Klaipėdos Kristaus Karaliaus parapijos klebonas Virginijus Poškus, jau 10 metų gyvenantis ir dirbantis uostamiestyje, turėjo galimybę studijuoti Amerikoje. Tačiau buvimas svetur kunigą tik dar labiau įtikino, kad jo vieta – Lietuvoje.

Sprendimas atėjo pamažu

– Iš kur esate kilęs?

– Esu kilęs iš Mažeikių. Ketvirtos kartos žemaitis ir iš mamos, ir iš tėvo pusės. Šiemet jau bus 10 metų, kai gyvenu Klaipėdoje, dirbu Kristaus Karaliaus bažnyčioje, dar Telšių kunigų seminarijoje dėstau filosofines disciplinas.

– Kaip pasirinkote kunigo profesiją?

– Niekada apie kunigystę anksčiau negalvojau. Tačiau mano gyvenime jau taip yra, kur spjoviau, ten gerti reikėjo. Taip pat niekada nenorėjau būti nei mokytoju, nei pedagogu, bet viskas kitaip pasisuko. Mano gyvenime nutiko tam tikrų įvykių, ir tas tikėjimas, kuris buvo perduotas dar vaikystėje, tapo gyvu, brandžiu. Todėl pasirinkimas ir buvo toks. Į kunigų seminariją įstojau 1994 m. Nors niekada nebuvau patarnautoju bažnyčioje ir vaikystėje apie tokią tarnystę nesvajojau.

Amerika iš arti

– Ar mokėtės tik Lietuvoje?

– Nuo 2001-ųjų iki 2004 m. mokiausi Vašingtone Amerikos katalikų universitete. Atvykau prieš sugriūvant Pasauliniam prekybos centrui. Maždaug savaitę prieš tragediją viename susiėjime manęs paklausė, kaip jaučiuosi saugiausioje pasaulio vietoje? Po sprogimų manęs šito jau niekas nebeklausinėjo.

– Kokios nuotaikos tada tvyrojo Jungtinėse Valstijose?

– Amerikoje – labai daug kultūrų. Kai kurių žmonių veiduose tada pastebėjau tarsi piktdžiugą, tarsi teisėtą priekaištą, kad tai, kas buvo sprendžiama kituose kraštuose, tuo metu dar buvo karšti įvykiai Jugoslavijoje, staiga nutiko jų namuose. Tada suvokta, jog blogis atėjo ir pas juos. Amerikiečių požiūris į teroro išpuolius keitėsi, dalis žmonių nepritarė JAV užsienio politikai, juolab it gyvas priekaištas buvo sugriauti vadinamieji Dvyniai, pakirstas ir šalies visagalybės įvaizdis. Bet visiems labiausiai buvo gaila nekaltų aukų.

– Ar jums teko bendrauti su Amerikos lietuvių bendruomene, kuo jie kitokie nei čia gyvenantieji?

– Gyvenimas kitoje terpėje turi tam tikrų privalumų ir tam tikrų trūkumų. Dalis išeivių savo vaikus užaugino lietuviška dvasia, dalis jų taip ir neišmoko lietuviškai, bet čia jau atskiros istorijos ir dramos. Tačiau jie kitaip išlaikė tą lietuvybę ir tai yra ženklas bei padrąsinimas. Sunku, kai žmonės išvažiuoja iš čia nusivylę Lietuva, politikais ar dar kuo nors. Tokie labai dažnai lietuvybę vertina kaip balastą, kuriuo reikia kuo greičiau nusikratyti, kad prasidėtų naujas gyvenimo etapas. Tie, kurie užsienyje pragyveno keliasdešimt metų, suvokė, jog naujas gyvenimas naujoje aplinkoje ir lietuvybė neprieštarauja vienas kitam.

– Yra nuostata, kad Vakarų šalyse tuštėja katalikiškos bažnyčios, kokia situacija JAV?

– Aš jau 10 metų negyvenu Amerikoje, per tą laiką galėjo būti įvairių pasikeitimų. Amerika yra vienas religingiausių kraštų pasaulyje, juolab visas Naujasis pasaulis buvo sukurtas religiniu pagrindu, juk daugelis ten atvyko, kad kurtų kitokį, geresnį, gyvenimą, kuris būtų paremtas ne tik ekonominiais dalykais, bet ir tam tikrais idealais. Šiuo atveju dabartinių amerikiečių religingumas pakankamai stiprus. Tačiau Amerika yra labai didžiulis kraštas, ir žmonės ten negyvena taip, kaip mes. Mes ieškome darbo ten, kur gyvename, o jie gyvena ten, kur turi darbą. Miestai, kurie praranda pramonę, yra apleidžiami. Tad natūralu, kad tuo atveju uždaromos ir bažnyčios, bet jos atsiranda naujose vietose.

Nostalgija tėviškei

– Ar jūs pats norėtumėte gyventi Amerikoje, jei atsirastų tokia galimybė?

– Ne, jokiu būdu. Pamenu, kai dar ten mokiausi, kiekvieną kartą po Naujųjų metų, sugrįžęs po atostogų, susirašydavau, kiek man dienų liko iki važiavimo namo. Aš nenoriu niekur važiuoti iš Žemaitijos, iš Lietuvos. Man čia yra labai gerai. Šiuo atveju rizikuoju susilaukti priekaištų, kad turbūt tik kunigams čia yra gerai. Bet aš tikrai gerai čia jaučiuosi. Čia yra mano namai, mano žemė, nenoriu niekur važiuoti.

