Emigrantų niekas nelaukia

– Laikote save klaipėdiečiu?

– Esu kilęs iš Klaipėdos rajone esančio Šiūparių kaimo, kuris senais laikais vadinosi "Raudonosios žvaigždės" kolūkiu. Kurį laiką su šeima gyvenome ten, vėliau tėvukas išvyko į Skuodą. Tad mano vaikystė prabėgo giliai Žemaitijoje. Skuode pabaigęs mokyklą grįžau atgal į Klaipėdą ir savo noru išėjau tarnauti į kariuomenę. Man tai buvo šioks toks iššūkis, ko gero, pirmiausia sau ir kitiems norėjau įrodyti, kad galiu. Bet visada sakiau: kad ir kur išvykčiau, vis tiek sugrįšiu į pajūrį. Vilniuje ar Kaune man nemiela. Brolis gyvena sostinėje, tai nuvažiavęs pas jį pavargstu nuo didelio šurmulio. O Klaipėda – mano namai.

– Ką veikėte vėliau?

– Po nepriklausomybės atgavimo šalyje tvyrojo netvarka, buvo sunkus laikotarpis – darbų nėra, atlyginimas mažas, todėl išvažiavau į Maskvą, kur praleidau dvejus metus. Man labai patiko dirbti su medžiu, todėl grįžęs į Klaipėdą tuo ir užsiėmiau, turėjau nemažai užsakymų Juodkrantėje. Buvo visko: gerai apmokamo darbo, o kartais vos pavykdavo sudurti galą su galu. Šviesių perspektyvų čia nesimatė, todėl vieną gražią 2001 m. dieną susikroviau daiktus iš išlėkiau į Ispaniją. Kad reikia išvažiuoti, apsisprendžiau per pusvalandį. Lietuvoje palikau žmoną su dvejų metukų sūnumi. Išsiskyrimas niekada nebūna malonus, juolab kad nežinojau, kas manęs laukia svečioje šalyje. Tačiau turėjau vieną tikslą – per metus užsidirbti pinigų ir nusipirkti butą. Nebenorėjau gyventi kaip čigonas be savo namų.

– Ar išvažiavęs radote tai, ko tikėjotės?

– Ispanija – puiki šalis gyventi ir poilsiauti. Tačiau tikrai ne ta vieta, kurioje migrantai gali užsidirbti sočiai ateičiai. Iškart supratau, kad per metus nieko padaryti nepavyks ir teks pabūti ilgiau. Čia tau ne Norvegija ar Anglija. Todėl po kelių mėnesių įkalbėjau atvažiuoti žmoną, dar po kiek laiko pasiėmėme ir vaiką. Beveik aštuonerius metus gyvenau Alikantėje, Ispanijos uostamiestyje. Kadangi buvau nelegalas ir tik atvykęs nemokėjau kalbos, teko griebtis pirmo pasitaikiusio darbo. Buvo ir gerų, ir sunkių momentų. Tarkime, vienu metu uždirbau kur kas daugiau už pačius ispanus, o kitu – pečius užgulė skolos. 2002 m. Ispanijoje, kaip ir kitose Europos Sąjungos šalyse, buvo įvestas euras, stipriai išaugo kainos. Ekonominė situacija darėsi vis sunkesnė. Ir patys ispanai pradėjo verkšlenti. Svetur viskas nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti. Niekas migrantų išskėstomis rankomis nelaukia.

"Mačo" ir narcizai nežavi

– Alikantėje pradėjote labiau domėtis sportu?

