Tvyrojo lavonų tvaikas

R. Žumajevas – lietuvių komandos operacijų vadovas. Jam teko parinkti gelbėjimo vietas, per vertėją bendrauti su vietos žmonėmis ir griuvėsiuose pradingusiųjų artimaisiais.

Komandos pagrindą sudaro ugniagesiai. Su jais dirbo medikai ir kinologai.

Pratybų metu būrys, besispecializuojantis gelbėti žmones žemės drebėjimo zonoje, būtent ir mokėsi dirbti tokiomis sąlygomis.

Pratybos būdavo labai realistiškos, todėl nuvykę į įvykio vietą lietuviai nepasimetė, jiems buvo aišku, ką reikia daryti, kaip veikti.

Pamatėme, kaip gali atrodyti apokalipsė. Ieškodami gyvųjų, rasdavome mirusius.

Labai greitai komanda susiruošė ir pradėjo vykdyti darbus, dėl kurių ir atvyko.

Turkijos rytinėje dalyje, kurią supurtė ir nuniokojo žemės drebėjimas, dabar žiema.

Dieną būna gana šilta, bet kai saulė pasislepia, oro temperatūra krenta žemiau nulio, ir gelbėtojams dirbti tampa kur kas sunkiau.

„Visą laiką tvyrojo yrančių kūnų tvaikas. Reikėjo skubėti, kad nepradėtų plisti ligos. Adijamano miestas, kuriame dirbome, – be elektros ir vandens. Jautėme pakartotinius, bet nestiprius smūgius. Nuolat buvo pavojus, kad griuvėsiai nuo jų gali pajudėti. Reikėjo saugoti dirbančią griuvėsiuose komandą, žmonės dirbo po pakibusiomis nuolaužomis ir konstrukcijomis“, – pasakojo R. Žumajevas.

Vylėsi rasti gyvų žmonių

Lietuviai į nelaimės vietą atvyko ketvirtą dieną po žemės drebėjimo. Lengviau prieinami nukentėjusieji jau buvo išvaduoti iš griuvėsių.

Skuba: Lietuvos gelbėtojai dirbo greta kitų šalių pasiuntinių. / R. Žumajevo asmeninio archyvo nuotr.

Mūsų šalies gelbėtojams teko dirbti ten, kur sunku pasiekti galimas aukas.

„Važiavome gelbėti gyvų žmonių. Kūnų traukimas nėra mūsų darbas. Ieškodami gyvųjų, rasdavome mirusius. Kiek įmanoma pagarbiau traukėme juos iš griuvėsių. Emocijos buvo tikros, vyrams riedėjo ašaros, ir to suvaldyti nebuvo įmanoma. Kai mums sakydavo, kad griuvėsiuose gali būti močiutė su penkiais anūkais, penkių asmenų šeima su vaikais, tai negali nesukrėsti“, – neslėpė emocijų vyras.

Giminaičiai sėdėdavo ant griuvėsių, laukdavo, ką pavyks rasti gelbėtojams.

Dažniausiai žmonės tiesiog rymojo šalia.

Labai daug vietos gyventojų savanoriškai padėjo ardyti griuvėsius.

Kariuomenė tragedijų vietose stengėsi palaikyti tvarką, kariškiai saugojo teritoriją, kad pašaliniai netrukdytų.

Su kitų šalių gelbėjimo komandomis lietuviai dirbo prie trijų buvusių šešiaaukščių.

Iš jų tebuvo likusi viena nuolaužų krūva, pasak R. Žumajevo, iš tolo ji labiau panašėjo į sluoksniuotą tortą.

Pagalba: darbas nenutrūkdavo net ir sutemus. / R. Žumajevo asmeninio archyvo nuotr.

