Į uostamiestį – dėl studijų

– Gimėte ir augote Kaune. Kas jus atvedė į pajūrį?

– Mane sudomino lietuvių filologijos ir režisūros studijos Klaipėdos universitete. Tokios specialybės nė vienas Lietuvos universitetų tuo metu nesiūlė. Kadangi pati šiek tiek rašiau, norėjau studijuoti ir teatrą, ir literatūrą. Taip atsidūriau Klaipėdoje.

– O galėjote tapti sportininke.

– Iš tiesų ilgą laiką buvau sprinterė ir galvojau, kad savo ateitį siesiu su sportu. Bėgiodavau 100 ir 200 metrų distancijas. Labai patiko. Trenerės nusivylimui, nustojau sportuoti ir išvykau studijuoti į Klaipėdą. Visa mano šeima tam tikra prasme "prie meno", mama – poetė, tėtis – mokslininkas, kalbininkas, vyriausioji sesuo – dizainerė, architektė, kuria puokštes, vidurinioji sesuo – operos solistė. Todėl kai įstojau į lietuvių filologiją ir režisūrą, tėtis apsidžiaugė.

– Turite net du vardus ir dvi pavardes. Kokia jų istorija?

– Visos mergaitės mano šeimoje turi po du vardus. O Zubkova – vyro pavardė, pase išsaugojau dvi pavardes.

– Kaip matote Klaipėdą po beveik dešimties čia praleistų metų?

– Gerą penkmetį buvau įsimylėjusi Klaipėdą ir visada besąlygiškai gyriau šį miestą. Paskui išryškėjo tam tikri trūkumai, ypač baigus mokslus. Dirbau įvairius darbus, pagal profesiją ir ne visai. Tauragės Pilies teatre dirbau su jaunimu, taip pat vaikų darželyje turėjau savo teatriuką "Pasakų pilis". Vėliau Klaipėdos universitete režisavau renginius, padėjau užsienio studentams integruotis į universiteto kultūrinį gyvenimą. Pati dar ir dainuoju. Todėl teatro režisūros magistrantūros studijos sujungė visus mano norus. Žinojau, kad šią vagą reikia arti iki galo, nes labai gerai čia jaučiuosi.

– Vadinasi, įkurdama mėgėjų teatrą "Artyn" įgyvendinote savo svajonę?

– Pavadinčiau tai svajone su dideliais iššūkiais. Man pačiai dar reikia daug ko išmokti, nes turiu ne tik režisuoti, bet ir vadovauti žmonių bendruomenei.

Vyriausias aktorius – 87-erių

– Teatre vaidina neprofesionalūs aktoriai, įvairių profesijų ir amžiaus. Papasakokite apie juos.

– Jauniausiam vaikinukui, jei neklystu, 26 metai, o vyriausiam aktoriui – 87-eri. Viktoras yra labai unikalus teatralas, kaip juokaujame su mano asistente režisiere Agne Aleksiejūnaite, jis pats iš savęs yra spektaklis. Žaviuosi, kad tokie žmonės ateina, dirba iš širdies, nepraleidžia nė vienos repeticijos. Jis jau yra vaidinęs Tartiufą ir netgi gali mintinai pacituoti W.Shakespeare'ą. Taip pat turime juvelyrų, administratorių, vadybininkų, socialinių pedagogų, valstybės tarnautojų, du gaisrininkus, gydytoją. Kviečiame prisijungti ir profesionalus, jei tik jiems trūksta veiklos, tačiau mano tikslas buvo surinkti žmones, neturinčius nieko bendra su teatru. Pirmo susitikimo metu paklausus, kodėl jie atėjo, daugumos atsakymai buvo panašūs. Kažkada vaikystėje, mokykloje, teatro būreliuose turėjo didelių norų, kurie neišsipildė, tikslų, kurių nepavyko įgyvendinti. Dabar jie turi progą tai ištaisyti. Kiek žinau, tokių mėgėjiškų teatrų Klaipėdoje yra daugiau, tačiau mes norime turėti savo repertuarą, nesiorientuoti tik į vaikus arba tik į paauglius, bet apimti viską.

– Jūsų aktoriai repetuoja po darbo, vakarais, savaitgaliais. Ar nėra iššūkis rasti visiems tinkamą laiką?