– Visą gyvenimą sportavau, užsiėmiau lengvąja atletika, dviračių sportu, lankiau dziudo treniruotes, atstovavau savo mokyklai varžybose. Tačiau susiklosčius nepalankioms aplinkybėms mano kaip sportininko karjera nutrūko. Tik vėliau, kai apsigyvenau Ispanijoje ir atsirado daugiau laisvo laiko, vėl pradėjau treniruotis. Tada fitnesas man buvo tamsus miškas, nieko apie jį nežinojau. Alikantėje turėjau porą draugų lietuvių, kurie anksčiau rimtai tuo užsiėmė ir įtraukė mane. Pradėjau daug domėtis, skaityti apie kultūrizmą. Kai netoli mano gyvenamosios vietos atidarė milžinišką sporto klubą, įsidarbinau jame ir pramokau ispanų.

– Ispanijoje ši sporto šaka turbūt labai populiari?

– Ten vyrai – tikri gražuoliukai, daugiau sportuoja ir prižiūri savo kūną nei moterys. Savotiški "mačo" ir narcizai. Ispanams labai svarbi išvaizda, jie nori būti patys pačiausi. Gal kiek perlenkia lazdą. Vyras turi būti vyriškas.

Iš vienos krizės – į kitą

– Kas paskatino sugrįžti į Klaipėdą?

– Kai vaikui suėjo aštuoneri, reikėjo apsispręsti: visam laikui liekame Ispanijoje arba grįžtame į Lietuvą. Norėjome būti tikri, kad vaikas baigs vidurinę mokyklą ir įgis išsilavinimą vienoje vietoje. Buvau kategoriškas – Klaipėdoje tėvai, seneliai, draugai. Svetimoje šalyje atvykėlis niekada netaps vietinis ir visavertis, kad ir koks šaunuolis būtų, kad ir kiek pažįstamų turėtų. Be to, pasiilgau lietuviškos žalumos, pradėjo varginti karštis. Grįžus į Lietuvą dar kokius metus neapleido laikinumo, pasimetimo jausmas, atrodė, tarsi amžinai atostogaučiau. Vėliau apsipratau, pradėjau dairytis su mėgstama veikla susijusio darbo. Tuo metu, 2008 m., mūsų šalyje prasidėjo ekonominis sunkmetis. Taigi, iš vienos krizės patekau į kitą. Dabar esu sporto klubo "Kapitolijus" treneris. Mėgstu savo darbą, smagu stebėti, kai sulig kiekviena treniruote keičiasi sportuojančių žmonių figūra. Nebijau jiems pažerti kritikos, o jei yra už ką, negailiu ir komplimentų.

– Kaip atrodo, žmonės iš tiesų ateina į klubą pasportuoti ar veikiau praleisti laisvalaikį?

– Jei visi būtume gražūs ir liekni, maždaug 90 proc. žmonių nesirodytų sporto salėje. Faktiškai visi eina dėl to paties – estetinio vaizdo. Yra nedidelė grupė klientų, kuriems trūksta bendravimo, nori pabūti tarp bendraminčių. Todėl treneris turi būti sykiu ir psichologas. Tiesa, vis dažniau žmonės pradeda sportuoti dėl sveikatos sutrikimų: nugaros, stuburo, sąnarių problemų. Dabar šiomis ligomis skundžiasi net jaunimas. Visi baigia aukštuosius, dirba sėdimą darbą ir mažai juda. Iš čia kyla visos problemos.

Padėjo pasikeisti neatpažįstamai

– Kokių didžiausių svorio ir išvaizdos pokyčių esate matęs?

– Pastebiu net ir pačius menkiausius pokyčius. Tarkime, vienas vyrukas, prieš išvykdamas dirbti į Japoniją, užsigeidė numesti svorio. Jis aklai darė viską, ką liepdavau. Dirbome apie porą mėnesių, penkias dienas per savaitę. Jokių drastiškų ir alinančių dietų, tik sudėliojome mitybos planą, atsisakėme alkoholio. Iš pradžių jis svėrė apie 90 kg. Per keturias savaites numetėme 8 kg, per penktą nukrito dar 2 kg. Pažįstami juokėsi, kad iš vyro mokinuką padariau. Atsikratęs nereikalingų kilogramų labai atjaunėjo. Kai atėjo persirengęs, nusiskutęs barzdą, net neatpažinau. Kad būtumėt matę, koks jis buvo laimingas. Vykstame treniruoti ir į namus pas neįgaliuosius, moteris po gimdymo, neturinčiąsias kur palikti vaikų. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai dėl antsvorio ar kitų išvaizdos trūkumų žmogus gėdijasi sportuoti viešumoje.