„Ieškojome ertmių, kuriose galėjo būti išlikę gyvi žmonės. Gręždavome konstrukcijas, naudojome seisminę įrangą, kuri fiksuoja judesius. Naudojome zondą su vaizdo kamera, jį įkišdavome pro plyšius ar išgręžtas skyles. Buvo komandų, kurios atvyko tik su kirtikliais, plaktukais ir kastuvais, bet daugelis turėjo labai tobulus prietaisus. Kai kurios komandos turi prietaisų, fiksuojančių net širdies veiklą. Buvome liudininkai stebuklų, kai netoliese pavykdavo rasti ir iškelti gyvus žmones. Todėl turėjome vilties ir mes“, – pasakojo R. Žumajevas.

Griuvėsiuose – širdies plakimas

Kad ir kaip stengtasi ir viltasi, daugelis žmonių griuvėsiuose buvo suspausti ir sutraiškyti gelžbetonio plokščių.

Emocijos: operacijų vadovu paskirtas R. Žumajevas neslėpė, kad matyti vaizdai jį sukrėtė. / R. Žumajevo asmeninio archyvo nuotr.

„Mūsų komanda labiau naudojo prietaisus, todėl turėdavome įvertinti, ar yra bent menkiausia tikimybė išgelbėti gyvybes. Todėl mus vis kviesdavo išžvalgyti padėtį, bet dirbome ir juodą darbą, ardydami griuvėsius. Vienoje vietoje kartu su danų komanda zondu užfiksavome kažkokius judesius, tikėtina, širdies darbą. Po viena plokšte vylėmės aptikti išgyvenusius žmones, ten sukoncentravome visas pajėgas, turėjome informaciją, kad ten turėtų būti šeima: du suaugusieji ir trys vaikai. Radome vieną, antrą žuvusį. Vis dar turėjome vilties, kad bent kuris nors išliko gyvas, bet visi šeimos nariai buvo užspausti plokštės. Vaikučiai maži, ne daugiau devynerių metų, ir jų tėvai. Jie miegojo viename kambaryje. Tokių atvejų, kai viltis užgesdavo radus žuvusius, buvo ne vienas“, – nelinksmai kalbėjo gelbėtojas.

Lietuvių komandos vyrai, nors ir užgrūdinti kasdienės tarnybos, nesulaikė ašarų.

Paieška: naudodami specialius įrenginius gelbėtojai ieškojo gyvų žmonių. / R. Žumajevo asmeninio archyvo nuotr.

Matydami artimųjų išgyvenimus, raudančias moteris, ir tvirčiausi vyrai negalėjo susitvardyti. Tokios emocijos – neišvengiamos, bet jos netrukdė dirbti, gelbėtojai dirbo labai susikoncentravę.

Dėkingumo arbata

„Be abejo, tai labai sukrečia. Bet atvykome ne verkti atsisėdę ant griuvėsių krūvos, o daryti tai, kas tuo metu buvo būtina. Gali būti, kad emocijos dėl patirtų vaizdų prasiverš dabar, grįžus namo. Aš pats dabar jaučiuosi gerai, lyg ir nesu paveiktas matytų vaizdų, bet gali būti, kad taip tik atrodo, – svarstė R. Žumajevas. – Mes pamatėme, kaip gali atrodyti apokalipsė. Miestai ir gyvenvietės visiškai sugriauti. Ne visi gali ir turi kur išvykti. Žmonės bijo nakvoti net sveikuose namuose, jie baiminasi, kad smūgiai pasikartos, todėl per naktį sėdi prie laužų – lauke šalta. Degina viską, kas tik gali degti. Tačiau net ir tokios siaubingos nelaimės akivaizdoje jautėme vietos žmonių šilumą ir dėkingumą.“

Gelbėtojai iš Lietuvos buvo apsirūpinę, jiems nieko netrūko, bet kai eidavo pro šalį, turkai pašokdavo nuo laužų, sodindavo greta savęs, įpildavo arbatos.

Vyras – moterišku paltu

Gelbėtojai gyveno už kelių kilometrų nuo tos vietos, kurioje dirbo. Gyveno šildomose palapinėse, turėjo savo maisto ir vandens.

