Klaipėdietis Ruslanas Rokas Arbušauskas įsigijo penkias jachtas ir jau trečią sezoną verčiasi pramoginių laivų nuoma. Verslininku tapęs profesionalus buriuotojas tikina, kad pasaulinėje rinkoje jachtos kapitonu įsidarbinti labai nelengva, o Lietuvoje škiperių trūksta.

Lietuviški dokumentai netinka

Pasaulinėje rinkoje – jachtos kapitonas populiari specialybė. Tačiau lietuviški buriuotojų dokumentai už mūsų šalies ribų tarsi negalioja.

„Pasaulyje yra kelios kompanijos, kurios išdavinėja škiperių licencijas ir iš to daro verslą. Su tomis licencijomis darbą užsienyje gauti lengviau. Lietuvos buriuotojų sąjungos išduodami dokumentai – legalūs, galiojantys, bet jų tarptautiniuose vandenyse nepripažįsta“, – pasakojo pats užsienyje kapitono duoną išbandęs R.R.Arbušauskas.

Lietuviški dokumentai vertinami kaip trečiojo pasaulio popieriai, todėl su jais darbą gauti sunku.

„Kiek stebėjau pasaulinę rinką, plaukti norinčiųjų daugiau nei yra jachtų. Nes jachtų kapitonai uždirba ne tiek jau daug. Ir tai nėra svajonių darbas“, – tvirtino R.R.Arbušauskas.

Jungtinėje Karalystėje vadybininkai esą uždirba daugiau nei škiperiai. Jachtų kapitonų alga – 2–3 tūkst. svarų sterlingų per mėnesį. Vadybininko atlyginimas didesnis du su puse karto.

Didelių jachtų, vadinamųjų „Super J“, kapitonai uždirba daug, 10–30 tūkst. eurų arba JAV dolerių per mėnesį.

„Bet norint pasiekti tą lygį, turi stumtis alkūnėmis tarp kitų, nes reikia labai daug išmanyti, turėti daug patirties ir daug tarptautinių diplomų. Su mūsų vietiniais pažymėjimais apie tokį darbą svajoti nėra ko“, – pastebėjo R.R.Arbušauskas.

Skaičiuoja svetimus pinigus

Priešinga situacija Lietuvoje. Čia jachtų kapitonų trūksta. Jiems pas mus negarantuojamas nuolatinis darbas ir kasdienis uždarbis, nes tai sezoninis užsiėmimas.

„Turiu penkis laivus, jei juos vienu metu kas išsinuomotų, kapitonų negalėčiau rasti“, – teigė R.R.Arbušauskas.

Jo teigimu, stulbina kitkas. Esą kai žmogui siūlai darbą, jis atsisako, nors ir bedarbis, bet turi kapitono licenciją ir gali plaukioti su jachta.

„Jis pradeda skaičiuoti mano pinigus, kodėl aš iš klientų paimu daugiau, negu duodu jam. Bet jis neskaičiavo, kiek investavau į laivus, kad turėjau surasti klientą, sumokėti mokesčius. Rinka yra sezoninė, ateina konkurentai, tad reikės dar daugiau kapitonų, o jų nėra daug“, – situaciją apibūdino R.R.Arbušauskas.

Jūrinės valstybės iliuzija

Pasak buriuotojo, vandens pramogos pas mus nėra labai populiarios, nes žmonės jūrai jaučia baimę.

„Žmogus per pusantro milijono metų įprato vaikščioti lygiu nejudančiu paviršiumi ir jam ta judanti erdvė tiesiog fiziologiškai netinka, čia jau nieko nepadarysi“, – filosofavo buriuotojas.

R.R.Arbušauskas neslėpė, kad net esant ne itin populiariai vandens pramogų rinkai, jachtų kapitonų per mažai.

„Trūksta tokių, kuriais galėčiau pasitikėti, kurie būtų pasiruošę plaukti visada, kai reikia. Nedarbas Lietuvoje – mitas. Žmonių yra, bet trūksta norinčiųjų dirbti, nes jiems geriau gauti bedarbio pašalpą“, – įsitikinęs R.R.Arbušauskas.

Buriavimas Lietuvoje nėra labai populiarus, tam čia esą nėra tokio poreikio, koks yra Švedijoje, Olandijoje, Danijoje. O šis poreikis tikriausiai atsiras tik Vakarų Lietuvos regione.

„Pasak istoriko Alfredo Bumblausko, kai žemaičiai išskerdė kuršius, tada ir užkirto Lietuvai kelią į jūrinę valstybę. Tai ne priekaištas kam nors, tiesiog aš taip suprantu realybę“, – neslėpė R.R.Arbušauskas.