Pradėjo nuo darželio

– Šiuo metu treniruojate ir mergaites, ir berniukus. Turbūt darbas su kiekvienais skiriasi?

– Iš tikrųjų. Dirbti su berniukais yra paprasčiau vien dėl jų charakterio. Merginos – pavydžios, konkuruoja, tarp jų vyksta nemažai intrigų, juk ir amžius toks. Komandos pagrindą sudaro septyniolikmetės. Jeigu netampa geriausiomis, nuleidžia rankas. Tai kiek grubokas žaidimas ir krūvis nemažas, sportininkai dažnai patiria traumas. Lieka tik motyvuotos. Be to, daug kas priklauso nuo tėvų ir namų aplinkos, kurioje auga mažametis. Ne vieną vaiką drauge su kitais treneriais esame bandę ištraukti iš gatvės, tačiau, jeigu šeima bloga, deja, to padaryti nepavyksta. Nuleidžia rankas ir tiek. Nelengva siekti tikslo. Nelengva.

– O kaip motyvuojate vaikus? Jūsų auklėtiniai žaidžia Lietuvos rankinio rinktinėje, užsienio klubuose. Geras pavyzdys – sesių Brigitos ir Robertos Ivanauskaičių tandemas.

– Jos turi talentą ir dar labai daug dirba. Sezonas baigėsi, dabar yra be galo pavargusios, sykiu turi suspėti ir mokytis. Bet užsigrūdins ir, tikiu, pasieks dar geresnių rezultatų. Todėl ir sakau, kad pasilieka tik tos, kurios yra labai užsidegusios. Apmaudu, kad neturime stabilaus finansinio pagrindo ir ką pasiūlyti toms merginoms. Jos užauga ir išvažiuoja, o kaip sulaikyti? Juk natūralu, kad nori užsidirbti. Todėl stengiamės gerai paruošti, kad ateityje vaikai turėtų iš ko duoną valgyti. O berniukai dar maži, dvylikos metų, bet perspektyvūs vaikai, manau, tikrai ne iš vieno išaugs talentingas rankininkas. Kol kuris nors įsimylės ir apleis treniruotes.

– Kada pradėjote mokyti rankinio? Kaip klostėsi jūsų karjera?

– Darau tai apie 25 metus. Baigusi Kūno kultūros institutą Kaune atvažiavau į Klaipėdą. Vietos man, kaip trenerei, nebuvo, todėl įsidarbinau vaikų darželyje, paskui – vienoje Klaipėdos rajono mokykloje kūno kultūros mokytoja. Pirmą kartą pamačiau, kokiomis sąlygomis vaikai mokosi kaime. Sporto salė buvo tokio dydžio, kaip viena klasė. Atrodė labai keistai. Dar teko padirbėti Gargždų sporto mokykloje ir galiausiai persikėliau į uostamiestį. Surinkau šaunių berniukų komandą ir po dvejų metų įdirbio pirmą kartą tapome čempionais. Iki šiol atsimenu džiaugsmingus trenerio Artūro Juškėno žodžius: "Ar tu supranti, koks tai nuostabus jausmas?" Man tai buvo didelis pasiekimas.

Vaikai užaugo salėje

– Ką tik pasiekta pergalė – Klaipėdos "Dragūno-Viesulo" merginų ekipa pirmą kartą iškovojo medalius Lietuvos moterų rankinio aukščiausios lygos čempionate.

– Jaučiau, kad galime laimėti, nors priešininkės – penkiais ir dešimt metų vyresnės bei daugiau patyrusios už mus. Išties Klaipėda tokios pergalės dar neturėjo, merginos yra tikros šaunuolės. Kai prieš dvejus metus laimėjome pirmąją vietą pirmoje lygoje, jau tai mums buvo reikšminga pergalė.

– Ko gero, pirmiausia tai yra trenerio laimėjimas?

