Vieni ant kapų stato žmogaus dydžio paminklus, kuriuose velioniai vaizduojami net su alaus bokalais rankose, ir degina šimtus žvakučių, kiti apsiriboja kukliais akmenėliais. „Vilniaus diena“ domėjosi, kaip Vėlines mini įvairių tautybių vilniečiai.

Laidoja katalikų kapinėse

Čigonams lapkričio 1 d. ir Vėlinės – ypatinga diena. Save jie laiko katalikais, kaip ir kitų tautybių katalikai, laikosi tradicijų – tvarko kapus, degina žvakutes. Tačiau jų pagarbos suvokimas kitoks, todėl tarp tūkstančių kitų katalikų kapų neatpažinti čigono kapo tiesiog neįmanoma – juos puošia realaus dydžio velionių skulptūros.

Apsilankius didžiosiose sostinės kapinėse, kiekvienas, paklaustas apie čigono kapą, būtinai pasakys, kur jo ieškoti. Dažniausiai tai žmogaus ūgio monumentas granito apvade, idealiai tvarkinga aplinka. Artimuosius čigonai prisimena visus metus, o lapkričio 1-ąją ant kapo atsiranda gėlių, žvakių.

„Jie čia lankosi dažnai, o tvarkytis pradeda likus daugiau nei savaitei iki Vėlinių, atneša žvakių, dirbtinių ir gyvų gėlių. Aš kaip tik praeitą savaitę visą jų grupę sutikau. Ėjo tvarkytis nešini gėlėmis, žvakėmis. Nors tvarkyti ir nėra ką – granitas, švara, tvarka. Toks didžiulis paminklas“, – dėstė Sudervės kapinėse sutikta vilnietė Alicija.

Rodo išskirtinę pagarbą

Romų kultūros centro darbuotoja Svetlana Novopolskaja pasakojo, kad katalikiškos čigonų tradicijos turi labai gilias šaknis. Ypač svarbi čigonams ir Vėlinių diena. Jai ruošiamasi iš anksto. Jeigu artimieji palaidoti ne tame pačiame mieste, šeimomis keliaujama tvarkyti kapų į kitą miestą.

„Mums tai labai svarbi šventė ir kiekvienas iš mūsų važiuoja lankyti artimųjų, nesvarbu, kur jie palaidoti. Vyksta žmonės ir į Rokiškį, ir į Šilalę, ir į Šilutę. Visur. Važiuoja iš anksto, tvarko kapus. Tai labai sena tradicija“, – dėstė pašnekovė.

Pasak S.Novopolskajos, pagarba mirusiems rodoma ne tik per didžiąsias šventes, bet ir visus metus. Vienas tokios pagarbos ženklų – didžiuliai paminklai.

„Pas mus nėra jokių čigoniškų kapinių, nes mes katalikai. Tačiau katalikų kapinėse jūs būtinai atpažinsite čigono kapą. Pavyzdžiui, Karveliškių kapinėse yra toks kapas. Ten žmogus visu ūgiu, su bokalu alaus rankose. Yra ir Sudervės kapinėse. Mes bandome vaizduoti mirusiuosius realistiškai, tokius, kokie jie buvo gyvenime“, – pasakojo S.Novopolskaja.

Stengiasi nevaizduoti veido

Visai kitaip pagarbą mirusiems rodo Lietuvos musulmonai. Senieji musulmonų antkapiai itin kuklūs – tai tiesiog samanoti nedidukai akmenys. Naujesni primena katalikų ar stačiatikių paminklus, tik vietoj kryželio juose pusmėnulis su žvaigžde ir trumpa maldelė iš Korano.

Nemėžio kapinėse artimųjų kapus prižiūrinti šv. Rapolo Kalinausko gimnazijos bibliotekininkė Zinaida Muchlia pasakojo, kad nuo seno Lietuvoje gyvenantys musulmonai mirusiuosius pagerbia panašiai kaip ir katalikai. O štai atvykę vėlesniais laikais – kitaip.

„Paminklai ir kapai kapinėse skirtingi. Didžioji dalis – nuo seno Lietuvoje gyvenusių totorių kapai, ant jų būna ir žvakių, ir gėlių. O dalis yra tų, kurie atvažiavo čia po karo – iš Totorijos, Kirgizijos, Baškirijos. Jų kapai tradiciškesni, ant jų nėra gėlių, žvakių, pati kapavietė – tik žalia veja. Taip kaip turi būti pagal religinius kanonus“, – dėstė Z.Muchlia.

Atskirti „lietuvišką“ musulmoną nuo „nelietuviško“ galima ir pagal pavardes. Jakubovskiai, Aleksandravičiai, Gembickiai, Asanovičiai, suprantama, vietiniai. Tie, kurių pavardė dažniausiai baigiasi „-ugly“ – atvykėliai.

