Maištavimas atvedė į bažnyčią

– Baigėte Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos konservatoriją, taigi tarsi esate linkęs į menus. Kaip pasirinkote kunigystę?

– Nebuvau menininkas, mokykloje man visada labiau sekėsi tikslieji mokslai, o muzika, pagal klasikinį supratimą, yra savotiška matematikos sritis, nes ten reikia skaičiuoti tonus, pustonius. Tikru menininku taip ir netapau, nes tikslusis pradas pernelyg užgožė tą meninį polėkį. Pasukau į kunigystę, tas pašaukimas atėjo palaipsniui. Bažnyčia man buvo miela nuo pat vaikystės. Ir muzikinis bažnyčios gyvenimas man buvo mielas, aš ten vis sukinėdavausi prie vargonų, norėjau išmokti jais groti, būtent per bažnyčią priėjau prie muzikos.

– Augote dar sovietmečiu. Ar nebuvo tokių veikėjų, kurie įspėjo, grasino ar liepė neiti į bažnyčią?

– Mano tėvai bažnyčią lankė kiekvieną sekmadienį ir aš eidavau kartu su jais. Laisvalaikiu vargonininkas mane pamokė groti vargonais. Kai stojau į muzikos mokyklą, mano gyvenimas jau sukosi aplink bažnyčią. Be abejo, mokykloje mokytojai žinojo, kad joje lankausi. Tokie laikai tada buvo. Ir net kelis kartus buvo mane pakvietę "auklėjamajam" pokalbiui, detalių neatsimenu, bet į tai tada pažiūrėjau kaip į tam tikrą nuotykį, savotišką maištą, savo tapatybės ieškojimą.

Popiežius paliko įspūdį

– Jums teko groti vargonais ir per popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą Lietuvoje, kai Šventasis Tėvas aukojo mišias. Kaip jus parinko šiai misijai, juk tada tebuvote dar tik seminaristas?

– Tuomet dar mokiausi Kauno kunigų seminarijoje, buvau baigęs du kursus. Tada jau ir seminarijoje per mišias grodavau vargonais. Pamenu, dar vasarą gavau laišką iš seminarijos vadovybės, kur manęs teiravosi, ar galėčiau pagroti per popiežiaus aukojamas mišias. Per atostogas atvykau į seminariją, man davė visą programą, prasidėjo repeticijos. Mišiose chorams dirigavo Petras Bingelis, o aš akompanavau, grojau vargonais. Kiek vėliau supratau, kodėl tai įvyko, nes groti per popiežiaus mišias buvo norinčiųjų ir daugiau. Spėju, kad tuomet miesto bažnyčių chorai ir vargonininkai tarpusavyje konkuravo dėl to. Ir tada buvo pasirinktas neutralus variantas – nuspręsta, kad per mišias vargonuos seminaristas. Taip dėl tų asų ir profesionalų konkurencijos ta garbė teko man.

– Ar tada jums teko pabendrauti su popiežiumi?

– Per tą vizitą neteko. Tačiau su popiežiumi Jonu Pauliumi II susitikome vėliau, kai su seminaristais išvykome į Romą. Tai buvo mano pirmoji kelionė į užsienį. Bendroje audiencijoje teko prie jo arčiau prieiti. Kai kurie stengėsi jam ranką paduoti, prisiliesti. Aš nedrįsau. Tačiau pamenu, kad ir be to įspūdis buvo labai didelis.

Susitikimai: vos prieš mėnesį naujas pareigas pradėjęs eiti Telšių vyskupas A. Jurevičius neretas svečias ir Klaipėdoje – jis su klaipėdiečiams gerai pažįstamu kunigu Viliumi Viktoravičiumi (dešinėje) šią savaitę dalyvavo renginyje ir susitiko su miesto vadovu Vytautu Grubliausku. / Vytauto Liaudanskio nuotr.

– Ar jis bandė su jumis kalbėtis lietuviškai?

