Užsienietis su siaubu stebi, kaip vargstantys žmonės, rizikuodami užsikrėsti įvairiomis ligomis ar susižeisti, atliekų konteineriuose ieško ko nors valgomo. Vyras pasakojo, kad arabų šalyse prie dažnos turtingų žmonių namus juosiančios tvoros stovi šaldytuvai, o šeimininkės gamina maisto daugiau, nei reikia šeimai. Dalį patiekalų jie padeda į šaldytuvą lauke. Tad sunkiai besiverčiantys žmonės gali nemokamai pasiimti maisto, kuriuo turtingieji dalijasi. Vyras mano, kad lietuviai, nors ir nėra patys turtingiausi, neretai nusiperka daugiau maisto, nei suvalgo. Pasišovęs ne tik pats nupirkti kelis šaldytuvus, bet ir sumokėti už jų sunaudojamą elektros energiją, žmogus mano, jog belieka gauti miesto savivaldybės valdininkų leidimą. Užsienietis tiki, kad klaipėdiečiai suprastų ir paremtų jo idėją. Kuklus vyras nenori skelbti savo pavardės, nes tai daryti pasiryžęs ne dėl reklamos.

Valdas:

– Jeigu tokie šaldytuvai atsirastų, tikrai dėčiau į juos maisto. Kad ir kaip taupiai stengiamės vartoti, jo vis tiek lieka. Esu išmetęs visai gero maisto. Jeigu kam tie produktai dar gali praversti, kodėl gi jais nepasidalijus? Galbūt specialiai į kitą miesto galą papildyti šaldytuvų nevažiuočiau. Galvodamas apie šią iniciatyvą, svarstau: o kas prižiūrėtų tvarką ir švarą tokiuose šaldytuvuose? Svarbu, kad jie netaptų nešvaros židiniais. Pati idėja – nuostabi. Panašiai, kaip dalytis nebereikalingomis knygomis. Iš pradžių atrodė, kad ši mintis neprigis, bet ji dabar jau yra tapusi mūsų gyvenimo kasdienybe. Panašiai yra ir su rūbais. Pasaulyje aktuali besaikio vartojimo ir nepamatuotai didelio kiekio tinkamų naudoti bei vartoti daiktų ir produktų išmetimo problema. Todėl aš esu už kiekvieno daikto ar maisto produktų panaudojimą geriems tikslams.

Inga:

– Aš tikiu, kad ir Lietuvoje atsirastų žmonių, kurie pagamintų maisto vien tam, kad pasidalytų su vargstančiaisiais. Man labai patinka tokia idėja. Manau, kad ir aš taip daryčiau, dalyčiausi tuo, ką valgau. Tikiu, kad daug žmonių palaipsniui prisidėtų. Juk mums reikėjo laiko pradėti rūšiuoti šiukšles. Iš pradžių priimi pačią idėją, o paskui ir pats pradedi tai daryti. Lygiai taip pat būtų ir dėl dalijimosi maistu.

Antanas:

– Jei maisto liktų, dėčiau ir aš. Idėja gera. Šiais laikais mažai kas dalijasi, nors nemažai išmeta. Kai kas būtent todėl ir išmeta, kad nereikėtų dalytis. Nemalonu matyti, kaip žmonės rausiasi šiukšlėse, bet gal tai yra tų žmonių prigimtis. Jie dažnai būna labai išrankūs. Esu kalbėjęs su benamiais, žinau, kokie jie būna įnoringi, visko, ką randa, neima. Manau, kad maistą į tokius šaldytuvus žmonės dėtų, jeigu būtų patogu juos pasiekti. Jei reikėtų nešti už kelių kvartalų, ne kiekvienas ryžtųsi, veikiau išmestų. Spėju, kad tokiuose šaldytuvuose sau maisto ieškotų ne tik nepasiturintys, bet ir visai neblogai gyvenantieji, nes mūsų žmonės mėgsta viską, kas nemokama. Nemaža dalis spjauna į orumą. Juk yra tokių, kurie, pavalgę kavinėje, dar ir įrankius išsineša. Mums dar daug ko reikėtų pasimokyti, bet po truputį jau einame į gerąją pusę.

Jelena:

– Visai gera idėja. Juk kartais tikrai išmetame gero maisto, nors ir gaila. Ypač vaikui pagaminame per daug. Katėms visko nesušersi. Aš pati padėčiau į tokius šaldytuvus maisto. Knygomis dalijuosi, kodėl gi nepasidalijus maistu? Skaudu matyti žmones, ieškančius maisto konteineriuose. Apmaudu, bet tai – mūsų gyvenimo kasdienybė.

Rimantas:

– Bet mes jau ir dabar dalijamės. Va, aš kasdien atsivežu kibirą labai skanių obuolių ir vaišinu visus, kas tik nori. Net neabejoju, kad tokie šaldytuvai būtų pilni maisto, juk prisiperkame per daug, nesuvalgome, išmetame. Nemestume, jei būtų kur padėti. Juk neisi gatve siūlydamas. Garbė tam užsieniečiui, kuris siūlosi nupirkti šaldytuvus, lietuviai vargu ar taip pasielgtų, esame ne tokie dosnūs, o gal net godūs. Va, ir aš – godus, man gaila obuolius išmesti, todėl ir daliju.