Vieni – merdi, kiti – sublizgėjo

Studijoje apžvelgiamas vandens turizmo plėtojimas Klaipėdos mieste, Neringoje, Klaipėdos ir Šilutės rajonuose. Šios keturios savivaldybės regione labiausiai vysto su vandens turizmu susijusią veiklą.

Klaipėdos mieste labiau yra susiformavę jūriniai verslai, jūrinis turizmas, aplinkiniuose regionuose jie tik formuojasi. Šilutės rajone formuojant vandens turizmą ir tradicijas aktyviau išsiskiria Kintų ir Rusnės seniūnijos.

Klaipėdos rajone aktyviausiai vystomas vandens turizmas Priekulės seniūnijoje, kurios dalimi yra gyvenvietės Dreverna bei Svencelė prie Kuršių marių. Abi šios gyvenvietės tampa žinomiausi vandens turizmo traukos objektai net ir Lietuvos mastu – Dreverna dėl ypač veiklaus uostelio operatoriaus ir aplink uostelį sukurtos infrastruktūros.

Svencelė tapo savotišku Lietuvos aitvaruotojų rojumi. Kažkas panašaus daroma ir Šilutės rajone Kintuose.

Negalima teigti, kad turistai nemėgsta Neringa. Kartais atvykstančiųjų srautai čia būna netgi pernelyg dideli. Tačiau šioje savivaldybėje nėra su vandens turizmu susijusios veiklos didelio ekonominio šuolio. Įtakos turi ir tai, kad Nida yra prie pat Rusijos sienos, kuri aklinai užverta.

Būta daug vilčių, kad pramoginiai laivai iš Lietuvos galėtų plaukti į Kaliningrado srities vandenis, bet to nėra.

Neringoje vandens turizmo paslaugas teikia 7 vietinės įmonės. Yra maršrutai į Nemuno žemupį, Klaipėdą, po Kuršių marias, bet to lyg ir mažoka, patys maršrutai nuobodoki. Neringoje vandens turizmas daugiau korporatyvinis, kai grupės žmonių Nidoje ar kur kitur rengia susitikimus ir į jų programą įtraukia pasiplaukiojimą po Kuršių marias.

Savivaldybe, kuriai įdomus vandens turizmas, galėtų būti ir Palanga, tačiau bet kokios jos iniciatyvos susiduria su tuo, kad jūroje, su kuria ribojasi šios savivaldybės teritorija, nėra nė vieno uostelio.

Trūkumai Klaipėdoje ir rajone

Minėtą studiją parengė Klaipėdos universiteto Socialinės geografijos ir regionistikos centro vadovas Eduardas Spiriajevas, Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos Uosto ekonomikos ir vadybos katedros vedėja Vilma Locaitienė, laivybos istoriją ir jūrinį paveldą puoselėjantis mokslininkas Klaidas Perminas.

Jie akcentuoja, kad pajūrio ir pamario savivaldybėse vystant vandens turizmą labai svarbus yra vietos gyventojų jūrinio (vandens) mentaliteto formavimasis ir stiprėjimas.

Ar yra jūrinis mentalitetas Klaipėdoje? Studijos rengėjai išskiria, kad Klaipėdoje jūrinis mentalitetas stiprėja. Vis daugiau vyksta sporto ir rekreacijos renginių prie jūros ar susijusių su jūra. Pastebimos paplūdimių renginių formavimosi apraiškos. Daugėja socialinės informacijos apie jūrinį ir vandens turizmą.

Tačiau mieste yra ir daug trūkumų: ribota prieiga prie Kuršių marių, laivybai menkai panaudojama Dangės upė, nepatrauklios jos krantinės aukštupyje už „Meridiano“. Pastebėtas ir nepakankamas dėmesys jūrinei kultūrai – trūksta mažosios jūrinės architektūros, jūrinės tematikos suvenyrų, informacinių leidinių, jūrinių turistinių maršrutų, prastai, kaip jūrinės traukos vieta, panaudota Smiltynė.

Studijos kūrėjų vertinimu, Klaipėdos rajono gyventojų mentalitetas nėra siejamas su vandeniu, išskyrus Karklę, Dreverną, Svencelę. Tačiau ir Klaipėdos rajone jau yra šiokių tokių vandens turizmo užuomazgų. Vis labiau plėtojamas plaukimo baidarėmis verslas Minijos upe, kur vyksta netgi jau tradiciniais tapusių Minijos upės renginių.

Netikėta: į Pamario vandens turizmo vystymo maršrutus siekiama įtraukti netgi iš Klaipėdos į Šilutę kursuojančius „Lietuvos geležinkelių“ keleivinius traukinukus. / Vidmanto Matučio nuotr.

