Garsus Klaipėdos kriminalistas
Klaipėdietis, populiarus estrados dainininkas Simonas Donskovas tvirtino, kad didesnio autoriteto, nei jo tėvas, kriminalinės milicijos pulkininkas Levas Donskovas, savo jaunystėje jis neturėjo.
„Mūsų šeimoje tėvas buvo autoritetas. Tiesą sakant, jo net kiek privengdavau. O aš buvau normalus vaikas, dabar sakytų – išdaigininkas, bet jam mušti manęs nereikėjo. Pakakdavo vieno žvilgsnio ar vieno žodžio. Jei mano tėvui kas nors nepasisekdavo darbe, namie vaikščiodavome, vaizdžiai tariant, choreografiniais judesiais, kad tik jo neužkliudytume. Mes gerbėme jo darbą, giliai širdyje supratome, kaip jam yra sunku“, – prisiminė S.Donskovas.
Žinomas atlikėjas tikino, jog savo tėvu labai didžiavosi. Vyras atviravo, kad į tėvo gyvybę buvo kėsintasi tris kartus.
„Nors buvau dar mažas, girdėdavau apie nužudymus mieste, pamenu naktinius telefono skambučius, kai po jų skubiai ruošdavosi ir lėkdavo į darbą. Klaipėdoje jo pavardė daugeliui kėlė šiurpą. Nusikaltėliai bijojo, sučiuptas vagis sakydavo, kad nieko nėra baisiau, kaip papulti į L.Donskovo rankas. Tačiau nusikalstamas pasaulis jį gerbė, todėl kad teisingas buvo“, – kalbėjo klaipėdietis.
Autoritetas: Tėvo dienos išvakarėse gimtadienį paminėjęs dainininkas S.Donskovas apie savo tėtį – bene garsiausią visų laikų Klaipėdos kriminalistą L.Donskovą – kalbėjo su didžiausia pagarba. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)
S.Donskovas tikino, jog savo menininko siela yra atsigimęs į mamą. Tad tėvas esą jo brolį laikė rimtu žmogumi, nes šis tapo inžinieriumi-mechaniku, o dainininko profesijos labai rimtai nevertino.
„Jo supratimu, muzikantai, padavėjai ir prostitutės buvo viena kategorija. Taip jis galvojo, tai yra tiesa. Nors gal širdyje jis manimi ir didžiavosi. Kai dar buvau paauglys ir ateidavo svečių, jis prašydavo ką nors pagroti akordeonu. Tačiau jau paskui, kai pradėjau dainuoti, jam nepatiko. Jis matė, koks aš grįždavau po darbo restoranuose. Ir jis sakydavo, kad iš šito žmogaus nieko nebus“, – pasakojo S.Donskovas.
Tačiau Simonas pripažino, kad prieš gyvenimo pabaigą tėvas su tokiu sūnaus pasirinkimu širdies gilumoje tarsi ir susitaikė.
„Jis žinojo, kad aš – ne vagis, esu sąžiningas, ne melagis. Jis man nuolat kartojo, kad neprarasčiau budrumo, baiminosi, kad manęs neįtrauktų į kokius nusikaltimus. Jis bijojo, kad manęs nepakištų. Žinojo, kad konstruktoriumi aš vis tiek nebūsiu, jam svarbu buvo, kad tik netapčiau padugne. Aš pats labai didžiuojuosi savo tėvu, jis buvo vienas geriausių kriminalistų ne tik Klaipėdoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje. Tik štai tėčio nebėra jau 20 metų“, – apgailestavo S.Donskovas.
Nedžiugino pasirinkta profesija
Dar vienas klaipėdietis, kurio profesinio kelio pasirinkimui tėvas nepritarė, yra tadžikų kilmės keramikas, Klaipėdos kultūros magistras Isroildžonas Baroti.
I.Baroti Klaipėdoje gyvena jau tris dešimtmečius. Dar 1992 m. uostamiestyje menininkas įkūrė galeriją, kurią puoselėja kartu su žmona Andželika.
Tačiau jo tėtis Mamatkul Baroti anaiptol nebuvo sužavėtas savo jauniausiojo vaiko pasirinkimu.
Atmintis: Klaipėdoje kelis dešimtmečius gyvenantis iš tolimosios Tadžikijos čia atvykęs keramikas I.Baroti, savo tėvą prisimena tik geriausiais žodžiais, nors šis ir nepritarė sūnaus profesijos pasirinkimui. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)
„Visas savo išdaigas galėjome patikėti mamai. Stengdavomės, kad tėvas jų nesužinotų. Tačiau jis niekada ant mūsų nešaukė, juolab nemušdavo. Tėtis buvo mažakalbis, tad jam pakakdavo tik pasižiūrėti, ir suprasdavome, kad padarėme blogai. Jis buvo tylus, ramus, ir jo vieno sakinio pakakdavo sutramdyti visus vaikus ilgam. Jo žodis šeimoje visada buvo paskutinis“, – apie savo tėvą kalbėjo klaipėdietis.