– Pačiai apie save spręsti sunku ir turbūt būtų neteisinga. Mes tyliai dirbame, tyliai laimime ir taip pat tyliai džiaugiamės. Nors reikėtų daugiau informacinės sklaidos vien tam, kad žmonės būtų supažindinti su šia sporto šaka. Net ir mano sūnus, kurį dar mažą atsivedžiau į pirmąsias treniruotes, užaugęs prasitarė: "Mama, aš niekada nebūčiau pradėjęs žaisti rankinio, jei ne tu. Aš apskritai net nežinočiau, kad toks yra".

– Vadinasi, ir savo vaikus įtraukėte?

– Visi trys mano vaikai – du berniukai ir mergaitė – užaugo sporto salėje. Kaip šiandien atsimenu tokį vaizdą: kol dar pati žaidžiau, rungtynių metu Garliavoje ant šalia aikštelės sudėtų krepšių miega mano vaikas. Pasižiūrėjus į jį, taip gaila pasidarė. Galvojau, kokia aš mama... Vyresnysis sūnus šiuo metu atostogauja ir yra grįžęs į Lietuvą, jis gyvena Islandijoje, pasirašė sutartį su vienu rankinio klubu. Kitas atlieka karo tarnybą, irgi sportavo pas mane, vėliau atsisakė. Jam nepatiko bėgioti. Dukra taip pat žaidžia rankinį. Vieną dieną ji manęs paprašė, kad surinkčiau merginų komandą, tai, galima sakyti, dėl jos tai ir padariau. Apskritai džiaugiuosi, kad tiek berniukų, tiek mergaičių komandos labai šaunios, vieningos, labai gelbsti ir vyrų rankinio komanda "Dragūnas". Mums tai itin svarbu. Geranoriški ir "Viesulo" sporto centro darbuotojai bei direktorius. Taip pat ir tėveliai, nuo kurių finansų esame priklausomi. Apskritai su visais kolegomis treneriais palaikome šiltus santykius

– Pati nebežaidžiate rankinio?

– Grįžusi į uostamiestį pradėjau lauktis, visos trenerės likome veteranų lygoje ir mums neblogai sekasi, laimime pirmas, antras vietas. Tačiau turiu visą darbo krūvį, todėl nedažnai nuvažiuoju. Bet smagu, kad vyksta judėjimas.

Pasirodė per stora

– Esate klaipėdiete?

– Gimiau Jurbarke, ten mano kaimas. Bet laikau save klaipėdiete, be galo myliu šį miestą.

– Sportas jus domino nuo mažumės?

– Mama mane labai skatino domėtis sportu. Buvo be galo aktyvi ir puiki moteris. Vaikams, žaidžiantiems "po balkonais", duodavo saldainių, kad palaikytume vieną ar kitą komandą. Nors ir pati visuomet norėjau sportuoti. Svajojau tapti gimnaste, nes buvau gana lanksti. Tačiau per atranką komisijos nariai tiesiai šviesiai pasakė: "Esi per stora". Parėjau namo ir pasakiau tėvams, kad daugiau nebevalgysiu. Jiems buvo šokas. Tada nuėjau į krepšinio treniruotę, bet trečią dieną lūžo koja. Pradėjau mokytis "Saulėtekio" gimnazijoje, kur dirbo labai griežti kūno kultūros mokytojai, turėjome didelį fizinį krūvį. Kažkas pasiūlė išmėginti rankinį, kadangi nebuvo mano metų grupės, pradėjau žaisti su vyresnėmis merginomis. Rytinės treniruotės prasidėdavo nuo septintos valandos ryto, bet buvome entuziastingai nusiteikusios. Dešimtoje klasėje išvykau į sostinę, kur pradėjau mokytis internatinėje sporto mokykloje ir žaisti už Lietuvos rankinio rinktinę. Dalyvaudavome įvairiose varžybose, spartakiadose, neblogai pasirodydavome. Šalis turėjo išties gerų rankininkų – tiek vaikinų, tiek merginų, paskui situacija pasikeitė. Tai normalu. Negalima dejuoti, kad prieš kelis dešimtmečius viskas buvo nuostabu ir kokia prasta situacija dabar. Tiesiog tie patys mokymo metodai šiandieninei kartai jau nebetinka.

– Tėvai neragino įgyti kitą, galbūt praktiškesnę specialybę?