Mat nepailsėjęs gelbėtojas negali dirbti, tai būtų nesaugu ir jam pačiam.

„Mūsų sąlygos buvo nesulyginamos su namų netekusių žmonių. Matėme, kad jie nieko nebeturi, apsivilkę kažkuo, ką rado. Įsivaizduokite vyrą, vilkintį moterišku paltu, apsimūturiavusį kažkuo neaiškiu, apsisiautusį pledu. Tai priminė siaubo filmą. Ir toks žmogus siūlo man cigarečių. Tokie momentai labai graudino. Iki tol nebuvau lankęsis Turkijoje, įsivaizdavau, kad tai prekybininkų tauta. Bet patyrėme, kad jie yra labai jautrūs ir dėkingi žmonės. Būtent tas jų dėkingumas, nuoširdumas mus labai graudino. Net Stambule, kur žmonės nebuvo paveikti nelaimės, pamatę mus uniformuotus, su šalmais ant kuprinių, stengėsi pavaišinti, už pirkinius neėmė pinigų. Vienas mūsiškių nuėjo nusipirkti kebabo, prekeivis liepė atsivesti visus draugus, norėjo visus pavaišinti“, – patirtais išgyvenimais dalijosi R. Žumajevas.

Dabar dirba ekskavatoriai

Lietuvos tarptautinės pagalbos teikimo komandos vadas Gediminas Šukšta komentavo, kad gyvų žmonių rasti, praėjus 10 dienų nuo nelaimės, tikimybė labai sumažėja, todėl Lietuvos gelbėjimo komandos buvimas Turkijoje neteko prasmės.

Griuvėsiai dabar valomi ekskavatoriais. Nelaimės likvidavimo ir švarinimo darbai – vietos tarnybų darbas.

42 Lietuvos gelbėtojų komanda šioje šalyje dirbo kartu su čekais, lenkais, danais, amerikiečiais, austrais, vokiečiais, ispanais, estais, olandais, graikais, bulgarais, vengrais.

R. Žumajevas pasakojo, kad itin profesionaliai dirbo tie turkai, kurie specializuojasi gelbėti šachtininkus.

Nė viena šalis negali turėti tokio didelio būrio profesionalių gelbėtojų, kad per labai trumpą laiką galėtų išvaduoti iš griuvėsių likusius gyvus žmones.

Todėl į pagalbą atskuba viso pasaulio gelbėtojai.

Dirbo ir Moldovoje

Gelbėtojų būrys, kurio narys yra ir R. Žumajevas, įsteigtas 2007 m.

Vyras įsitikinęs, kad tai reikalingas darbas, o pats norėjo išbandyti ką nors naujo.

Kai išgirdo klausimą, ar jau rytojaus dieną gali išvykti, R. Žumajevas atsakė teigiamai.

Jis yra ir kitos komandos narys. Tai yra bendra lietuvių, latvių ir estų komanda, vykstanti likviduoti potvynių padarinių.

Prieš dešimtmetį R. Žumajevas yra dalyvavęs tokioje gelbėjimo operacijoje Moldovoje.

Regis, kad namiškiams buvo sunkiau nei pačiam R. Žumajevui, nes jie teturėjo nedaug progų sužinoti, ar savas žmogus yra saugus.

Vyras stengdavosi kas vakarą pranešti bent trumpąja žinute, kad yra sveikas, bet suvokė, jog artimieji labai jaudinosi.

"Ši išvyka buvo labai gera praktika, todėl jaučiuosi įgijęs dar daugiau žinių. Lietuvoje nėra daug žmonių, kuriems teko realiai dirbti žemės drebėjimo vietoje. Jei tik būtų būtinybė, be abejo, važiuočiau, nes tokios stichijos paveiktai šaliai pirmoji savaitė yra svarbiausia", – ryžto neslėpė R. Žumajevas.