Klaipėdietė žmona, iš Žemaitijos kilusi uošvė, pomėgis virti cepelinus ir meilė lietuviškam krepšiniui – šie žodžiai charakterizuoja ne tipinį lietuvį, o iš Ukrainos kilusį uostamiesčio politiką Viačeslavą Karmanovą. Po septynerių metų, praleistų dirbant Klaipėdos savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoju, Naujojo turgaus vadovu tapęs V.Karmanovas tikina, kad miesto aktualijų naujas postas pamiršti tikrai neleido.

Žmoną sutiko prie Juodosios jūros

– Jūsų šaknys – Ukrainoje. Papasakokite apie savo vaikystę.

– Gimiau milijoniniame Ukrainos mieste Donecke. Mano tėvelis buvo šachtininkas. Dirbdamas šachtoje avarijos metu, deja, ir žuvo. Po mokslų, įgijęs mechaniko inžinieriaus specialybę, galėjau likti Ukrainoje, bet, žinote, kaip jaunam žmogui. Visko reikia daugiau. Už 120 rublių dirbti institute nenorėjau, o gavęs nukreipimą tarnauti armijoje Ukmergėje, nusprendžiau išvykti. Taip paskirtas leitenantu Lietuvoje praleidau porą metų. Tada pradėjau draugauti ir su būsima žmona. Pamenu, ji sakė: "Ko tu važiuosi į tą Ukrainą, pažiūrėk, koks gražus mūsų kraštas". Ilgai nesvarstęs persikrausčiau pas išrinktąją į uostamiestį. Nuo 1987 metų save galiu vadinti klaipėdiečiu.

– Kaip susipažinote su žmona?

– Jau žinodamas, kad tarnausiu Ukmergėje, gavau porą savaičių atostogų Adlerio mieste prie Juodosios jūros. Gatvėje pamačiau stovintį automobilį lietuviškais numeriais ir labai gražią merginą. Ji taip pat poilsiavo. Susipažinome, pradėjome bendrauti. Mūsų draugystė persikėlė į Lietuvą, kur tęsėsi dar metus, kai nusprendėme "padėti parašus". Taip vedžiau klaipėdietę. O mano uošvė kilusi iš Telšių.

Žemaičiai – puikūs žmonės

– Kokie jums, slaviško kraujo atstovui, pasirodė žemaičiai?

– Puikūs žmonės. Apskritai atvykus į Lietuvą, man, jaunam žmogui, visa kultūra čia atrodė labai žavi. Aplinkiniai – ramesni, mažiau skubantys. Miestuose buvo labai gražu, švaru ir saugu. Tais laikais mums, ukrainiečiams, baltarusiams, Pabaltijo šalys atrodė tikras užsienis. Atvykus čia, jausdavai, kad gyvenimas verda kitaip, europietiškai. Man tai buvo priimtina. Pamenu, po milžiniško Donecko Klaipėda pasirodė labai jauki. O didžiausią įspūdį paliko šalia esanti jūra.

– Su žmona susilaukėte dukros, kuri šiuo metu gyvena užsienyje. Ar sunku buvo vienturtę paleisti iš namų?

– Niekada nesistengėme daryti įtakos savo vaikui. Baigusi mokslus, Kristina išvyko į Londoną, kur universitete baigė fotomeno studijas. Su žmona atsargiai paklausiame: "Gal grįši?" Bet dukrai ten turbūt geriau. Gal tikrai jaunimui užsienyje daugiau vietos saviraiškai, kultūrinis gyvenimas turtingesnis. 2012 metais dukra susituokė su italu. Vaikų dar neturi. Laukiame.

– Jūsų žmona – klaipėdietė, uošvė – žemaitė, žentas – italas, pats esate ukrainietis. Kaip jaučiatės tokioje kosmopolitiškoje kompanijoje?

