Pagonybės laikus menantis ąžuolas, išstovėjęs mažiausiai šešis šimtus metų, buvo sunaikintas per Lietuvos karaliaus Mindaugo, kuris pirmasis pakrikštijo šalį, karūnavimo metines. Legendomis apipintas ąžuolas mįslingai užsiliepsnojo per pirmadieninę audrą pajūryje, po žaibo smūgio.

Prakeiksmas: nerado vandens

Neįtikėtino įvykio liudininke tapusi Kretingos rajone esančio Plokščių kaimo gyventoja Rima Kupreščenkienė pasakojo, kad lygumoje ant kalvelės augęs ąžuolas užsidegė po žaibo kirčio į pačią medžio šerdį.

Vietiniai stebėjosi, kad šis medis užsidegė iš vidaus, esą toks taiklus buvęs žaibo smūgis. O degančio ąžuolo vaizdas priminė mistinę būtybę, lyg būtų atsivėrę pragaro vartai.

"Ąžuolas auga atviroje vietoje, pievose. Turbūt todėl į jį ir pataikė žaibas. Suskambo telefonas ir kaimynė pranešė, kad dega mūsų kaimo įžymybė. Visi puolėme jo gesinti", – pirmadienio įvykius prisiminė moteris.

Gyventojai – kas automobiliais, kas pėsčiomis – pasileido ąžuolo link. Žmonės iškvietė ir ugniagesius.

"Pusantro ar du kilometrus teko skubėti. Juk tai kaimo didybė, vykome gelbėti. O ir automobiliais privažiuoti sunku, paskui pėsčiomis jau bėgome. Kibirais tokio ąžuolo neužgesinsi. Nors mėginome. Šalia yra kanalas, tačiau po sausros jis tuščias, ten nėra nė lašo vandens. Lyg prakeiksmas", – pasakojo moteris.

Plokščių kaimo žmonėms beliko tik susigūžus stebėti, kaip jų akyse nyksta dešimtis kartų menantis kaimo paminklas.

Vakare užsidegė dar kartą

Atskubėję ugniagesiai spėjo užgesinti šimtametį medį, tačiau vakare jis ėmė vėl smilkti.

"Pirmą kartą ąžuolas užsidegė apie pusę dešimtos ar dešimtą valandą ryto. Ugniagesiai juk užgesino liepsnas. Dar džiaugėmės, kad liko kelios šakos, iš kurių medis galėjo vėl sulapoti. Tačiau vakare pakilęs smarkus vėjas vėl įpūtė liepsnas, ąžuolas užsidegė antrą kartą. Labiausiai gaila, kad vėjas nulaužė ir paskutines likusias gyvas šakas", – pasakojo R.Kupreščenkienė.

Kaimo žmonės nustebo, kad nuo žaibo smūgio iš ąžuolo drevės iškrito koplytėlė su švč. Mergelės Marijos statulėle.

"Koplytėlės langelis lyg išspirtas. Tačiau stiklas nesudužęs. Va kokia mistika", – kalbėjo įvykio liudininkė.

Moteris prisiminė, kad ugnis ąžuole įsisiautėjo lyg pasiutusi.

"Kaip kamine kaukė ir ūžė liepsnos. Ąžuolo vidus jau buvo išpuvęs, todėl susidarė kiaurymė", – pasakojo moteris.

"Tikrai ne žmonių darbas"

R.Kupreščenkienė, išgirdusi, jog viešojoje erdvėje atsirado tokių specialistų, kurie puolė aiškinti, kad ąžuolas buvęs padegtas pačių žmonių, net pašiurpo.

"Kaip taip galima sakyti? Tai tikrai ne žmonių darbas. O ir niekam ranka nebūtų kilusi padegti tokį medį. Per tokią audrą pievoje nė gyvos dvasios nebuvo. Aišku, kad žaibas kirto. Visa bendruomenė saugojo ir prižiūrėjo jį. Kiekvieną gegužę mes rinkdavomės prie jo į gegužines pamaldas", – pasakojo moteris.

Gamtos paminklu pripažintas ąžuolas Gamtos vertybių registre įregistruotas Grūšlaukės ąžuolo vardu, nors jis auga Plokščių kaimo teritorijoje.