– Iš pradžių tai atrodė beveik neįmanoma. Vasarą dažniausiai visi galėdavo, o rudeniop prasidėjo grafiko derinimas. Suplanuoti repeticijų laiką taip, kad visiems būtų gerai, tikrai iššūkis. Tačiau stebiuosi žmonių atsidavimu. Susirinkę 18 val. vakaro repetuoja iki 21–22 val., kartais net be pertraukų. Nors tai yra jų laisvalaikis ir atlygio už tai negauna (nemokami ir patys spektakliai). Žiūriu į juos ir žaviuosi. Patys ieško, patys atranda, patys siūlo. Net pamirštu, kad šie aktoriai nėra profesionalai.

– Šiuo metu kuriate du spektaklius pagal rašytojos Daivos Čepauskaitės pjeses "Musė" ir "Pupos". Kodėl pasirinkote lietuvišką dramaturgiją?

– Kai rinkausi pjesę, į namus prisitempiau labai daug literatūros: nuo D.Čepauskaitės iki Woody Alleno. Pasirodo, jis rašo pjeses. Vis dėlto likau prie lietuviškos dramaturgijos, kurios mūsų teatruose labai trūksta, nepaisant to, kad turime gerų dramaturgų. Be to, labai tiko beveik nesikeičianti pjesių veiksmo vieta. Repetuojame Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto studentų teatro salėje, kurios scena – labai siaura.

Šiandienos problema – skyrybos

– "Pupos" – psichologinė drama, analizuojanti dviejų vyresnio amžiaus žmonių santykius. Kodėl pasirinkote tokį sudėtingą siužetą?

– Sutuoktiniai užstringa lifte, kur atsiskleidžia kelis dešimtmečius trukusių santykių rezultatas: atsiveria nuoskaudos, skausmai, pykčiai. Ši drama yra apie tai, jog reikia kalbėti. Ir iš tiesų, būdama jauna turiu iššūkį pastatyti spektaklį, kurio veikėjų patirtis gerokai viršija mano ir net pačių aktorių patirtį. Pagal autorę, vyrui yra 87 metai, moteriai – 78. Šiek tiek pajauninome aktorius, kad būtume savo rogėse. Pjesė labai gili, apie sutuoktinių santykius šeimoje, o tai itin aktualu XXI amžiuje, kai turime tokį didelį procentą skyrybų. Kad tiek metų kartu nugyvenę žmonės sugebėtų aiškintis santykius ir dar – vyro iniciatyva, yra retas atvejis.

– Ar šią besiskiriančių porų statistiką lemia nesikalbėjimas?

– Nekalbant problemos neišsispręs, jos tik kaupsis. Kartais moterys per daug spaudžia vyrą norėdamos kalbėtis, aiškintis santykius. Vyras gali to išsigąsti ir pabėgti. Bet koks tada jis vyras? Santuokoje pora turi būti atvira, nelaikyti nuoskaudų ir nesitikėti, kad ji arba jis pats savaime viską supras. Po santuokos mes netampame vienas kitam tobulai sukurti ir skaityti minčių nepradedame. Todėl reikia stengtis dar labiau pažinti tą žmogų, su kuriuo žadi praleisti visą savo gyvenimą. Pjesėje "Pupos" jie tą darbą tarsi nudirbo, tačiau kiekvienas turėjo savo viziją, kaip bus, ir tos vizijos vaikėsi. Staiga pamatę, kad realybė visai kitokia, nustojo bendrauti. Alfonsas, pjesės veikėjas, įsivaizdavo, kad su žmona bus labai lengva, nes ji atrodė lengva kaip plunksna. Moteris vylėsi, kad Alfonsas bus tvarkingas ir vykdys jos norus. Jeigu ne įvykis vieno personažų gyvenime, veikiausiai jie niekada taip ir nebūtų pradėję kalbėtis. Koks, sužinosite pažiūrėję spektaklį.

– Premjerą atidėjote dėl vaikelio gimimo?

– Taip, laukiuosi aštuntą mėnesį. Ačiū Dievui, man padeda režisierė A.Aleksiejūnaitė, todėl ramia galva išeisiu motinystės atostogų. Abu spektaklius, kurie jau yra pastatyti, perleidžiu jai, beliko nušlifuoti kampus.

