„Nemanau, kad turėčiau būti aukštinama dėl gerai žaidžiančio“Žemaitijos dragūno„. Mano nuopelnai komandoje – minimalūs. Daugiau esu pasiekusi treniruodama jaunuosius rankininkus“, – kuklinosi moteris.
Ne žmona – o kolegė
– Kaip jaučiasi moteris vyrų komandoje?
– Klubo vadovybės vyrų jaučiuosi pagerbta. Visada malonu būti tarp tų, kurie, žinau, padės bet kurioje gyvenimo situacijoje. Tarp komandos žaidėjų dažniau jaučiuosi kaip mama ar tiesiog trenerė moteris, kuri gali padėti tuomet, kai negali padėti treneris vyras. O ekipos vyriausiajam strategui Artūrui Juškėnui per varžybas aš – ne žmona, o kolegė.
– Nešiurpina žaidėjų keiksmažodžiai, vyriškos temos?
– Iš pradžių šokiravo. Dabar nereaguoju, net negirdžiu.
– Gal moterų komandose pyktis, emocijos išliejamos kitaip?
– Panašiai. Kai moterys supyksta, būna dar piktesnės nei vyrai. Jie dar moka nuslopinti pyktį, o moterys kimba į plaukus.
Nepriėmė į krepšinio grupę
– Kaip nutiko, kad savo gyvenimą susiejote su kontaktine sporto šaka – rankiniu?
– Į krepšinį manęs nepriėmė. Po pirmosios treniruotės tiesiai šviesiai pasakė, kad pasirinkčiau kitą sporto šaką. Nežinau kodėl, gal dėl to, kad buvau maža. Mama pažinojo rankinio trenerę Jadvygą Urbonavičienę, tad atsiradau jos grupėje. Buvau mažiausia, manęs niekas neskriaudė, todėl rankinis nepasirodė toks jau vyriškas. Tuo labiau kad trenerė mus auklėjo pirmiausia būti merginomis.
– Ar aktyvi buvote nuo vaikystės?
– Nuo mažens buvau judri, aktyvi, su berniukais žaisdavau karą, kitus jų žaidimus.
– Ar pačiai, kaip rankininkei, pavyko iškovoti svaresnių pergalių?
– Didžiausias pasiekimas – Lietuvos jaunių žaidynėse iškovoti bronzos medaliai. Dėl vėlyvesnio brendimo, rankinį, visa to žodžio prasme, pradėjau žaisti tik įstojusi į Lietuvos kūno kultūros institutą (dabar akademiją) – „Atleto“ komandoje. Žvaigždė nebuvau. Karjerą stabdydavo pasikartojančios traumos.
– Kokios pozicijos žaidėja buvote?
– Iš pradžių dėl žemo ūgio rungtyniavau krašto puolėja. Prieš išvažiuojant studijuoti, staiga ūgtelėjau. O būdama studente žaidžiau pusiau krašto puolėja.
Tarp čempionų daug auklėtinių
– Turbūt ne vienas iš šiandieninių čempionų užaugo jūsų akyse.
– Gražus būrelis: Kęstutis Kremeris, Arūnas Šrederis, Gediminas Vaitkus, Audrius Mamkus ir Justinas Riauka. Daugelis jų pradėjo sportuoti pas trenerę Auksuolę Stropienę. Kai jie buvo penktokai, juos ugdyti perėmiau, – pradėjau dirbti aš. Neseniai komandoje dar rungtyniavo Saulius Liutikas, dabar gyvenantis Vokietijoje, Tomas Pakštys, su ekipa atsisveikinęs dėl traumų ir darbo, Antanas Lebidevas, pasitraukęs iš sporto.
– Kas šmaikščiausias komandoje?
– Vienareikšmiškai – iš Jurbarko į Klaipėdą atvykęs Darius Jasinskas. Kartą rytinėje treniruotėje nebuvo J.Riaubos. Dažnai vakarinėje treniruotėje darome tuos pačius pratimus, kaip ir rytinėje. Nebuvęs rytą, Justinas vakarinėse pratybose rado suoliukus. A.Juškėnas sako: „Darome tą patį pratimą, kaip ir rytą“. Justinui pasiteiravus, kaip reikia jį atlikti, ant vieno iš jų sėdėjęs Darius rimtai pasakė: „Reikia apsižergti ir joti“. J.Riauba atsisėdo ir „nujojo“. Visi raitėmės pilvus susiėmę, neatgaudami kvapo.
Be piktų žodžių neišsiverčia
– Ar yra didelių skirtumų treniruoti berniukus ir mergaites?
– Kai kurias mergaites reikia mokyti bėgti, metimo technika pradedama ugdyti vėliau, o tik vienas kitas vaikinas nemoka mesti kamuolio. Su berniukais lengviau pradėti dirbti, bet sunkiau pasiekti rezultatų. Su mergaitėmis atvirkščiai – sunkiau pradėti, bet, teisingai išmokius, rezultatai pasiekiami lengviau.
– Kuo galima daugiau pasiekti: geru žodžiu ar piktomis replikomis?
