Kad ir kaip skiriasi Lietuvos regionų papročiai, Visų šventųjų dieną ir per Vėlines aplankyti artimųjų kapus bei prisiminti palikusius šią ašarų pakalnę būdinga visiems lietuviams.

Užuojauta – SMS žinute

„Pagal senąją tradiciją Vėlinių metas trunka aštuonias dienas po Visų šventųjų. Visą tą laiką galima lankyti kapus. Tai derėtų daryti, kaip žmogus gali, o ne kaip reikia. Į kapus nereikia skubėti. Jei laiko maža, ir namuose galima užsidegti žvakę, pasimelsti, pagalvoti apie išėjusius brangiausius žmones. Į kapus einame ne tik aplankyti mirusiųjų, bet ir susitikti su gyvaisiais“, – šiomis dienomis atsisakyti skubos ragino klaipėdietė etnologė Valerija Jankūnaitė.

Daugelis užsieniečių stebisi ir žavisi lietuvių tradicija būtinai visiems giminaičiams susirinkti į laidotuves, dar labiau juos stebina vis dar gyvas mūsų paprotys Visų šventųjų ir Vėlinių dienomis lankyti kapus.

Daugelyje pasaulio šalių to nebėra. Net užuojauta mirties atveju neretai pareiškiama tik trumpąja žinute ar elektroniniu laišku.

Lietuvos kaimuose ir mažesniuosiuose miesteliuose dar galima pamatyti, kuo mirusiųjų paminėjimas skiriasi priklausomai nuo to, kuris mūsų šalies pakraštys tai yra.

Į kapines – dukart

V.Jankūnaitė pasakojo, kad Klaipėdos krašto žmonės, išpažįstantys protestantų tikėjimą, mirusiuosius lankydavo dukart per metus: lapkritį ir gegužę. Tai – kapų šventės. Jų metu kaimo bendruomenės pirmiausiai tvarkydavo kapines.

Neatsiejama šių tradicijų dalis – mišios už mirusiuosius. Rudenį kapai dažniausiai būdavo tvarkomi Visų šventųjų dieną, o vakare namuose, bažnyčiose ar kapinėse lietuvininkai giedodavo giesmes.

Du ir daugiau kartų lankyti kapelius, juos tvarkyti ir bendrauti su mirusiųjų vėlėmis – taip buvo įprasta senaisiais laikais.

Etnologai teigia, kad Velykų pavadinimas taip pat siejamas su vėlėmis ir kapų lankymu. Apie tai byloja užfiksuoti kai kuriose Lietuvos vietovėse papročiai per Velykas margučių padėti ant kapelių.

Žemaičiams talkina dūdoriai

Kalvotojoje Žemaitijos dalyje Visų šventųjų ir Vėlinių vakarai nuteikia ypatingai nuotaikai. Kaip senosiose dainose dainuojama, čia kapai dažniausiai yra ant kalvų ir kalnelių.

Sutemus nuo aukštesnės vietos galima pamatyti šviečiančias kalvas.

Iki šiol dauguma žemaičių kapinėse samdo dūdorius, kurie groja ir gieda šventas giesmes, jose paminėdami visus tame kape palaidotus mirusiuosius.

Muzikologė bei etninės kultūros puoselėtoja Rūta Vildžiūnienė pasakojo, kad jos ir mama, ir tėtis kilę iš didelių šeimų. Giminaičiai susieidavo ne tik per vestuves ir laidotuves.

Visų šventųjų ir Vėlinių proga kapų lankyti susirinkę dainingi giminaičiai vakare giedodavo Kalnus už visus mirusius, o kapinėse – „Viešpaties angelą“ ir kitas šia proga tradiciškai giedamas šventas giesmes giedodavo patys, be dūdų pritarimo.

Vakarienė – prie kapo

Dzūkijoje senųjų tradicijų palikimas atsekamas gausiausiai. Iki šiol lankydamos kapelius senosios dzūkės rauda.

Tai lyg pokalbis su ypač artimu žmogumi, kurio ilgėdamasi moteris išreiškia ne tik sielvartą dėl netekties, bet ir pasikalba su juo apie nelengvą gyvenimą. Raudos nėra masinis reiškinys. Tai kiekvienos moters reikalas pasirinkti raudoti prie kapo ar namuose.

Iš Kapčiamiesčio kilusi Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Veronika Povilionienė prisiminė moterį, kuri atėjusi prie sutuoktinio kapo papasakodavo visas naujienas su smulkmenomis, lyg jis būtų gyvas.

Sutvarkę kapines, dzūkai per Vėlines uždegdavo laužą ir prie jo vakarodavo. Kaimo žmonės drauge prisimindavo mirusiuosius, kalbėdavo apie juos.

