Pavydėtina atmintis, aštrus protas, puikus humoro jausmas ir erudicija. Tai savybės, kuriomis nepaliauja stebinti 90-mečio jubiliejų pasitikęs teatrologas, aktorius, pedagogas Balys Juškevičius.

Nors maestro patikino, jog pastaruoju metu uostamiesčio artistų spektakliuose jis – retas svečias, tačiau akivaizdu, kad vos keli žingsniai nuo Klaipėdos dramos teatro įsikūręs B.Juškevičius nuo jo nenutolo ne tik fiziškai. "Jis visas gyvena teatru, net naktimis jį sapnuoja", – sutuoktinio "paslaptį" išduoda jo žmona Janina, su kuria B.Juškevičius bendro gyvenimo džiaugsmais ir negandomis dalijasi jau daugiau nei 50 metų.

Prisiminimuose – žiūrovų eilės

– Kiek vietos šiandien jūsų gyvenime užima teatras?

– Šiuo metu retai kada tenka apsilankyti spektakliuose. Nes ne visada įdomu, antra, ir metai ne tie, į kiekvieną nepribėgiosi.

Vertinant iš toliau ir ypač kalbant apie Dramos teatrą, išleidžiama per mažai premjerų. Kita vertus, dabar reta tokių spektaklių, kurie garsiai nuskambėtų, apie kuriuos žmonės kalbėtų – ar girdėjai, ar matei? Tik kai sklinda daug įvairių nuomonių, atgarsių tarp žiūrovų, teatras gali būti populiarinamas.

– Knygoje apie Klaipėdos dramos teatrą, vardydamas karo metais matytus spektaklius, rašėte: "Tai buvo tarsi bažnytiniai stebuklai Velykų rytą, nesibaigiančios Bernelių mišios". Šiandien tokių stebuklų pasigendate?

– Karo metus praleidau Kaune ir Vilniuje. Miestai skirtingi ir teatrai skirtingi. Vilniuje ypač įdomūs būdavo Romualdo Juknevičiaus pastatymai, pavyzdžiui, Henriko Ibseno "Nora". Monikos Mironaitės sukurta Nora buvo tikra sensacija, šis spektaklis kėlė begalinį susidomėjimą. Nepaisant karo metų, žmonės stovėdavo ilgiausiose eilėse, kad tik galėtų patekti į spektaklį. O ir kiti R.Juknevičiaus darbai buvo labai įdomūs, populiarūs. Kaune tuo metu labiau dominavo Muzikinis teatras, čia didelį pasisekimą turėjo operetė. Tačiau aš nelabai mėgstu šį žanrą, tad mažai kas iš anuomečio kauniečių repertuaro išliko atmintyje.

Karo metais, kai visiems buvo labai sunku, teatras atrodė tarsi atgaiva. Žmonės buvo išsiilgę kažko šviesaus, gero, doro. Ir tai jie galėjo pamatyti ne savo kasdienėje aplinkoje, o teatre.

Dabar žmonės labiau sudominti materialine gyvenimo puse, pinigas tampa vienu svarbiausių faktorių, kuris lemia žmogaus vertę. Tokios gyvenimo sritys kaip teatras lieka antroje vietoje.

Sceną iškeitė į auditoriją

– Daugelis jus prisimena kaip talentingą komedijos žanro aktorių, tačiau pasukote kitu profesiniu keliu. Teatro vadovo, akademinis darbas buvo mielesnis?

– Kodėl netapau komedijos žvaigžde? Kiekvienas žmogus randa savo vietą gyvenime. Mane labiau domino pati teatro struktūra, jo visuomeniškumas, ryšiai su žmonėmis, todėl šioje srityje daugiausia ir dirbau.

Tas visuomeninis šurmulys buvo tam tikras mano hobis. Teatras apmokėdavo visus mano gyvenimo nuostolius, padengdavo visas spragas.

Pats nesistengiau užimti kokios nors ypatingos vietos repertuare ir dėl vaidmenų nekariavau. Labiau, žinoma, buvau artimas komedijos teatrui – tokia mano prigimtis.

– Ar sunku buvo vadovauti būriui kūrybiškų, ambicingų menininkų?

– Man nesudėtinga sugyventi su žmonėmis, rasti su jais bendrą kalbą. Išėjau iš teatro po daugiau nei 20 metų savo noru, nors Kultūros ministerija įvairiais būdais atkalbinėjo. Bet man atrodė, kad atėjo laikas, kai užteks vadovauti, reikia likti nuošalyje.

Keitėsi laikai, keitėsi ir aplinkybės. Klaipėdoje įsikūrė aukštoji mokykla, pasinėriau į pedagoginį darbą, tai man teikė begalinio malonumo.

Man labai patikdavo eiti į auditoriją, norą kalbėti žmonėms turėjau nuo seno. Tik tai daryti mokiausi palengva.

Negaliu skųstis, kad manęs blogai klausydavosi, jausdavau, kuo žmonės gyvena, ir stengdavausi tuos rūpesčius, ilgesį patenkinti savo kalbėjimu, surasdavau tikrą gyvą žodį, tiesiog kalbėdavau, o ne skaitydavau iš lapelio.

Stiprybės suteikia šeima

– Ar norėjote, kad jūsų vaikai taip pat susietų savo gyvenimą su teatru?

– Tai vaikų sumanymas, ko jie norėjo, tą ir pasiekė. Aš patenkintas jų pasirinkimu, manau, jie – taip pat.

– Kokių džiaugsmų šiandien kupina jūsų kasdienybė?

– Džiugu, kad mūsų šeima labai išaugo. Šiandien turime ne tik du sūnus ir dukrą – aplinkui juos susibūrė ir labai daug jaunimo, jau turime du proanūkius. Smagu matyti tokį atžalyną.

Su brangiausia mano moterimi nugyvenome gražų gyvenimą, ji man labai daug padėjo. Žmona už mane jaunesnė – tai visas išganymas. Jei ji būtų tokia sena kaip aš, ką mes darytume?

– Ar turite kokių nors kūrybinių užmačių, kurios neduoda ramybės?

– Jei tik užtektų sveikatos ir laiko, norėčiau išleisti dar vieną knygą apie teatrą. Ji būtų labiau apmąstyta ir gilesnė turiniu. Ir tai būtų knyga išskirtinai apie Klaipėdos teatrą – tiek vieną, tiek kitą, labiau ieškant priežasčių, kodėl būtent taip susiklostė jų istorija, norėčiau daugiau dėmesio skirti žmonėms, kurie tuos teatrus kūrė.

– O koks yra jūsų svajonių teatras?

– Anksčiau mane labai jaudino ir domino vadinamasis psichologinis, giliu įsijautimu paremtas teatras – kai scenoje matai ne veiksmą, o iš tiesų joje gyvenančius ir išgyvenančius žmones. Tačiau tai ir liks nepasiekta mano svajonė.