– Ne. Beje, gerai mokiausi ir mokyklą baigiau penketais. Tik išvažiavus į internatą pašlijo drausmė – pajutau laisvę, buvo daug laisvo laiko, ir mokytis nesinorėjo. Pamenu, vienuoliktoje, tuo metu paskutinėje, klasėje suvokiau, jog privalau gerai baigti mokyklą, kad galėčiau įstoti. Pradėjau tiek daug sėdėti prie knygų, kad bendraamžiai net praminė "mokslo žiurke". Juk buvo prasidėjęs hipių judėjimas, klestėjo narkotikai, o dar gyvenau Vilniuje... Tiek daug talentingų žmonių nuėjo šunkeliais, o kai kurie, priešingai – pasiekė neregėtas aukštumas. Kaip ten bebūtų, manau, kad mano karta buvo labai stipri. Mes sunkiai dirbome, o krūviai buvo nežmoniški. Atsimenu, bėgi, nors ir ašaros byra. Jeigu prisigėrei, tavo problemos, vis tiek privalai ateiti į rytinę treniruotę. Dabar požiūris ir pats laikmetis – visai kitokie. Bet tai natūralu, laikai keičiasi, ir mes privalome prisitaikyti. Negalime stovėti vietoje.

"Esame kaip ligoniai"

– Tai namuose sportas – populiariausia tema?

– Išties visi mes šeimoje esame "sportiniai". Niekur nuo savęs nepabėgsi. Tiesa, apie rankinį kalbu tik su vaikais, visi suprantame, kad tėtis, mano vyras, šioje sporto šakoje nėra lyderis šeimoje. Kita vertus, dukrai sunku išgirsti kritiką, o savam juk esi griežčiausias, daugiausia reikalauji, todėl ši tema jai tabu. Kurį laiką pavyksta nekalbėti, kol vėl neužsivedame. Lygiai taip pat ir rankininkų kompanijoje. Esame kaip ligoniai ir galiausiai vis tiek grįžtame prie tos pačios temos. Mums mūsų darbas yra visas gyvenimas, turbūt kaip ir visiems fanatikams. Nors visko būna, ypač kai pralaimime. Tuomet jaučiuosi truputį nevykėle, galbūt kartais reaguoju per daug emocionaliai. Netgi pradedu galvoti apie kitą specialybę, ką dar galėčiau daryti?

– Ir kokia pirmoji mintis, šaunanti į galvą?

– Nežinau. Kai laimi, pamiršti, kad iš viso apie tai galvojai.

– Kaip ilsitės po darbų?

– Sezonas baigėsi, kaip tik pats laikas apie tai pagalvoti. Deja, dažniausiai mano ir vyro atostogos nesutampa. Važiuojame prie ežerų, o būdami Klaipėdoje miname dviračiais prie jūros, plaukiame baidarėmis, dalyvauju veteranų varžybose, kartais su Lietuvos veteranų rinktine išvažiuojame dviem savaitėms į užsienį. Tokia ir vasara. Rugpjūtį vėl pradėsime treniruotis su merginomis. Mankšta, bėgimas, negaliu ilgai išbūti vienoje vietoje. Todėl ir poilsis aktyvus.

– Turbūt ir pati nesuskaičiuotumėte, kiek auklėtinių perėjo jūsų mokyklą...

– Pirmajai vyrų kartai šiemet sueina 30 metų. Santykis su buvusiais auklėtiniais – labai šiltas, iki šiol bendraujame, man malonu, kad jie prisimena, sveikinasi. Juk nebūtina tapti sporto meistru ar pasiekti didelių rezultatų, bet vien prisiliesti prie to yra gera patirtis.

Vizitinė kortelė

Gimė 1966 m. sausio 5 d. Jurbarke.

Mokėsi Klaipėdos "Saulėtekio", Klaipėdos M.Mažvydo mokykloje, vėliau – respublikinėje Vilniaus sporto mokykloje-internate.

Baigė Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą, dabartinį Lietuvos sporto universitetą.

Ištekėjusi, turi tris vaikus.