– Gimtinė yra žmogaus gyvenimo pagrindas, kaip manote, ar tai nėra tik filosofiniai pamąstymai?

– Kalbėti galima visaip, bet norėčiau remtis savo patirtimi. Kol buvau čia, Lietuvoje, mąsčiau kaip kosmopolitas – kur mano miegmaišis, ten man ir gerai. Tačiau, kai pabuvau užsienyje, supratau, kad ten gyventi nenoriu, nes čia yra mano artimieji. Manau, kad tokį jausmą patiria visi, kurie Lietuvą paliko ne kaip didžiausią siaubą, jie vis dėlto supranta, kad emigracija yra kažko brangaus netekimas. Kas tai, apibrėžti sudėtinga. Gal kalba, humoras, kiti dalykai.

– Ar daug tokių sutinkate, kuriems yra gerai čia?

– Jei žmogus ir gerai jaučiasi, tai nereiškia, kad jis neturi problemų ar iššūkių. Yra daug neišvažiavusiųjų. Vieniems jų to padaryti nebeleidžia amžius. Esu liudininkas, kai išvažiuojant kai kuriems lingavau galva ir buvau tikras, kad jie nepritaps, nes nemokėjo kalbos, bendravo kompleksuotai. Bet jie pražydo ten. Pasirodo, žmogaus vidiniai rezervai kur kas didesni nei galime įsivaizduoti. Tačiau yra kita pusė. Dar prieš ekonominį nuosmukį kalbėjausi su viena savo bičiule psichologe. Ji teigė, kad pagal tas socialines tendencijas, apėmusias Lietuvą, nei jai, nei man dar ilgai nepritrūks darbo. Tai buvo dar prieš krizę. Yra tam tikrų dalykų, kurie rodo, kad stresų tik daugės. Vien jau mobilieji telefonai ką reiškia. Juk niekur nebegali pasislėpti, o dar socialiniai tinklai. Net gebėjimas iškęsti skausmą, kurį sukelia tas stresas, žmonėse vis mažėja.

Apie stereotipus

– Kalbant apie vienybės siekį, kaip manote, ar krikščionys kada nors bus vieningi, kaip tai buvo iš pat pradžių?

– Žvelgiant į Šventąjį Raštą, pirmieji Jėzaus mokiniai irgi tarpusavyje nesutarė, net barėsi. Buvo komiška situacija, kai jie, atėję pas savo Mokytoją, sakė sutikę kitus žmones, kurie daro tuos pačius darbus, bet yra ne su jais. Mokiniai pripažino, kad draudė jiems tai daryti. Tada Jėzus patarė nedrausti to, nes jei jo vardu tai daro, nebus nieko blogo. Žiūrint į tai, kaip klostosi dabartinis pasaulis, mes juk nežinome, kas nutiks, jei įvyks Trečiasis pasaulinis karas, jei terorizmo grėsmė padidės, ar neiškils kokie religiniai fundamentalistai. Žvelgiant iš istorinių perspektyvų, tokių dalykų jau buvo. Ar krikščionybė kada nors susivienys ir gyvuos su vienu centru, nežinau. Savo gyvenime to nesitikiu.

– Kai buvo išrinktas naujasis popiežius, daugelis pasauliečių stebėjosi tokiu kardinolų pasirinkimu, nes Vatikanas garsėja ne visai asketiškais dalykais?

– Stereotipai apie Vatikaną labai stiprūs. Esą tai senų diedukų kompanija, kurie galbūt net piktavaliai, primenantys koncernų generalinius direktorius, žiūrintys tik savo verslo reikalų. Bet vis dėlto tai yra išmintingi, turintys gyvenimo patirties, geros valios žmonės. Didžioji jų dalis išties yra labai šviesūs. Nors, sąmokslo teorijos šalininkų supratimu, tai turėtų būti karjeristų draugija, kurios viršuje tarsi gėlė sužydėjo naujasis popiežius. Toks požiūris primityvus. Visų pirma, renkant žmogų į tokį postą, atsižvelgiama į jo puoselėjamas vertybes ir gabumus, į konkrečią bažnyčios ir pasaulio situaciją. Jei į tuos rinkimus žiūrėtume be tikėjimo perspektyvų, kad Dievo nėra ir viską planuoja žmogus, tada turėtume ieškoti pragmatinių motyvų.

– Pernai minėtas 600 metų Žemaitijos krikšto jubiliejus. Kaip manote, ar tada nebuvo padaryta klaida, juk krikščionybės atėjimas į šią žemę stereotipiškai traktuojamas kaip prievartos aktas?

– Galima klausti, ką krikščionybė atnešė blogo ir ką davė gero? Šiuo atveju blogybių nematau. Tačiau nenuneigiama, kad atskirų asmenų su savo klaidomis ir nuodėmėmis, padariusių neišmintingų žingsnių, pasitaikė. Bet tai yra kiekvieno drama. Kartais nebūna sterilių sprendimų.

Vizitinė kortelė

Gimė 1972 m. vasario 14 d. Mažeikiuose.

Vidurinę mokyklą baigė Mažeikiuose.

Mokėsi Telšių vyskupo V.Borisevičiaus kunigų seminarijoje.

2001–2004 m. studijavo Vašingtone, Amerikos katalikų universitete.

2004–2008 m. dirbo Klaipėdos Juozapo Darbininko parapijos klebonu.

Nuo 2008 m. – Klaipėdos Kristaus Karaliaus parapijos klebonas.

Dėstytojauja Telšių vyskupo V.Borisevičiaus kunigų seminarijoje.