Klausė mulos moralų

Palyginti neseniai į Lietuvą atvykę musulmonai laikosi ir kitų Korane numatytų draudimų: nevaizduoja mirusiųjų veidų, stengiasi kapą pagal tradiciją apdėti nelyginiu skaičiumi akmenų.

„Bet čia daug mišrių šeimų. Štai viena šeima – žmona musulmonė, o vyras – ne. Jis rusas, bet nori drauge su ja būti palaidotas čia – Nemėžio musulmonų kapinėse. Ir visiškai natūralu, kad, jiems abiem mirus, jų kapą lankys vaikai ir neš gėlių, uždegs žvakučių“, – kalbėjo Z.Muchlia.

Kadaise, pasak pašnekovės, žvakutės musulmonų kapinėse buvo deginamos masiškai. Ypač daug žvakučių būdavo nešama per svarbias religines šventes. Po didžiojo 30 dienų pasninko ramadano prasideda Kurban ramadan. Šitos šventės vakare būdavo susirenkama pasimelsti. Tuomet kapinėse ir būdavo deginamos žvakutės.

„Dabar ateina laikotarpis, kai žmonės pamažu atsigręžia į senąsias musulmonų tradicijas, domisi religija ir žvakės statomos vis rečiau. Mus net mula įspėjo, kad nedegintume žvakučių, nes tai negerai. O anksčiau, ypač sovietmečiu, tai buvo masinis reiškinys. Atsimenu, vienas iš besimeldžiančių yra pasakojęs, kad Korane yra malda už žvakę. Dabar tai pamažu grimzta užmarštin“, – pabrėžė Z.Muchlia.

Žydai irgi išreiškia pagarbą

Lietuvos žydai taip pat tradiciškai Vėlinių dieną prisimena mirusiuosius. Nors religiniame judėjų kalendoriuje tai nėra šventinė diena, tačiau gyvendami Lietuvoje žydai nevengia galimybės drauge su visais prisiminti anapilin išėjusių artimųjų.

Judėjai, taip pat kaip ir katalikai, Vėlinių dieną ant artimųjų kapų degina žvakutes, puošia kapus gėlėmis ir būtinai padeda kelis akmenėlius. Visa tai – nesusijusi su religija, tačiau labai svarbi Lietuvos žydams tradicija.

„Kiek prisimenu, šis paprotys buvo labai seniai. Kadaise juk nebūdavo uždengtų žvakių kaip dabar, tad degindavome paprastas vaškines, dangstydavome laikraščiais, kartonu nuo vėjo. O akmenukai – tai mūsų paprotys, bet nesusijęs su religija. Kadaise, kai žydai klajojo per dykumą ir žmogus mirdavo, jį apdėdavo akmenimis, kad žvėrys nesudraskytų“, – dėstė Marija prisistačiusi senyvo amžiaus moteris.

Žydų kapinių sargas taip pat teigė, kad Vėlinėms žydai ruošiasi kaip ir visi kiti Lietuvoje gyvenantys žmonės.

„Ypač daug praeitą savaitę buvo žmonių, dabar atšalo orai, todėl mažiau atvažiuoja, bet kapus visi tvarko. O Vėlinių dieną ateina labai daug, ir ypač daug ne žydų: žmonės prisimena savo draugus, pažįstamus ir atneša ant jų kapų gėlių, uždega žvakučių“, – pasakojo kapinių sargas.

Vilniuje – 45 kapinės

Šiuo metu Vilniaus savivaldybė rūpinasi 45 kapinių priežiūra. Jos užima 242,05 ha ploto. Vilniaus miesto gyventojai naujų kapaviečių gali gauti Karveliškių ir Liepynės kapinėse.

Vilniaus miesto savivaldybė kapinių priežiūrą finansuoja iš savivaldybės biudžeto, tik dvejos (Kairėnų ir Liepynės kapinės) iš 45 kapinių buvo įrengtos privačių investuotojų lėšomis – su jais pasirašytos ilgalaikės sutartys dėl kapinių administravimo.

Seniausios veikiančios kapinės Vilniaus mieste yra Rasų, Saulės, Bernardinų. Šios kapinės yra saugomi kultūros paveldo objektai ir turi riboto laidojimo statusą (jose laidojama tik į jau esamus šeimų kapus).

Prestižinėmis kapinėmis laikomos Antakalnio, kuriose naujos kapavietės skiriamos Signatarų, Lietuvos kariuomenės karininkų laidojimo ir Valstybės vadovų laidojimo kvartaluose, Menininkų kalnelyje, nusipelniusiems Vilniaus miesto gyventojams laidoti.

Labiausiai apleistos seniausios kapinės – jose reikia remontuoti dalį esamų statinių.