Daugeliui žmonių turbūt naujiena, kad ir šiais laikais būna knygnešių. Vienas jų – klaipėdietis Vytautas Vileiša beveik dešimt metų veža lietuvišką spaudą Kaliningrado srities lietuviams.

Sieja save su Vileišiais

Kokie ryšiai sieja V.Vileišos protėvius su XIX a. pabaigos – XX a. pradžios šviesuoliais Petru, Jonu ir Antanu Vileišiais, klaipėdiečiui kol kas nepavyko išsiaiškinti. Tačiau jis įsitikinęs, kad giminystės ryšio esama.

V.Vileiša bandė rasti būdą pabendrauti su Jono Vileišio anūke Dalia Bobeliene, tačiau susisiekti su garsios giminės palikuone jam taip ir nepavyko. Vyras įsitikinęs, kad giminystė su garsiąja šeima galbūt prasiveržė siekiu svetur gyvenantiems tautiečiams nešti lietuvišką žodį. Noras tai daryti V.Vileišos širdyje užgimė jau seniai.

Kaip svarbu laiku gauti spaudą, kitokius leidinius, jis suprato dar tada, kai būdamas jaunas tarnavo sovietų kariniame jūrų laivyne. Tada laikraščiai jo tarnybos vietą pasiekdavo tik apie pietus. Jaunas karys V.Vileiša dar prieš pusryčius nubėgdavo kelis kilometrus ir parnešdavo spaudą.

Sukaupė pluoštą pasų

Važinėti į Kaliningrado sritį V.Vileiša pradėjo 1999 m. pradžioje. Nuo to laiko pasieniečiai priantspaudavo dešimt šio klaipėdiečio pasų, kuriuos knygnešys ketina perduoti Muitinės muziejui Vilniuje. Pasirodo, šis muziejus turi knygnešių archyvą.

Dabar klaipėdietis naudojasi ilgalaike viza, tad greitai paso keisti jam neteks.

Iki Lietuvos pasienio šių dienų knygnešys nuvažiuoja nemokamai, tokią paramą jam teikia Klaipėdos autobusų parkas. Iki Sovetsko dažną kartą jį paveža pakeleivingos mašinos.

Abiejų šalių muitininkai bei pasieniečiai šį vyrą puikiai pažįsta, ne vienas jų iš V.Vileišos sulaukia dominančios literatūros.

Kaliningrado srities lietuviams V.Vileiša nuveža dienraščius "Klaipėda", "Vakarų ekspresas", "Lietuvos rytas", "Lietuvos žinios", trimis kalbomis leidžiamą žurnalą "Jūra", lietuviškų knygų.

Apdovanojimas – geras žodis

Neretą kartą klaipėdietis keliauja su didžiuliais ir be galo sunkiais nešuliais. Tačiau net ir blogas oras bei fiziniai sunkumai neatšaldo V.Vileišos noro suteikti džiaugsmo tautiečiams. Vyras pasakojo namo grįžtąs su geru atlikto darbo jausmu.

Dar vienas stimulas, verčiantis V.Vileišą vėl ir vėl susiruošti į varginančią kelionę – galimybė susitikti su šviesiais žmonėmis, pajusti dėkingumą, pasisemti gerumo.

V.Vileiša negali pasakyti, kad jo darbas menkai įvertintas tėvynėje. Jis apdovanotas Sausio 13-osios medaliu, Lietuvos tūkstantmečio garbės ženklu. Tačiau knygnešys prasitarė, jog viena didžiausių dovanų jam – Lietuvos generalinio konsulato Kaliningrado srityje kultūros atašė Arvydo Juozaičio žodžiai, jog jo darbas labai reikalingas ir vargu ar materialiai atlyginamas.

66 metų V.Vileiša pastaruoju metu skundžiasi kojų skausmais, tad važiuoti su sunkiais nešuliais jam vis sunkiau. Anksčiau į Kaliningrado sritį per mėnesį susiruošdavęs penkis ir daugiau kartų, šiemet jis pramintais takais dar nekeliavo, nes pasiligojo. Kitą savaitę, po Valstybės atkūrimo šventės, V.Vileiša ketina vėl važiuoti į Kaliningrado sritį. Vyras kremtasi, kad dar neįteikė šių metų kalendorių. Kaliningrado srityje jo laukia lietuvių bendruomenė, katalikų kunigai bei konsulato darbuotojai.