– Jonas Paulius II savo audiencijų metų kalbėdavo daugybe kalbų. Kai po jo mirties popiežiumi tapo Benediktas XVI, paskui Pranciškus, jie apsiribojo tik italų, kartais anglų ar kokia kita kalba, kurią moka. Jonas Paulius II stengėsi išmokti kuo daugiau kalbų, kad bent galėtų perskaityti ar pasakyti keletą frazių ta kalba. Jis darė viską, kad prabiltų ir lietuviškai, jau tada, kai buvo šv. Kazimiero 500 metų jubiliejus 1984 m. ar pažymint Lietuvos krikšto apvalią datą 1987 m. Visada Jonas Paulius II jautė meilę Lietuvai, tačiau tą meilę jis jautė ir kitiems kraštams, net ir į Afriką nuvykęs stengėsi ką nors pasakyti jų vietine kalba. Bet tam prieš tai reikėdavo ir pasiruošti. Yra žinoma, kad kunigas Stasys Žilys, gyvenęs Romoje, buvo Jono Pauliaus II lietuvių kalbos mokytojas. Jį popiežius pasikviesdavo, kai ruošdavosi kokiai nors prakalbai į lietuvius, tada prašydavo korepetitoriaus pagalbos, kad padėtų išmokti teisingai perskaityti tekstą.

Prisilietimas prie palaimintųjų

– 10 metų buvote T. Matulionio beatifikacijos bylos notaras. Ką tai reiškia? Ką atradote ir sužinojote apie šią išskirtinę asmenybę?

– Tai buvo atradimų laikotarpis, ir nemanau, kad jis yra pasibaigęs. Teko vartyti daugybę archyvų. Šiaip mes dar daug dokumentų nesame gavę, nes jie yra saugomi Rusijoje, jie mums nėra prieinami. Kai kurie dokumentai mums pateko net atsitiktiniu būdu. Pavyzdžiui, kreipdavomės į Rusijos archyvą, prašydami tam tikros medžiagos, gaudavome atsakymą, kad jie nieko neturi. O paskui kas nors nuvažiuodavo tyrinėti kažkokių kitų klausimų ir atrasdavo tai, ko mes prašėme. Kai parveždavo tas kopijas, tada ir suprasdavome, kad dar yra mums nežinomų dokumentų. Tie 10 metų atradimai buvo įdomūs ir nemanau, kad jie pasibaigė. Šiuo metu šias pareigas esu perdavęs kitiems žmonėms Kaišiadorių vyskupijoje.

Bažnyčia eina ten, kur yra žmonės.

– Gal jums teko tirti ir kitų tikėjimo kankinių bylas?

– Kai dar dirbau Kaune, tuo metu buvo pradėtos dviejų moterų – Adelės Dirsytės ir Elenos Spirgevičiūtės beatifikacijos bylos. Teko susipažinti ir su jų gyvenimais. Turiu svajonę ateityje padėti išleisti E. Spirgevičiūtės dienoraštį, kuris yra labai įdomus. Be to, Telšių vyskupija yra gerokai pasistūmėjusi dėl vyskupo Vincento Borisevičiaus beatifikacijos bylos. Dokumentai jau išsiųsti į Romą. Jau paskirtas kunigas, kuris turės ta byla rūpintis. Šventųjų skelbimo kongregacija tuo aktyviau turėtų užsiimti jau šį rudenį. V. Borisevičius sovietų buvo suimtas, kankintas ir sušaudytas pokario metais Vilniuje KGB rūsiuose. Jo kapas ilgai buvo nežinomas ir tik atgavus nepriklausomybę buvo atrasti dokumentai, kur kas palaidotas. Ten aptikta daugybė nužudytųjų, pakastų Tuskulėnų parke Vilniuje. V. Borisevičiaus palaikai surasti ir pargabenti į Telšių katedros kriptą. Tad ir Žemaitija turi tokį kankinį, kuris nepasidavė ir neišdavė savo idealų, neišdavė pačios krikščionybės ir kitų žmonių. Su juo buvo susidorota, bet jis buvo nepalaužtas.

– Ar daug Lietuvoje tokių tikėjimo kankinių?