– Kokias klaidas dažniausiai daro sportuojantys žmonės?

– Mityba. Didžioji dalis tikrai žino, ką reikia daryti ir kaip maitintis, bet paprasčiausiai pritrūksta žmogiškos valios. Sunku, kai turi intensyvų gyvenimo tempą, mėgsti linksmybes su draugais. Viso to atsisakyti – didelis iššūkis. Tarkime, penkias šešias dienas sportuoja iš širdies, o savaitgalį šast ir visos tavo pastangos – šuniui ant uodegos. Todėl pirmiausia reikia susivokti, kodėl tai darai. Tam, kad kūnas priprastų prie teigiamų pokyčių, pakanka 6–8 savaičių.

Keptų bulvių neišsižada

– Ar pats esate atsisakęs kokių nors maisto produktų?

– Tikrai nevalgau visko iš eilės. Bet nesu varžybų formos ir tokios turbūt niekada nebūsiu. Gyvenu vieną kartą ir atsisakyti ledų, pyragėlio ar tų pačių keptų bulvių nežadu. Nors tai nėra mano nuolatinis maistas. Leidžiu sau atsipalaiduoti, nes kasdien sportuoju ir žinau, kad visas tas blogybes "atidirbsiu" salėje. Dar mėgstu raudoną vyną, tik stipriųjų gėrimų – nelabai. Pradėjęs sportuoti svėriau 75 kg, dabar – 110 kg. Skirtumas akivaizdus. Kad pasiektum gerų rezultatų, visai nebūtina kilnoti svorių, galima rinktis grupines treniruotes, svarbiausia – judėti ir tvarkingai maitintis.

– Kultūrizmo ir kūno rengybos varžybose nedalyvaujate?

– Man patinka jas stebėti, bet pats ant scenos nelipčiau. Vyrams pasiruošti švariai, be jokių organizmui žalingų preparatų, yra beveik neįmanoma. Ir tos it nupieštos šypsenos sportininkų veiduose, kurias mes matome varžybų metu, yra netikros. Žmonės jaučia didelius skausmus, galvos svaigulius, alpsta. Įsivaizduokite, jei paskutinėmis savaitėmis geria tik distiliuotą vandenį.

"Valgyti mėsą reikia"

– Koks jūsų požiūris į žaliavalgystę?

– Reikia valgyti ir mėsą, ir žuvį. Žinau ne vieną pavyzdį, kai į kraštutinumus linkę žmonės stipriai nualina savo organizmą. Paprasčiausiai iš nežinojimo ir neprofesionalumo. Valgydamas vien daržoves sveikesnis netapsi.

– Ar sporto klube tenka sutikti anoreksija sergančių moterų?

– Tenka. Viena mergina salėje lindėdavo kone pusę dienos, kol persisportuodavo. Nors buvo gana aukšta ir svėrė gal 40 kg. Galiausiai uždraudėme jai lankytis sporto klube. Negali leisti žmogui savęs žudyti. Lygiai tas pats nutinka ir vyrams, kai jie ima sau atrodyti per ploni, nori priaugti vis daugiau ir daugiau raumenų. Tai baisi psichologinė liga, išsivystanti pamažu.

Vizitinė kortelė

Gimė 1975 m. lapkričio 22 d. Gargžduose.

Baigė Skuodo P.Žadeikio gimnaziją.

Mokėsi Klaipėdos statybininkų mokykloje, šiuo metu – Klaipėdos E.Galvanausko profesinio mokymo centras.

Vedęs, turi du sūnus.