– Puikiai. Taip, viskas tikrai labai susimaišę, bet ar nuo mūsų priklauso šie dalykai? Niekada vaikui nedariau spaudimo. Dukrai galiu duoti tik draugišką patarimą, o tolimesni sprendimai priklauso jai. O kas būtų, jei aiškindamas pats suklysiu? Liksiu kaltas.

– Dabar, kai Ukrainoje vyksta kruvini įvykiai, sekate žinias?

– Žinoma, nuolat domiuosi situacija, kiekvieną dieną skaitau, kas darosi Kijeve. Tai, kas vyksta mano gimtinėje, yra didžiulė tragedija. Ukrainoje dar gyvena mano mama. Vis pasiūlome jai persikraustyti į Klaipėdą, bet ji atsisako. Tačiau atvykusi pas mus paviešėti labai džiaugiasi, kad gyvenu gražioje, europietiškoje aplinkoje. Čia ir aptarnavimas kitoks, ir transporto problemų nėra. Bet gyventi čia nuolat dar nenori – gimtinėje jos draugai, o ir sveikata dar leidžia pajudėti.

Du cepelinai – pats tas

– Regis, lietuviai jums prie širdies jau nuo atvykimo. Kas dar žavi šalyje?

– Žinote, labai mėgstu gaminti. Kai atvykau į Lietuvą, žmona mane pavaišino cepelinais. Man taip patiko, kad pradėjau juos virti pats. Kai tik šeimoje būna kokia nors šventė, visada ruošiu šį nacionalinį lietuvių patiekalą. Ir atvykusiems draugams pirmiausia patiekiu cepelinų. Visi sako, kad labai skanu.

– Kiek vienu sykiu suvalgote cepelinų?

– Du tikrai suvalgau. Vieno gal ir per mažai, o du – pats tas. Tiesa, dar ir suši mėgstu gaminti. Patinka pasisukioti virtuvėje, man tai – puikus atsipalaidavimo būdas. Ypač savaitgalį, kai niekur nereikia skubėti.

– O ukrainietiškos virtuvės patiekalais galite pavaišinti?

– Barščius galiu išvirti, bet ir lietuviški šaltibarščiai – ne ką prastesni.

– Žmona turbūt džiaugiasi tokiu rūpestingu ir gaminti mėgstančiu vyru?

– Gardžiais patiekalais mane palepina ir žmona. Vieną kartą aš jai pagaminu, kitą – ji man.

Turguje – atsakomybė tik pačiam

– Politikoje esate daug metų. Ar buvimas viešu asmeniu nevargina?

– Kiek žmonių, tiek ir nuomonių. Užsiimdamas šia veikla, ilgą laiką supratau vieną dalyką: ką tu bedarytum, kokį sprendimą bepriimtum, visada bus tokių, kurie liks ir patenkinti, ir nusivylę. Žinojau, kad jei esi viešas žmogus, gali sulaukti visko: ir spaudos rašinių, ir oponentų kalbų. Yra, kaip yra. O eidamas į politiką tai suvoki ir tam ruošiesi. Tačiau ši sfera – labai įdomi.

– Visai neseniai, po septynerių metų darbo Klaipėdos savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoju, tapote Naujojo turgaus direktoriumi. Kokie pirmieji įspūdžiai? Ramiau?

– Veikiausiai atvirkščiai. Savivaldybėje dirbome komandoje, sprendimus priimdavome kolegialiai. O dabar už viską esu atsakingas pats ir sprendimų našta krenta ant mano vieno pečių. Tačiau atsirado ir daugiau galimybių. Turėdamas kokią nors viziją, galiu ją bandyti įgyvendinti. Naujajame turguje veikti tikrai turiu ką. Noriu, kad jis taptų Klaipėdos traukos objektu.

– O pačiam jums tenka apsipirkti savo vadovaujamame turguje?