"Santykiai nesiklosto savaime"

– Ar žinote vaikelio lytį?

– Laukiame berniuko. Su vyru Albertu nuo pat pradžių jautėme, kad bus berniukas. Spalio 13 d. sueis metai, kai esame susituokę. Dar labai "švieži", idealistai. Todėl statant "Pupas" ir iškilo klausimų, ar aš tikrai pakankamai pasikausčiusi santuokai, kaip teisingai tuos santykius megzti. Nes tikrai niekas neišeina savaime.

– Ar vyro darbas irgi susijęs su teatru?

– Ne, jis kariškis, tačiau teatre yra didelis mano pagalbininkas. Jis ir dekoracijas spektakliams, ir kulisus padarė, sukalė liftą, šviesas sutvarkė. Dar neturime scenos darbininkų, tad be Alberto būtų sunku. Būtent jis labiausiai ragino mane paskelbti aktorių atranką. Po gimdymo buvau pasiryžusi labai greitai grįžti į repeticijas, bet supratau, kad ne taip gyvenime turi dėliotis prioritetai. Nors žinau, kad jis palaikytų bet kurį mano sprendimą.

– Kokių pomėgių su vyru turite?

– Kartu muzikuojame. Vyras groja akustine ir bosine gitara, o aš dažniausiai dainuoju. Grojame vestuvėse, tačiau tik bažnyčioje, per ceremoniją  pagal savo parengtą programą. Vyras priklauso vienai vilniečių muzikos grupei. Muzikoje randame bendrą veiklą. Turime šunį, dobermaną, su kuriuo dažnai važiuojame į miškus. Kitas mūsų pomėgis – kelionės. Stengiamės bent du tris kartus per metus kur nors išvažiuoti. Turiu tokią kvailą savybę antrą kartą nebevykti į tą pačią šalį. Bet kartais sugrįžti verta.

– Kur mielai sugrįžtumėte dar kartą?

– Kazachstanas su savo nepaprasto grožio gamta tapo sielos šalimi. Sugrįžčiau dar ir dėl to, kad mano vyro senelis buvo ilgam ištremtas į Kazachstaną, o paskui jį iš meilės į tremtį atvažiavo ir močiutė. Kazachstane gimė Alberto tėtis. Tai viena gražiausių meilės istorijų, kurias esu girdėjusi. Važiavome į kaimelį stepių glūdumoje, Alberto tėčio gimtinę, ieškoti žmonių, atsimenančių vyro senelius. Būtent Kazachstane Albertas man pasipiršo.

– Ar tuokėtės bažnyčioje?

– Kadangi esu praktikuojanti katalikė, man buvo svarbu ne šventė, o pats santuokos sakramentas, priesaika vienas kitam prieš Dievą. Tuokėmės Žemaičių Kalvarijos bažnyčioje, kuri turi bazilikos statusą. Bažnyčioje yra paties popiežiaus Benedikto XVI karūnuotas Švč. Mergelės Marijos paveikslas, kuriam suteiktas Krikščioniškųjų šeimų Karalienės titulas. Į šią bažnyčią plūsta tikintieji iš visos Lietuvos.

– Kada pirmą kartą teatras "Artyn" pasirodys klaipėdiečiams?

– Šiandien (rugsėjo 21 d.) 19 val. Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakultete vyks atvira repeticija, kurios metu parodysime ištraukas iš pjesių "Musė" ir "Pupos" ir supažindinsime žiūrovus su medžiaga, teatralais ir savo teatro vizija. Taip pat kviesime prisijungti prie teatro trupės. Norintieji po repeticijos gali drąsiai prieiti ir pranešti apie norą tapti teatro dalimi.

Vizitinė kortelė

Gimė 1991 m. kovo 13 d. Kaune.

Mokėsi Kauno J.Naujalio muzikos gimnazijoje.

Mokėsi Kauno J.Urbšio katalikiškoje gimnazijoje.

Klaipėdos universitete įgijo lietuvių filologijos ir režisūros bakalauro laipsnį.

Klaipėdos universitete įgijo teatro režisūros magistro laipsnį.

Dirbo Tauragės Pilies jaunimo teatre.

Dirbo kultūrinės veiklos koordinatore Klaipėdos universitete.

Mėgėjų teatro "Artyn" įkūrėja ir režisierė.