– Tik geru žodžiu. Ir jų turi būti daug. Tačiau vaikinams reikia griežtų žodžių, o kartais net labai.
– Praėjusiais metais jūsų ugdomi 18-mečiai tapo Lietuvos jaunių žaidynių čempionais. Ar matote tarp jų būsimų „Dragūno“ rankininkų?
– Mindaugas Dumčius jau visateisis vyrų komandos narys. Pirmąsias rungtynes „Žemaitijos dragūne“ žaidė 202 cm Vilijus Lingė, Dainius Žutautas, Robertas Dulinskas, Gvidas Gulbinskas, Elijus Bridikis. Tačiau jiems dar reikia labai daug plušėti treniruotėse.
Keliai kryžiavosi salėje
– Kada ir kaip lemtingai susižvilgčiojote su Artūru?
– Baigus institutą, 1991 m. mane įdarbino Klaipėdos rankinio federacijoje. Reikėdavo padėti Vytautui Marozui organizuoti tuomečio „Maisto“ vyrų komandos rungtynes. Laisvą laiką dažnai praleisdavome komandos rėmėjo – Mėsos kombinato sporto komplekse. Toje pačioje salėje Artūras vesdavo treniruotes. Mūsų keliai dažnai susikirsdavo. Trumpi susitikimai ilgainiui pradėjo ilgėti. Ne paskutinį vaidmenį suvaidino jaunojo trenerio automobilis „Ford Sierra“: „Gal nuvežti?“ „Gal parvežti?“
– Vyras impulsyvus būna tik per rungtynes, ar dar ir kitose gyvenimiškose situacijose?
– Visur. Lėtai jis nemoka ir nenori nieko dirbti.
– Greitai atlėgsta?
– Jis – greitai. Žiūrėk, jau apsisukęs šypsosi. O aš – ne. Manyje, skorpionėje, ilgai sėdi pyktis. Galiu savaitėmis nekalbėti. Anksčiau taip ir būdavo.
– Kieno tiesa baigiasi ginčai šeimoje?
– Dažniausiai jo – Artūro. Bet pastaruoju metu stengiuosi, aišku, ne visada pavyksta, nesiginčyti – gyvenimas įrodo tikrą tiesą.
Apie rankinį – net namie
– Artūras išrankus, ar visada valgo tai, kas yra ant stalo?
– Jis labai mėgsta pavalgyti, bet išrankus tikrai nėra, Valgo viską. Mano ir sūnaus maisto produktų sąrašas nėra toks ilgas, tad jis pats pasirūpina tuo, ko mes nevalgome.
– Ar lepinatės skanesniais maisto gaminiais, reikalaujančiais paruošti daugiau laiko?
– Treneris Miglius Astrauskas padovanojo maisto ruošimo knygą. Tad retai, tačiau padarau ką nors iš jos. Šiaip laiko maisto ruošai daug neskiriu. Stengiuosi gaminti tai, ką galima greitai paruošti. Daugiau laiko reikalauja lazanija. Man ją patinka gaminti, nes pavyksta labai skani. Dar kepu bulvinius blynus, tačiau nepatinka stovėti prie keptuvės. O tenka, nes vyras blynų suvalgo labai daug.
– Ar išleistumėte A.Juškėną, jei gautų pakvietimą, treniruoti užsienio komandos?
– Išleisčiau – namie ramiau būtų. Pailsėtume vienas nuo kito. Mat grįžus į namus sunku persijungti į kitą ritmą. Vis vien kalbame apie rankinį. Artūrui šauna į galvą kokia nors mintis apie rankinį, ir prasideda. Net susitikus su pažįstamais ar kokiose nors giminės šventėse neįmanoma išvengti temos apie sportą. Svečiai stebisi: „Kiek jūs galite kalbėti apie rankinį?“ Pastaruoju metu pradedame stabdyti vienas kitą, kad keistume temą.
– Kaip atsipalaiduojate nuo rankinio?
– Rankinį primiršti padeda darbai namuose. Jų visada atsiranda. Jei ne name, tai lauke. Arba atsipalaiduojame su draugais mūsų pirtelėje.
– Turite kokių nors kitokių pomėgių?
– Mėgstu megzti, bet neberandu tam laiko. Jei pradėdavau sūnui ką nors megzti, tai jis greičiau išaugdavo, nei aš pabaigdavau. Retai lieka laiko imti vąšelius, nes didžiausias malonumas – filmai.
Vizitinė kortelė Gimė 1968 m. lapkričio 17 d. Klaipėdoje. 1987 m. baigė 18-ąją vidurinę mokyklą (dabar – Baltijos gimnazija). 1991 m. – Lietuvos kūno kultūros institutą. 1991 m. pradėjo dirbti Klaipėdos rankinio federacijoje ir miesto Kompleksinėje sporto mokykloje rankinio trenere. 1996 m. sumainė aukso žiedus su Artūru Juškėnu. 1996 m. gimė sūnus Lukas. |
---|
Naujausi komentarai