Pastebėta, kad Klaipėdos rajone stokojama sisteminio vandens turizmo planavimo. Per menkai panaudojamas rajono perlu esantis Karaliaus Vilhelmo kanalas, taip pat ir dėl nesutvarkytų Lankupių ir Drevernos šliuzų.

Trūksta poilsio infrastruktūros prie Minijos upės, prastai vandens turizmui ši upė pritaikyta nuo Gargždų iki Lankupių. Per mažai yra priėjimo vietų ir pasivaikščiojimo takų prie Kuršių marių.

Pasigendama įdomesnių maršrutų

Šilutės rajonas tradiciškai nuo seno buvo laikomas vandens kraštu dėl Nemuno žemupio ir Kuršių marių.

Studijos rengėjai akcentuoja, kad šio rajono gyventojų mentalitetas yra susijęs su vandeniu, jie turi vandens turizmo ir pramogų organizavimo įgūdžių, tradicijas, supratimą apie saugų elgesį prie vandens.

Išskiriama tai, kad Šilutės rajone vandens pramogos ir turizmas dažnai yra visos šeimos verslas.

Daug įtakos vandens turizmo vystymui šiame rajone turi turi rekonstruotas Šilutės mažųjų laivų uostas, prieplaukos Rusnėje, Pakalnėje, Kintuose, Ventės rago molas.Išskirtine vandens turizmo vieta Šilutės rajone laikomas Minijos (Mingės) kaimas.

Šilutės rajone vandens turizmui kenkia apleistos prieplaukos, nesutvarkyta infrastruktūra, per maži gyliai prie kai kurių prieplaukų, prasti privažiavimo keliai, kai kur prie krantinių veda žvyrkeliai.

Pastebėta ir tam tikra trintis dėl vandens turizmo projektų vystymo tarp Šilutės rajono valdžios ir Nemuno deltos regioninio parko administracijų. Turėtų būti sukurtas bendras Nemuno deltos vandens turizmo tinklas su laivybos maršrutais, įtrauktais dviračių takų tinklais.

Iš Šilutės prieplaukos galėtų būti parengti ir įgyvendinti mažiausiai du vandens kelių maršrutai – Kuršių marių pakrante į Zelenogradską Rusijoje bei į Dreverną Minijos upe ir karaliaus Vilhelmo kanalu.

Didžiulė problema Šilutės rajone yra kai kurios užneštos upės, kurios išvalius tiktų turistinei laivybai. Tai Pakalnė, Vorusnė, Vytinė, Šakutė. Į turizmo maršrutus, lanksčiau derinant pasienio apsaugos reikalavimus, turėtų būti įtraukta ir pasieniu einanti Skirvytės upė.

Neringoje, kaip ir Šilutės rajone, supratimas apie vandens turizmą yra, juo užsiima vietos verslininkų šeimų nariai. Tačiau Neringoje labiau dominuoja apgyvendinimo, maitinimo ir sausumos, o ne vandens pramogos. Neringoje, įskaitant ir Nidą, silpna keleivinės laivybos infrastruktūra, kyla konfliktų dėl laivų statymo vietų, Preilos ir Pervalkos krantinės iš viso nepritaikytos keleivinei laivybai.

Situacija galėtų keistis rekonstravus Nidos, Preilos, Pervalkos, Juodkrantės, Alksnynės prieplaukas, lankytojams atveriant Nidos ir Juodkrantės švyturius.

Pasigenda valstybės paramos

Anot studijos rengėjų, Lietuvos teisinėje sistemoje yra nemažai kliūčių, kurios trikdo vandens turizmą. Jos susijusios ir su naujai įsigytų laivų registracija, techninėmis apžiūromis, kurios per griežtos, ir su vandens kelių valdymu bei jų techninėmis sąlygomis, ir su laivų įgulų diplomavimu.

Dalis laivybos projektų stringa ir dėl sudėtingesnių nei kitose srityse derinimų, nes projektus papildomai tenka derinti ir su Kuršių nerijos nacionalinio ar Nemuno žemupio regioninio parkų administracijomis. Tai nelengva padaryti, nes teisės aktai nėra labai aiškiai reglamentuoti.

Kuršių marių regione sukurtas uostų ir prieplaukų tinklas, tačiau jis galėtų būti tankesnis. Uosteliai labai skirtingi, todėl turėtų būti klasifikuojami ir žymimi pagal kategorijas, kokius laivus gali priimti.

Kategorijos aiškiai numatytų, kaip konkretus uostelis turi būti tvarkomas. Studijos rengėjams vykdant tyrimą buvo nustatyta, kad kai kuriuose uosteliuose (Dreverna, Uostadvaris) gyliai yra netgi didesni nei įplaukose. Aukštesnės kategorijos uosteliuose to neturėtų būti.

