Prieš septynerius metus mirusio žinomo Klaipėdos krašto tautodailininko Vytauto Majoro sodybai gresia išnykimas. Dar sovietmečiu Majorų svetingumu šildęsi politikai dabar tapo abejingi sodybos išsaugojimui, o paveldosaugininkai skulptoriaus darbuose neįžvelgia nieko vertingo, ką reikėtų išlaikyti ateities kartoms.

Sodyboje – kankinanti vienatvė

„Prieš mirtį jis man sakydavo, kad aš turėsiu rūpintis sodyba. Tačiau taip ir nespėjome pasikalbėti, kaip tai teks man vienai tai padaryti. Gaudama 500 litų pensijos neprisamdysiu tiek darbininkų, kad medžius išgenėtų, žolę kas savaitę nupjautų. O ir skulptūromis reikia rūpintis“, – pasakojo menininko našlė B.Majorienė.

Kone penkių hektarų plote šiuo metu stovi 7 pastatų sodyba.

„Kol buvau sveika, draskiausi, o dabar jau nebeturiu sveikatos. O ir baimė mane kausto. Kol Vytautas buvo gyvas, aš drąsiai per mišką važiuodavau. Dabar jau man nemiela vienai vidury miškų naktį būti“, – prisipažino našlė.

Vasarą sodybos išlaikymui pavyksta užsidirbti nuomojant pastatus vestuvininkams. Žiemą miško keliuku vis mažiau užsuka smalsuolių.

„Bijau išaugsiančio žemės mokesčio. Kas bus, jei teks po kelis tūkstančius litų kasmet mokėti? O dar ir šienauti pievas reikia, juk baudomis grasinama, jei sodybos ilgiau neprižiūrėsi, žolės iki juosmens tuojau bus. O tai vėl pinigai“, – nuogąstavo B.Majorienė.

Našlė su siaubu prisiminė, kaip per vieną audrą ant vieno pastatų nuvirto dvi tuopos.

„Draudimas teišmokėjo porą šimtų litų. Dar labiau nusigandau, kai išvydau, kaip įgriuvo naujai statytos salės stogas. Tą naktį šėlo audra ir labai smarkiai snigo. Valėme sniegą nuo visų senesnių pastatų, o įgriuvo naujasis“, – skundėsi moteris.

B.Majorienė kitą rytą nustėro perskaičiusi savo draudimo sutartį, kurioje nebuvo žymos, kad tektų atlyginti sniego padarytą žalą pastatams.

Pokylis – A.Brazausko garbei

Majorų sodyba iškilo sudegusios sodybos vietoje. Šeimininkai jos puoselėjimui paskyrė visas savo santaupas.

„Buvo laikai, kai durys neužsiverdavo nuo svečių. Kas tik nėra buvęs šiuose namuose. Pats Algirdas Brazauskas ir daugybe kitų aukštų vadovų. Kartą teko priimti net prokurorų delegaciją iš Pekino. Vyrą mylėjo net ir sovietų partiniai funkcionieriai, o jis juk – buvęs tremtinys“, – prisiminė velionio žmona.

Stora, nutriušusiais viršeliais svečių atsiliepimų knyga iki šiol saugoma Majorų sodyboje.

„Kai teko važiuoti į Sankt Peterburgą, vežėmės šią knygą. Joje palikti kontaktai mus kelionėje daugybę kartų išgelbėjo“, – prisiminė praeities laikus B.Majorienė.

O po vienos kariškių iš Kaliningrado ekskursijos sodyboje kitą dieną šeimininkai sulaukė saugumiečių vizito.

„Čia tokia patranka prie durų stovi. Vyras turėjo ir sudegusį šautuvą. Apžiūrėjo svečiai sodybą ir parašė saugumui, kad V.Majoras, kuris gyvena vidury miškų, ginkluojasi“, – juokėsi moteris.

Dabar B.Majorienė apgailestauja, kad nesikreipė pagalbos dėl vyro kūrybos išsaugojimo į A.Brazauską, kai šis dar buvo gyvas.

„Šiuolaikiniams politikams tik pinigai terūpi. Juk vyras ne kartą yra ėjęs valdžios pagalbos prašyti. Bet nė karto dėl savęs, ėjo dėl kitų,“ – prasitarė moteris.

Pirkėją pradangino krizė

Šeima buvo nusprendusi parduoti sodybą. Prieš kelerius metus prašytos beveik 2 mln. litų sumos niekas nepanoro investuoti.

„Suderėjome su žmonėmis iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Jau rankomis buvome sukirtę. Tačiau staiga prasidėjo krizė, ir sandoris neįvyko. Po kurio laiko domėjosi lietuviai. Bet tuo metu neramia širdimi nusprendėme neparduoti sodybos. Dabar vėl laukiame“, – pasakojo B.Majorienė.

Moteris pripažino, kad ne iš gero gyvenimo ji ryžtųsi viso gyvenimo savo ir vyro rankomis kurtą kūrinį parduoti.

„Aš juk neturiu kitų namų. Man reikėtų bent kokį butelį įsigyti. Iš 500 litų pensijos dar ir išlaikyti jį reikėtų. Jei parduočiau, tai dar būtų man galimybė oriai sulaukti senatvės“, – atviravo moteris.

Valdininkai nemato vertės

Unikalios sodybos išsaugojimui dabar moteris nebesulaukia jokios pagalbos.

„Savivaldybei šios sodybos nereikia. Jie mums aiškino, kad nupirkti sodybos valdžia negali. O juk galima būtų įkurti čia muziejų. Galima būti puoselėti kulinarinį paveldą. Vien ši vieta turi savo istoriją. Anksčiau čia būta keturių sodybų, o kitapus kelio gyveno Martynas Reizgys, kuris buvo Klaipėdos krašto direktorijos pirmininkas. Hitlerininkų suimtas mirė koncentracijos stovykloje“, – krašto istoriją pasakojo B.Majorienė.

Menininko našlė stebėjosi, kad išsaugoti sodybą ir joje esančias skulptūras dabartinė valdžia nerodo jokio noro.

„Mėginome aiškintis, ar galėtų skulptūros būti įtrauktos į Kilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą. Atvyko ekspertai paveldosaugininkai iš Vilniaus, iki šiol nežinome, kas nuspręsta“, – teigė moteris.

Kultūros paveldo departamento vyriausioji valstybinė inspektorė Audronė Vyšniauskienė tikino, kad šios sodybos skulptūros negali būti įtrauktos į kilnojamųjų meno vertybių sąrašą, nes neturi amžiaus cenzo.

„Yra tokie kriterijai, ir nieko negalime padaryti. Tačiau muziejine prasme, mano manymu, ši sodyba turi savo vertę. Gal dabar mes jos nevertiname, tačiau po 50 metų tokių sodybų nebebus“, – tikino Kultūros paveldo departamento vyriausioji valstybinė inspektorė.

A.Vyšniauskienės nuomone, jei tokie pavyzdžiai nebus išsaugoti, ateities kartos nežinos, kaip sovietiniais laikais žmonės sugebėdavo sukurti įstabius dalykus.

„Stebėtina, kokia buvo sovietmečio laikų žmonių fantazija. O juk kalbama, kad tuomet visi buvome pilki ir net bijojome pasvajoti. O štai V.Majoras yra pavyzdys, kuris nepabijojo svajoti. Jei niekas nieko nedarys, visa tai bus ištrinta iš mūsų istorijos“, – apgailestavo A.Vyšniauskienė.