I.Baroti tėvas mirė 1974 metais, kai pačiam jauniausiam – Isroildžonui – buvo vos 18 metų. Šeimoje – 11 vaikų.
„Jis buvo labai didelis autoritetas mums visiems. Buvau labai jaunas, kai jis mirė. Pagal profesiją jis buvo mėsininkas, tačiau turiu pasakyti, kad mano gyvenimo kelio pasirinkimui jis nepritarė. Nenorėjo, kad tapčiau menininku. Jis buvo nepatenkintas. O dar, kai išvykau iš savo šalies, vedžiau lietuvaitę, tai yra padariau viską, kas jam galbūt buvo ne prie širdies, bet žinau, kad jis mane mylėjo, tik štai savo pagrandukui jam laiko neužteko“, – liūdnai prasitarė I.Baroti.
Pasekė tėčio pėdomis
Uostamiestyje gerai žinomam armėnų bendruomenės vadovui Albertui Albertjanui Klaipėda artima irgi jau ne vieną dešimtmetį, tačiau ir jis neliko savo gimtinėje – saulėtoje Armėnijoje, kaip tikėjosi jo tėtis.
Vis dėlto, rinkdamasis profesiją, Albertas pasekė savo tėvo, taip pat mediko pediatro, pėdomis.
A.Albertjanas gimė Giumri mieste, buvusiame Leninakane. Jo abu tėvai medikai.
Prieš keturis dešimtmečius Albertas atvyko studijuoti į tuometį Kauno medicinos institutą.
Pasekėjas: uostamiestyje gerai žinomas Klaipėdos armėnų bendruomenės vadovas A.Albertjanas pasekė savo tėčio – vaikų pediatro pavyzdžiu ir tapo gydytoju. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)
Tuo metu abejojo, ar Jerevane būtų įstojęs į šias studijas, nes ten konkursai studijuoti medicinos mokslus visada buvo labai dideli.
Ieškodamas alternatyvų, A.Albertjanas pasirinko Kauną. Dabar puikiai kalbantis lietuviškai ir net žemaitiškai, egzaminus tada jis laikė rusų kalba. Tuomet jų kurse buvo dvi rusakalbių grupės.
Tėvai taip toli sūnų išleido nelengvai, bet, kaip pats A.Albertjanas teigė, jis turėjo labai didelį norą tapti gydytoju.
„Mano tėtis dabar jau pensijoje, jam kitą savaitę sukaks 86-eri. Dabar jis jau nedirba, bet ilgą laiką buvo vaikų nosies, ausų, gerklės ligų gydytojas. Jį labai visi gerbė, nes buvo puikus specialistas, dar ir dabar jį daug kas pamena geru žodžiu. Vaikai mylėjo, pasitikėjo, nebijojo, nežinau, kaip, bet jis juos labai greitai nuramindavo. Gal jo aura kažkokia ypatinga“, – šypsojosi A.Albertjanas.
Alberto tėtis Vahanas, kurio vardas armėnų kalba reiškia skydą, tokia užuovėja, siena ir skydu savo šeimai yra iki šiol.
„Tėvas labai svarbus mums visiems. Jis – šeimos galva, nors iš šono gali atrodyti, kad mama viskam vadovauja, tačiau jis yra svarbiausias, tik savo pareigas atlieka tyliai. Be jo sutikimo niekas nevyksta“, – pasakojo A.Albertjanas.
Žinoma, sūnaus išvykimas studijuoti, o paskui ir gyventi taip toli tėvo nedžiugino.
„Tiesa, tada dar, kai atvažiavau į Kauną, tai buvo viena šalis, nors ir labai toli. Tėtis buvo atvykęs į Lietuvą, jam čia patiko, net ir buvo apsisprendę atsikraustyti čia, bet, atėjus lemtingam momentui, liko Armėnijoje, tik persikėlė į Jerevaną, kur gyvena daug giminaičių“, – teigė A.Albertjanas.
Laisvės kovų savanoris
Dar vienas klaipėdietis, teatro pedagogas ir režisierius, Klaipėdos kultūros magistras Petras Bielskis apie savo tėtį kalbėjo sunkiai tramdydamas ašaras.
Man tėvas buvo viskas – pradžia ir pabaiga, duona, gyvenimas ir tikėjimas.
„Mums visiems keturiems vaikams ir, žinoma, man tėvas buvo viskas – pradžia ir pabaiga, duona, gyvenimas ir tikėjimas. Jei tėvas kada pasakydavo „negražia padaria“, yra toks žemaitiškas posakis, mums tai buvo siaubų siaubas. Mums visada norėjosi, kad jis pasakytų priešingai. Iš to galima spręsti, koks mums, vaikams, buvo jo vaidmuo“, – paklaustas apie tėvo svarbą, kalbėjo žinomas klaipėdietis.
