Apie darbą

Darbas yra vienas kertinių akmenų mano gyvenime. Net ir šeima įtraukiama į darbo procesus. Šiuo metu dirbu Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro struktūriniame padalinyje, Atvirame jaunimo centre, vedėja. Čia dirbu jau tryliktus metus. Tačiau buvo ir kitos darbovietės, kurios suformavo mane kaip vadovę – tai ir paramos bei labdaros fondas "Dvasinės pagalbos jaunimui centras", žinoma, labai daug davė ir lopšelis-darželis "Nykštukas", kur dirbau teatro vadove. Šios darbo vietos mane labai praturtino kaip asmenybę, kaip žmogų, labai daug davė patirties. O dabar į mūsų centrą daug jaunuolių ateina, kurie paprastai laiką leidžia gatvėje, neranda sau vietos, nepritampa prie savo bendraamžių. Gal jie nepatogūs mokyklai ar net tėvams, tad užmegzti su jais ryšį man yra vienas svarbiausių dalykų. Kai tai pavyksta, galima realiai padėti, bet, žinoma, tik tada, kai vaikas pats to nori, kai jis pats to prašo. Savo nuomonės nei pagalbos niekada neperšu, nes tai nėra veiksminga mūsų darbe.

Apie šeimą

Kas vyksta mano darbe, stengiuosi neparnešti į šeimą, bet vyras vis tiek viską nujaučia ir mane labai palaiko. Labai man svarbūs ir dukra su žentu, ir anūkėlis. Kai dabar tokie dalykai vyksta pasaulyje, jo šypsena ypač sušildo širdį. Dar yra mama, kurią reikia slaugyti, ji irgi sudėliojo tam tikrus prioritetus, todėl šeimai tenka daugiau to dėmesio skirti, nes šeima vis dėlto yra gyvenimo pagrindas.

Svarbu daryti laimingus kitus žmones ir palikti šį pasaulį bent kiek geresnį, nei radome.

Apie pomėgius

Esu skautė, šiemet bus 33 metai, kai įsijungiau į šią veiklą nuo pat jos ištakų Lietuvoje. Pradžioje į tai žiūrėjau, kaip į laisvalaikio leidimo formą, bet paskui supratau, kad tai tokia prasminga veikla, kad tai tapo mano gyvenimo būdu. Skautai – tarsi antroji mano šeima, savo veikla miestui ir valstybei mes norime parodyti, kaip yra gera Lietuvoje gyventi. Savanorystė irgi tapo mano gyvenimo dalimi. Savanoriavome ir kai popiežius buvo atvykęs į Lietuvą, tada išties labai pajutome šios veiklos džiugesį.

Apie Klaipėdą

Esu gimusi Klaipėdoje, tėtis kilęs iš Alytaus, mama – nuo Telšių, jie susitiko Klaipėdoje, sukūrė šeimą. Ir man net minties nebuvo Klaipėdos palikti, nors buvo galimybė išvažiuoti ir į užsienį, ir į kitą Lietuvos miestą. Bet žmonės čia kitokie, ir jie man patinka, nes klaipėdiečiai visu kuo alsuoja laisva krūtine, juolab matau, kaip per tuos metus pasikeitė Klaipėda, kaip ji gražėja, man pačiai norisi prie to prisidėti, todėl jau kelintus metus pietinėje miesto dalyje rengiame bendruomenės šventes "Būkime kartu", džiaugiuosi, kad prie mūsų iniciatyvos prisidėjo daug žmonių. Ir tos kalbos, kad Klaipėdoje esą nėra kas veikti, netgi žeidžia. Norisi paklausti, o ką jie daro, kad čia būtų ką veikti? Svarbiausia, ką galime nuveikti patys, o ne dejuoti, kad valdžia bloga. Reikia pradėti nuo savęs.

Gyvenimo credo

Svarbu daryti laimingus kitus žmones ir palikti šį pasaulį bent kiek geresnį, nei radome.

Apie "Metų klaipėdietę"

Nesitikėjau, man buvo siurprizas, kai buvau nominuota šiam konkursui. Juk aplinkui tiek veiklių ir nusipelniusių moterų, kurias galima siūlyti Metų klaipėdietės titului gauti. O aš, nežinau, ar esu verta.