"Nereikėjo jam taip pasielgti. Tiek visko įdomaus įvyko. Dažnai pagalvoju, kad būtų pasidžiaugęs", – šiandien sako prieš 20 metų ties Lenino paminklu susideginusio Vytauto Vičiulio našlė Regina.

Turistai nepažino vado

"Jis buvo žmogus kūrėjas ir protestuotojas. Tikiu, kad šiandien jis daug kuo stebėtųsi, aptarinėtų, bet būtų nemažai dalykų, kurie sukeltų jam nuostabą, pyktį ir norą priešintis", – kalbėjo R.Vičiulienė.

Keturiasdešimtmetis V.Vičiulis tuomet Lenino vardu vadintoje Atgimimo aikštėje susidegino vėlų 1989 m. kovo 2-osios vakarą. Jis buvo vienas iš kelių dešimčių lietuvių, taip nutraukusių savo gyvenimą dėl politinių motyvų.

Tąnakt netoliese gyvenantys žmonės girdėjo vyro riksmą. Tačiau incidento pėdsakus skubėta panaikinti kaip galima greičiau. Tą pačią naktį su dėde į kūrybines dirbtuves sutuoktinio ieškoti susiruošusi R.Vičiulienė, eidama pro aikštę, girdėjo barškant kibirus bei brūžuojant šluotas. Bet tada ji dar nesuprato, kad tai buvo ne kasdienio valytojų darbo garsai, o paskubomis tvarkančiųjų gyvo fakelo pėdsakus triūsas.

Po metų Adolfo Bušausko dėka toje vietoje atsirado kuklus paminklas. Vieniems jis primena padėtą sutuoktuvių žiedą, kitiems – urną.

Tais laikais, kai aikštėje teberymojo Leninas ir jau buvo paminklas V.Vičiuliui, šis keistas derinys buvo pagimdęs gyvą anekdotą. Mat Leninas nebeturėjo postamento ir užrašo, be to, stovėjo ne su tradiciškai atkišta į priekį ranka, o santūriai susinėręs jas už nugaros. Kartą kelios rusakalbės turistės susidomėjo paminklu, paskaitė užrašą ties simboline urna, kad tas didysis žmogus – Vytautas Vičiulis. Viena svetimšalių tada garsiai nusprendė: "Nieko nuostabaus – visi lietuvių didvyriai Vytautai".

Lemtingai lydėjo Leninas

Vargu ar V.Vičiulis tikėjosi, kad bus sutapatintas su proletariato vadu, tačiau jo gyvenime Leninas nenoromis suvaidino nemažą vaidmenį. Pirmąkart su būsimąja žmona Regina jis susitiko lenininės talkos metu. Vėliau, pradėjęs gilintis į filosofiją, jis atidžiai skaitė ir pasibraukdavo ne tik tokių mąstytojų, kaip Seneka, raštus, bet studijavo ir Lenino veikalus.

Panašu, kad ir savižudybės vietą V.Vičiulis taip pat pasirinko ne atsitiktinai.

Šiandien centrinėje Klaipėdos aikštėje Lenino nebėra, o kuklus paminklas V.Vičiuliui stovi. Tik vargu ar kiekvienas uostamiestyje gyvenantis žmogus žino, kas buvo tas žmogus.

Skaudžiai išgyveno neteisybę

Skuodo rajone Aleksandrijos kaimo bendruomenės aktyvistai renka medžiagą apie šviesius bei nusipelniusius krašto žmones. Mokykloje dirbanti Irma Baužienė tikino surinkusi visą įmanomą informaciją apie kraštiečio V.Vičiulio kūrybą bei likimą.

V.Vičiulio tėviškė – už trijų kilometrų nuo Aleksandrijos, keletą metų žmogus šiame kaime lankė mokyklą.

"Jis tikrai nėra didvyris. Norėčiau, kad atminimas apie Vytautą liktų kaip apie jautrų, nesuprastą, menišką žmogų, – teigė našlė. – Nevertindama jo poelgio, turiu pasakyti, kad būdamas savamokslis dailininkas, jis turėjo ypatingą gamtos pajautą."

V.Vičiulis buvo įgijęs elektriko profesiją, ilgą laiką dirbęs pagal išsilavinimą, perėjo dirbti į restauravimo dirbtuves ir labai džiaugėsi patekęs į bendraminčių kolektyvą. Su bendradarbiu Vytautu Narmontu pradėjo lankyti folkloro ansamblį, kuriam vadovavo Irena Nakienė.

Nors darbas dirbtuvėse džiugino, po kiek laiko V.Vičiulis pradėjo suvokti, kad restauruojant nemažai senųjų interjero detalių sugadinama negrįžtamai. Paveldą labai vertinęs vyras dėl tokio barbariško elgesio nervinosi, pyko ir ginčijosi su vadovais. Našlė įsitikinusi, kad būtent dėl tokių nesutarimų V.Vičiulis paliko restauratoriaus darbą.

Reikalavo laisvės kūrybai

Po kelių mėnesių jis įsidarbino Jūrų muziejuje etnografinės sodybos sargu. "Nors pinigų gaudavo mažiau, bet šis darbas jį labai džiugino – likdavo laiko skaitymui, jūrai, miškui, – prisiminė R.Vičiulienė. – Jis netausojo savęs. Keliskart bandžiau paprašyti, kad pailsėtų, mažiau tapytų, pabūtų namuose, bet jis buvo neperkalbamas. Buvome nuo pat pradžios susitarę, kad duosiu jam visišką laisvę kūrybai. Kartą vėlų vasaros vakarą nuėjau jo aplankyti į dirbtuves ir radau laistantį gėles. Neturėjau pagrindo įtarti juo kažkuo negeru."