– Lietuvoje tokių galima priskaičiuoti tūkstančius, tarp jų ir palaimintasis T. Matulionis, ir vyskupas V. Borisevičius, ir arkivyskupas Mečislovas Reinys. Jie buvo ganytojai. Juos ir norėjo palaužti pirmiausia. Jėzus sakė, jei užgausi piemenį, tai ir kaimenė išsilakstys. Sovietai tikėjosi, jei vyskupus likviduos, tai ir likę žmonės pakriks, jais bus lengviau manipuliuoti ir formuoti juos pagal jų ideologiją.

Apie pareigas ir mokesčius

– Jau mėnesį einate Telšių vyskupo pareigas. Ar jau apsipratote?

– Pirmas dvi savaites tik meldžiausi, nes kaip tik prasidėjo Žemaičių Kalvarijos atlaidai, trukę 12 dienų. Paskui dar tris dienas vyko kunigų rekolekcijos. Per tas intensyvias maldas įėjau į tas pareigas, o dabar, pastarąsias dvi savaites, intensyviau pradedame darbuotis, lankome parapijas, nes dėl karantino grupės, pasiruošusios Sutvirtinimo sakramentui, negalėjo jo priimti. Dabar kaip tik teikiamas Sutvirtinimo sakramentas.

– Praeitą savaitę viešumoje pasirodė popiežiaus Pranciškaus ketinimai uždrausti imti pinigus už religines apeigas, kol kas tik Italijoje. Kaip manote, ar tai palies ir Lietuvą?

– Kiekviena valstybė turi savo sistemą, kaip išlaikyti bažnyčią. Italijoje, kaip ir Vokietijoje, katalikai moka mokesčius. Valstybinė mokesčių inspekcija juos surenka ir paskui bažnyčios iš to mokesčio yra išlaikomos. Lietuvoje tokio mokesčio nėra, yra savanoriškos aukos. Ir paprastai žmonės atsilygina, kai jie prašo kokio patarnavimo – dėl palaidojimo, krikšto ar mišių aukos. Iš to išlaikoma pati bažnyčia, jos sielovadinė misija. Mūsų padėtis yra kiek kitokia nei kitų Vakarų Europos kraštų. Pas mus nėra kažkokių specialių mokesčių bažnytinėms bendruomenėms.

– Tai reiškia, kad šis popiežiaus potvarkis Lietuvos nepaliestų?

– Pas mus nėra nustatytų mokesčių už apeigas, yra auka. Aišku, žmonės klausia, koks aukos dydis. Bet jei žmogus negali paaukoti, už jį paaukoja kiti, vis tiek tos apeigos įvyksta. O toje pačioje Italijoje mokestis, pavyzdžiui, už krikštą ar santuoką gali siekti ir po 200 eurų. Popiežius atvykęs iš kitos šalies, iš Argentinos, kur kitokia kultūra ir tokia suma ten galbūt yra pusės metų atlyginimas.

Bažnyčia eina arčiau žmonių

– Buvo kalba, kad senąjį Klaipėdos pašto pastatą Liepų gatvėje būtų galima pritaikyti vyskupijos kurijai ar sielovadai. Ką apie tai manote?

– Girdėjau apie tokią iniciatyvą. Žinau, kad visuomenės diskusijoje, kam geriausiai būtų galima panaudoti šį pastatą, dalyvavo ir tuometis Telšių vyskupas Kęstutis Kėvalas. Mano žiniomis, buvo kalbėta, kad senasis paštas galėtų tapti kurijos padaliniu ar pritaikytas sielovadai, tačiau tos idėjos toliau nevystomos.

– Ar vyskupijai reikėtų senojo pašto pastato?

– Gal ir nereikėtų. Pirmiausia, tai yra yrantis, byrantis kultūros paveldo paminklas, kitas dalykas, tai yra valstybės turtas. Ir valstybė turbūt jį parduos. Vyskupija tame aukcione dalyvauti nežada. Manyčiau, kad tas pastatas atras savo paskirtį, kuri bus priimtina ir Klaipėdos gyventojams. Sielovada gali būti vykdoma nebūtinai senuose pastatuose ir kultūros paveldo apsaugos zonose. Kitas dalykas – ten yra miesto centras, o centre ne itin daug žmonių gyvena. Bažnyčia eina ten, kur yra žmonės. Tokiu atveju, mums yra geriau eiti arčiau žmonių, o ne link kultūrinių vertybių.