Kuršių mariose pažymėti pagrindiniai farvateriai, tačiau dalis naujų farvaterių nėra žymimi. Tiek Kuršių mariose, tiek uostelių ir prieplaukų prieigose pasigesta daugiau šviečiančių bujų.

Vystant pamario uostelius, prieplaukų infrastruktūrą, pasigendama ir apčiuopiamesnės valstybės paramos.

Dalis uostelių nėra sutvarkyti, dalyje, kurie ir sutvarkyti, trūksta didesnio serviso laivams, ne visur yra tinkamos automobilių laikymo aikštelės. Ne visur prie uostelių yra kavinės, dviračių, paspirtukųnnuomos paslaugos, informacija apie lankytinus objektus. Pasigesta ir bendro Kuršių marių vandens kelių naudotojų internetinio puslapio su bendra informacija visam regionui.

Ką reikėtų keisti?

Studijos rengėjai kiekvienai iš savivaldybių atskirai pateikė rekomendacijas ir pastebėjimus, ką reikėtų keisti. Pateikta ir bendra Kuršių marių vandens turizmo vystymo analizė.

Siūloma kurti turizmo maršrutus įtraukiant ne tik vandenis, bet ir gamtą, Klaipėdos krašto paveldą, pristatant regioną įvairaus amžiaus turistams iš Lietuvos ir užsieniečiams. Manoma, kad Neringa ir Kuršių marių žemyninės dalies pakrantes turėtų jungti bendra linijinė laivyba.

Reikalinga turizmo paslaugų organizatorius vienijanti struktūra, kuri formuotų bendrą Kuršių marių turizmo įvaizdį, stiprintų regioną ir akcentuotų jo tradicijas. Vienas iš siūlymų yra sukurti vandens turizmo skaitmeninį almanachą, kur būtų išdėstyta svarbiausia informacija apie vandens turizmo maršrutus, objektus, ypatingas gamtos vietas, navigacijos ypatumus, paslaugas, regiono paveldo vertybes.

Net 10 specializuotų konkrečių pasiūlymų pateikta dėl laivybos gerinimo tiek Kuršių mariose, tiek jų baseino vandenyse. Šie siūlymai susiję su uostelių pertvarkymu, laivų atnaujinimu ir vietų juose didinimu, farvaterių gilinimu ir žymėjimu.

Siūloma peržiūrėti ir švelninti aplinkosauginius reikalavimus, kurie užkerta kelią vystyti laivybą, tęsti regione nuo seno buvusias laivybos tradicijas. Idealu, jei prie vandens telkinių būtų įrengiamos pontoninės prieplaukos, kur būtų vykdoma laikina maitinimo, turizmo organizavimo veikla.

Neprarandama vilties, kad anksčiau ar vėliau pavyktų susitarti su Rusija dėl turistinės laivybos visame Kuršių marių baseine, įskaitant ir Kaliningrado sritį. Vienas iš siūlymų būtų atkurti ir senąjį keleivinės laivybos maršrutą nuo Šilutės aukštyn Nemunu iki Tilžės (Sovietsko). Bet vėlgi tam reikia geresnio dialogo su Rusija.

Penkiose konkrečiose srityse netgi pateikta 20 siūlymų dėl laivybos gerinimo per laikotarpį nuo 2021 iki 2027 m. ir nurodytos konkrečios institucijos, kurios galėtų tai padaryti.

Pateiktas veiksmų planas, kaip būtų galima iki 2027 m. plėtoti Kuršių marių regione vandens turizmą. Vienas iš punktų yra įgyvendinti keleivinės laivybos maršrutą Klaipėdoje Dangės upe nuo žiočių iki Klaipėdos universiteto botanikos sodo ir Tauralaukio.

Tiek Dangėje, tiek kitose vietose siūloma sukurti kombinuotų turizmo maršrutų, kur, tarkim, iš Klaipėdos į Šilutę būtų vykstama traukiniu, o po to atgal į Klaipėdą plaukiama laivu. Arba laivu plaukiama iš Šilutės iki Drevernos, apimant ir Karaliaus Vilhelmo kanalą.

Studijos rengėjai prašo, kad regiono savivaldybės kaip galima greičiau priimtų bendrą strateginę nuostatą dėl Karaliaus Vilhelmo kanalo, jo pritaikymo vandens turizmui, galvojant apie papildomą kanalo iškasimą į Kuršių marias ir mažųjų laivų uosto sukūrimą Kuršių mariose netoli Kiaulės Nugaros.