dainas.

Bandantys atpažinti Lietuvos didikus rodomuose vaizduose žiūrovai nesupranta – ant vienos sienos herojus įvardijamas kaip vienas kunigaikštis, ant kitos – visai kitas.

„Man tai primena penktoko darbą informacinių technologijų pamokoje“, – garsiai kalbėjo solidaus amžiaus vyras.

Vaikučiams: „Didikai prie jūros“ ne vienam kelia prieštaringus jausmus. / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Jo draugė ragino nesureikšminti ir pažiūrėti į šį darbą kaip į linksmą pramogą – gal neverta  animaciniame filmuke ieškoti istorinių tiesų ir atitikimų.

Senamiestyje – dangaus kūnas

Pasukę į Turgaus gatvę daugelis nustemba – jos viduryje kabo dangaus kūnas.

Pavadintas „Link saulės“ šviečiantis objektas tamsiai mėlyno dangaus fone kausto žvilgsnį ir labiau primena į Klaipėdos senamiestį nusileidusią pilnatį.

Pakeliui į Jono kalnelį žiūrovai veltui žvalgosi dar kokio nors šviesulio, bet jų nusivylimas greitai išgaruoja, kai prieš akis nušvinta Latvijos menininko instaliacija „Gyvenimas saloje“. Ji – veikiausiai vienas įspūdingiausių reginių šių metų festivalyje.

Kiekvienas joje įžvelgia vis kitus vaizdinius, primenančius gamtos tvarinių formas. Klaipėdiečiams tai dar viena proga pasigėrėti puikiai sutvarkytu senuoju gynybiniu miesto įtvirtinimu ir naujai besiskleidžiančiu kvartalu greta jo.

Stebina futuristiniai vaizdai

Daugelis smalsuolių iškart po to suka prie Dangės ir žvalgosi, ką dar įdomaus galima pamatyti. Paaiškėja, kad kiekvienas gali įsiamžinti tam tapytojo Audriaus Gražio sukurtoje instaliacijoje „Šeimos albumui“.

Nuostaba: atrodo, kad į Klaipėdos senamiestį nusileido pilnatis. / Domo Remeikos nuotr.

Daugiausia smalsuolių sutraukė prie paminklo „Arka“ įrengta instaliacija „100-mečio tunelis“, skirta Klaipėdos prisijungimo prie Lietuvos sukakčiai. Paskęsti spalvingų dūmų rėmuose, pajausti, ką reiškia matyti šviesą tunelio gale, patiko daugeliui.

Panašiai dėmesį kausto ir instaliacija „Monolitas“ Atgimimo aikštėje. Tiesa, čia reikia daugiau laiko, kad žiūrovai pamatytų visą kūrėjų sumanymą.

Festivalio šviesulių yra ir daugiau, todėl verta šilčiau apsirengti ir išsiruošti pailsėjus.