Garbaus amžiaus raudų raudotoja dzūkė Anelė Markevičienė, prieš keletą metų pristatyta ir Klaipėdos etninės kultūros gerbėjams, pasakojo apie tradiciją spalio pabaigoje pjauti kiaulę ir gausiai aukoti prie bažnyčios susirinkusiems elgetoms.

Etnografo Antano Mažiulio duomenimis, XIX amžiaus viduryje Vėlines kiekvienas sodžius švęsdavo atskirai. Buvo įprasta visiems, net vaikams, susirinkti kaimo kapinėse. Tikėta, kad sutemus čia susirinkdavo ir visų mirusiųjų vėlės, manyta, kad jos tūnodavo medžiuose ar kryžių viršuje. Apdaliję vargetas maistu ir kitokiomis dovanomis, pasimeldę, kartu su kaimo neturtingaisiais, šeimos nariai sėsdavo prie kapo bendrai vakarieniauti.

Valgių ir gėrimų į kapines nešdavosi visų Lietuvos regionų žmonės. Tačiau ši tradicija beveik neišliko. Šaltiniai mini, kad ir namuose vėlėms aukota maisto, neretai po vakarienės jis būdavo paliekamas ant stalo pernakt, tikint, kad vėlės ateis pasivaišinti.

Valgė tamsius patiekalus

Nors mirusiųjų pagerbimo šventės Lietuvoje neturi tokių specifinių valgių kaip Kūčios, Kalėdos ar Velykos, vis dėlto išlikę žinių, kad per Vėlines, kartais dar vadinamas Ilgėmis, stengtasi gaminti tik tamsių spalvų patiekalus.

Dažnai tai būdavę kraujiniai vėdarai, burokų, tamsių pupelių gaminiai. Pageidautina, kad grįžusi iš kapinių šeima ant stalo rastų gausiai garuojančių patiekalų, pavyzdžiui, karštų bulvių su lupenomis.

Tai turėjo būti savotiškas vėlių priminimas.

Dzūkės gamindavo šaltanosius. Tai patiekalas, panašus į mums įprastus cepelinus, tik įdarui naudota ne mėsa, o trintos aguonos ar kanapės.

„Vėlinių išvakarėse ar vakare maistui nebūdavo skiriamas didelis dėmesys. Maistas turi būti simbolinis, skirtas ne nustebinti, o pasisotinti. Nes susėdę prie stalo giminės turi daugiau laiko skirti prisiminimams, pokalbiams, maldai, giesmėms, o ne valgymui“, – pasakojo etnologė V.Jankūnaitė.

Pagal tradiciją Vėlinių vakarą ant stalo nederėtų dėti aštrių įrankių, kad vėlėms būtų saugu ateiti.

Namuose taip pat būdavo uždegamos žvakės, kad vėlės matytų, kur ateiti.

Gyvavo ir paprotys kurti pirtį, o visiems namiškiams išsimaudžius, palikti švarius baltus marškinius.

Puošė ir šermukšniais

Per pastarąjį pusšimtį metų gerokai pakito ir kapų puošimo tradicija.

Anksčiau, kai iki lapkričio pradžios nuvysdavo beveik visos darželių gėlės, kapai būdavo puošiami džiovintomis gėlėmis, šakelėmis su šermukšnio uogomis, eglišakiais. Dzūkai mėgo kapo kraštą apdėti kankorėžiais, o takelius iškloti akmenėliais.

Vėlinių vakarą degti žvakes yra kur kas senesnis paprotys nei dabar kartais teigiama, neva tai tik pastarojo šimtmečio tradicija.

Rašytiniai šaltiniai mini ne tik deginamus supuvusius kryžius, bet ir bažnyčių šventoriuose ant simbolinių kapų uždegamas žvakes.

Po pamaldų kunigas jas pašventindavo, o tada žmonės po vieną žvakę nešdavo ant savo artimųjų kapų.

„Tai neturėtų būti iliuminacija su įmantriais žibintais ar dar absurdiškiau – saulės pakraunamomis baterijomis. Gyva liepsnelė yra lyg ryšys tarp gyvųjų ir mirusiųjų“, – ragino laikytis tradicijų V.Jankūnaitė.

Marijos Taikos Karalienės bažnyčios klebonas Vilius Viktoravičius teigė, kad katalikams įprasta ant kapų dėti pašventintas žvakes.

Tačiau kunigas gali jas pašventinti ir jau pastatytas ant kapelių.

„Žvakės yra Kristaus simbolis ir jo prisikėlimo ženklas. Visai nebūtina prieš pat Visų šventųjų šventę nešti į bažnyčią žvakes, galima tai padaryti ir kitu metų laiku. Galima pašventintų žvakių nusipirkti pačioje bažnyčioje“, – aiškino klebonas.