Pačioje XIX a. pabaigoje gimęs P.Bielskio tėvas Povilas buvo Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoris, anot klaipėdiečio, mąstantis ne valstietiškai, o valstybiškai.
Ikona: klaipėdietis režisierius ir pedagogas P.Bielskis, paprašytas apibūdinti savo tėvą, apie jį prabilo pačiais iškiliausiais žodžiais. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)
Būtent tėvo pavyzdys nulėmė ir paties Petro vertybes, požiūrį į laisvą Lietuvą, kai jis pats dar labai jaunas už antisovietinę veiklą buvo nuteistas kalėti Komijos lageriuose.
„Mano tėtis užaugo kunigaikščių Oginskių dvare, Rietave, prižiūrėjo arklius. O kai buvo paskelbta apie Lietuvos kariuomenės sukūrimą, dauguma jų iš Rietavo basi, pėsti patraukė į Vilnių ginti savo valstybės. Ten tėtis tapo Lietuvos kariuomenės savanoriu, kovėsi su lenkais, dalyvavo garsiajame Širvintų mūšyje, kovojo su bolševikais. O kai grįžo iš kariuomenės, kaip savanoris gavo žemės Laukuvos valsčiuje. Tokią dykvietę, ją nusausino ir apsodino sodais, ir mes tada gana neblogai gyvenome“, – pasakojo P.Bielskis.
Neįtiko nė vienam okupantui
Paskui Lietuvoje prasidėjo perversmai, pradžioje – sovietų okupacija, paskui atėjo vokiečiai.
Šie išprususį ūkininką P.Bielskį paskyrė kaimo seniūnu.
„Mūsų kaime buvo gal 19 sodybų. O vokiečiai kartkartėmis vis ateidavo ir nusavindavo iš ūkininkų savo kariuomenės reikmėms gyvulius ir maisto atsargas. Kadangi tėvas buvo seniūnas, jis pirmas sužinodavo, kada prasidės tos rekvizicijos, ir pranešdavo kaimynams. Jie įrengė miškelyje slėptuves, kur laikinai paslėpdavo gyvulius. Vokiečiai, atėję į kaimą, nerasdavo, ką paimti“, – kalbėjo P.Bielskis.
Tai ilgai tęstis negalėjo. Vokiečiai greitai susivokė, kad kažkas ne taip ir nusprendė įtartiną seniūną išvežti darbams į Vokietiją.
„Tik tėvas, sužinojęs apie gresiantį pavojų, pasislėpė. Tada vokiečiai, norėdami jį pagąsdinti, suruošė mus – mamą su keturiais vaikais vežti į Vokietiją. Man tada buvo šešeri, o jauniausiajai sesutei – vos treji. Jie mus nuvežė į kitą kaimą, tikėdamiesi, kad tėvas atskubės pas mus. Bet jie jo neišprovokavo. Mes paskui grįždavome tuos septynis kilometrus namo. Po kelių tokių bandymų, vokiečiai nuo mūsų atstojo“, – prisiminė P.Bielskis.
Kai baigėsi karas, atėjo sovietai ir P.Bielskio tėvą, kaip buvusį vokiečių okupacijos laikų seniūną, suėmė ir išvežė.
„Mama vieną naktį mus žadina ir sako, kad iš Tauragės link Tverų veža kalinius, reikia skubėti, gal tarp jų yra mūsų tėvas. Apsirengėme ir išskubėjome į kelią susitikti su juo. Išbėgome į vieškelį prie Mikučio sodybos, buvo labai šalta, pradėjo aušti, kalinių nesimato. Paskui per lygumas pasirodė roges tempiančių arklių juoda vilkstinė, sustojome ant kelio, kad juos sustabdytume, kad pamatytume tėvą“, – kalbėjo klaipėdietis.
Prieš kelią blokuoti bandžiusius mažus vaikus kareiviai sustojo, moteris bėgiojo ir šaukė savo vyro vardą.
„Kareiviai suprato, kad vilkstinėje yra kažkas jai svarbus. Tėvas atsiliepė, Jį atlydėjo link mūsų du kareiviai. Jis buvo apžėlęs, suvargęs, visai nepanašus į mūsų tėvą, kurį pažinojome. Mažoji sesutė verkė. Atsimenu, tėvas į vieną ranką paėmė sesutę, o į kitą mama įbruko jam naminės duonos kepalą. Paskui atėjo kažkoks karininkas, paėmė vaiką, atidavė mamai ir nugrūdo tėvą atgal su ta duona. Kareiviai mus sustatė į užpustytus pakelės griovius ir pravažiavo pro šalį“, – sunkiai tramdydamas ašaras skaudžius savo vaikystės atsiminimus apie tėvą pasakojo klaipėdietis.
Po metų P.Bielskio tėvui pavyko grįžti, prasirgus šiltine ir sugebėjus kažkaip išlikti tame pragare.
Jis išgyveno 84 metus ir savo vaikams tapo šviesuliu, nulėmusiu gyvenimo vertybių supratimą.
Naujausi komentarai