Tuo pačiu metu V.Vičiulis gilinosi į ekologijos problemas, domėjosi gamta ir net buvo sumanęs įsikurti kaime. Tačiau netrukus suprato, kad patriarchalinio kaimo su draugiškais kaimynais, natūriniu ūkiu bei liaudies dainomis jau neberas, ir atsisakė minties palikti Klaipėdą.

Ansamblio vadovė I.Nakienė prisiminė, kad V.Vičiulis ypač jautriai pagaudavo liaudies dainų prasmę, buvo be galo vienišas ir jautėsi nesuprastas aplinkinių.

"Tėvynė Vytautui buvo kažkas daugiau, nei tas žodis reiškia daugeliui mūsų. Jis daug skaitė, dažnai skolindavosi iš manęs knygų. Pavadinčiau jį šventu naivuoliu, – teigė I.Nakienė. – Pamenu, per laidotuves jautėmės patys lyg apdegę. Vėliau susirinkę Vytauto atminimui giedojome žemaitiškas dainas ir plūdome ašaromis. Kalbų nebuvo, jų ir nereikėjo."

Nusivylė naująja konstitucija

1989 m. vasario 28 d. "Komjaunimo tiesa" išspausdino naują Tarybų Lietuvos konstituciją. R.Vičiulienė prisimena, kad ilgas valandas sutuoktinis studijavo šį įstatymą, pagaliau atėjo pas ją, pamojavo laikraščiu ir pratarė: "Nieko gero nebus".

Po V.Vičiulio žūties našlė, draugai bei pažįstami prisiminė paskutiniuosius vyro žodžius ir suprato, kad jis planavo lemtingą žingsnį.

"Žiūrėk, Reginėle, butą", – švelniai skuodiškių tarme pasakė savo moteriai vieną paskutiniųjų dienų Vytautas.

Prieš dieną iki savižudybės V.Vičiulis bandė pasikalbėti su miesto galva tada buvusiu Vytautu Čepu. Šis buvo beišeinąs iš kabineto, tad V.Vičiulis nepanoro jo trukdyti. Abu vyrai išėjo į lauką. V.Čepas vėliau pasakojo manęs, jog tai buvo keistas lankytojas, – atsisukęs pamatė, kad V.Vičiulis žiūri jam pavymui. Šis sunėrė virš galvos rankas ir parodė draugišką lyg ir solidarumo ženklą. Ką tąkart jis norėjo papasakoti V.Čepui, neaišku.

Geriausiam draugui V.Narmontui Vytautas prasitarė iškrėsiąs šposelį, tačiau nieko bloga neįtaręs draugas nesigilino į šiuos žodžius.

I.Nakienė pamena, kad kovo 2-ąją į repeticiją atėjo tik viena moteris. Abi buvo labai pavargusios. "Nežinau, kodėl, bet man kilo noras pakeliui namo aplankyti V.Vičiulį. Jis dažnai atrodė pavargęs bei prislėgtas. Viena nenorėjau eiti, bet ta moteris skundėsi skaudančia galva. Taip ir nenuėjome pas Vytautą. Namuose akys užkliuvo už jo dovanoto paveikslo. Rytą, kai kažkas papasakojo apie aikštėje susideginusį žmogų, kažkodėl iškart pagalvojau apie V.Vičiulį", – prisiminė I.Nakienė.

Tarp drabužių – trispalvė

R.Vičiulienė pasakojo, kad paskutiniąją savaitę vyras daugiau laiko leisdavo namuose. Kovo 2-ąją skambino mamai ir seseriai. Pokalbio metu užsiminė, kad padėti darbuotis neatvažiuos, nes nebeturįs laiko. "Turiu tik Lietuvos vėliavą. Reikia kovoti. Sudie!" – tokie buvo paskutiniai namiškiams ištarti jo žodžiai.

Vyriausioji sesuo, lyg nujausdama negera, kitą rytą pirmuoju autobusu atskubėjo į Klaipėdą. Tačiau V.Vičiulis jos atsisveikinimo žodžių nebeišgirdo. Buvo nudegę 98 proc. jo odos. Kovo 3-iosios vakare gyvybė užgeso.

Po Lietuvą nuvilnijo gandas, kad V.Vičiulis susidegino, susisupęs į Lietuvos vėliavą.

Pareigūnų pakviestai atpažinti vyro daiktų R.Vičiulienei, be apdegusių drabužių, parodė ir gabalą audeklo. "Tai buvo trispalvės vėliavos spalvų atraiža. Ilgai galvojau, kur aš ją anksčiau buvau mačiusi. Lyg muziejaus sodyboje, lyg dirbtuvėse. Vėliau atidžiau įsižiūrėjusi daugelyje Vytauto natiurmortų pamačiau trispalves draperijas", – dalijosi prisiminimais našlė.

Dukra paveldėjo atkaklumą

V.Vičiulis palaidotas Laugalių kapinėse. Prieš keletą metų V.Vičiulienė pardavė butą Klaipėdos senamiestyje ir persikėlė gyventi į Gargždus – arčiau savo gimtinės bei kapų. Vienintelė poros dukra baigė anglų filologijos studijas ir apsigyveno Vilniuje.

R.Vičiulienė jau džiaugiasi anūkėle ir dažnai pagaili, kad negali šiuo džiaugsmu pasidalyti su Vytautu.

Našlė tikino, kad dukra Ingrida perėmė visą tėvo esmę – esanti užsispyrusi, atkakli ir net paveldėjusi tėvo kraujo grupę.

Paminklas: minint V.Vičiulio mirties metines aikštėje įamžintas jo atminimas.