– Žinoma. Pats patyriau, kad prekybos centro produkcija labai skiriasi nuo ūkininkų užaugintų daržovių ar vaisių. Didžiosiose parduotuvėse nusiperki gal ir pigesnių bulvių, bet kad iš jų maža naudos.
– Pakeitęs darbovietę dar pasidomite buvusių bendradarbių veikla savivaldybėje?

– Taip, internetu stebiu tarybos posėdžius. Įdomu, ką politikai šneka, diskutuoja, kuo užsiima. Vis tik daug metų teko dirbti, viskas pažįstama, sava. Pakeitęs darbą, nuo miesto aktualijų neatitolau ir toliau seku naujienas, domiuosi priimamais sprendimais.

Kelionės priverčia taupyti

– Kokių pomėgių turite?

– Kartu su žmona labai mėgstame dviračius. Dažnai miname pedalus iki jūros ir atgal, į Juodkrantę. Rekordų nesiekiame ir labai tolimų distancijų nesirenkame – keliaujame savo malonumui. Be to, labai mėgstame išvykti į užsienį. Taupome ir skaičiuojame, kad vėliau galėtume savaitei ar dviem nuvykti ten, kur nebuvome. Nuo 1993 metų, kai turizmas Lietuvoje pradėjo klestėti, ir pradėjome poilsiauti užsienyje. Pamenu, pirmosios viešnagės buvo dar autobusais, kai juose reikėdavo ir miegoti.

– O Ukrainą ar aplankote?

– Labai retai. Prieš trejus metus viešėjome ten kelias savaites. Vis tik norisi pasižiūrėti kitą pasaulį. Dabar labai norėtume pamatyti Peru. Reikia tikėti, kad kada nors pavyks.

– Paminėjote taupymą. Dauguma žmonių turbūt galvoja, kad politikai ir valdininkai sėdi ant pinigų maišo.

– Kiekvienam palinkėčiau padirbėti savivaldybės administracijoje ir pamatyti, jog žmogus įsivaizduotų, apie ką kalba. Neretai ir labai aukštą kvalifikaciją turintys valstybės tarnautojai neuždirba tiek, kiek kiti kad galvoja. O ir padirbėti tenka iki vėlyvo vakaro, jog spėtum viską padaryti iki numatyto termino.

Ukrainos krepšininkų nepalaiko

– Kaip žiūrite į Lietuvoje garbinamą krepšinį?

– Dar nuo vaikystės mėgau šį žaidimą. Tik ūgio pritrūko jaunystėje, bet pažaisti moku ir galiu.

– Krepšinio varžybas aplankote?

– Taip, ir labai sergu už mūsų miesto komandą. Tiesa, kai lietuviai žaidžia su kuria nors Ukrainos krepšinio ekipa, manęs teiraujasi, ką palaikau.

– Ir ką gi?

– Žinoma, kad lietuvius. Vis tik daugiau laiko savo gyvenime praleidau Lietuvoje nei Ukrainoje. Čia žmonės man jau artimesni.

Vizitinė kortelė

Gimė 1963 m. sausio 26 d., Donecke, Ukrainoje.

1980 m. baigė vidurinę mokyklą ir įstojo į Donecko politechnikos institutą, kurį baigė 1985 m. ir įgijo inžinieriaus mechaniko specialybę.
1985–1987 m. tarnavo Tarybinėje armijoje Ukmergės rajone.
1988–1995 m. dirbo Klaipėdos muitinėje vyr. inspektoriumi.
1991 m. ėjo Žvejybos uosto muitinės posto viršininko pareigas.
1995–2001 m. dirbo įmonėje "Volmeta" Klaipėdos skyriaus viršininku, prezidento padėjėju.
2001–2007 m. dirbo bendrovės "Klaipėdos Smeltė" krovos darbų vadovu.
2000–2007 m. buvo Klaipėdos miesto tarybos narys.
2007–2014 m. dirbo Klaipėdos savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoju.
Nuo 2014 m. yra Naujojo turgaus direktorius.

Vedęs. Žmona – Edita. Turi dukrą Kristiną.