R.Kupreščenkienė tikino, jog vos prieš mėnesį su kaimyne buvo prie ąžuolo, nupjovė žolę ir taisė išvirtusią tvorelę, kad šernai ąžuolo nepasiektų.

"Senoliai pasakojo, kad čia buvo stebuklinga vieta. Daug kas ateidavo pasimelsti. O dabar maldos mūsų ąžuolo neišsaugojo", – prisiminė gyventoja.

Rado apeigų akmenį?

Manoma, kad šis ąžuolas galėjo būti susijęs su pagonybe. XX a. 8-ajame dešimtmetyje šioje vietoje buvo rastas akmuo su dubeniu, specialistai tuomet radinį įvardijo kaip apeiginį akmenį.

Tačiau įvairiuose šaltiniuose minima, kad akmenį susprogdino melioratoriai.

Ąžuolas auga kaimo šiaurės vakariniame pakraštyje, Juodupio (Įpilties) upelio dešiniajame krante.

Jo viršūnė nulūžusi, išpuvusi ir apskardinta.

Pasak legendos, šiame kaime gyvenęs meistras Zabitis. Žmonai mirus, likęs jis vienui vienas. Iš lūpų į lūpas perduodama istorija, kad esą šiam meistrui naktį apsireiškė švenčiausioji Mergelė Marija. Neva šventoji ištarė žodžius: "Iškirsk drevę ir įrenk koplytėlę".

Vyras surinko pinigų iš kaimynų ir nupirko Marijos statulą. Taip ir atsirado ąžuole koplytėlė.

Tai, kad ąžuolas pragaištingai sudegė per pačią Valstybės dieną, Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo metines, Plokščių kaimo bendruomenė laiko pranašišku ženklu.

"Svarstėme, kokį čia ženklą mums Dievulis siunčia. Mažas tas mūsų kaimelis, senolių nedaug turime, bet dauguma prisimena šį ąžuolą kaip apylinkių simbolį", – tikino R.Kupreščenkienė.

Perkūnas trenkė ne kartą

Ilgametis Darbėnų seniūnijos seniūnas Edvardas Stalmokas prisiminė, kad šio ąžuolo paunksnėje būta ne vienos vakaronės.

"Šis ąžuolas mena 600 metų. Prie jo žmonės rinkdavosi dar pagonybės laikais, o ąžuolo istorija buvo perduodama iš kartos į kartą. Net ir krikščionybės laikais šis ąžuolas traukė žmones. Jis tuo ir unikalus, kad per amžius buvo laikomas šventa vieta", – pasakojo jis.

E.Stalmokas teigė, kad šis ąžuolas buvo ne kartą audrų aplaužytas, vėjas buvo išlaužęs jo viršūnę.

"Bet jis vis išsaugodavo gyvybę, nors pats vidus jau buvo išdrevėjęs. Šis ąžuolas per tiek laiko – visko matęs. Perkūnas jį trankė ne kartą. Spėju, kad Žemaitijoje jis galėjo būti vienas stambiausių ąžuolų, nes jo vien liemens skersmuo yra per tris metrus", – tikino pašnekovas.

Buvęs seniūnas prisiminė, kad didžiausiu galiūnu tarp ąžuolų pripažintas Stelmužės ąžuolas, augantis Zarasų rajone, turi 3,5 metro skersmens kamieną, tik prie pat žemės jo skersmuo siekia 13 metrų.

Komentaras

Libertas Klimka

Gamtos mokslų daktaras, etnologas

Oho, kokia įdomi istorija. Labai retas atvejis, kad Perkūnas štai taip parodytų savo galybę. Mindaugo karūnavimo dienos proga Perkūnas parodė, jog jam nepatiko tas faktas, kad Mindaugas pirmasis pakrikštijo Lietuvą. Juk Perkūnas yra pagonybės ir jėgos simbolis. Panašu, jog jis pyko už tai, kad buvo švenčiamos Mindauginės. Galime įžiūrėti priešpriešą šiuose mitiniuose dalykuose. O kalbant rimtai, į ąžuolą Perkūnas trenkia dažnokai dėl to, kad jo yra gilios šaknys. Palyginti su kitais medžiais, ąžuolo mediena yra laidesnė elektrai. Ąžuolas mitologijoje dažnai gretinamas su Perkūnu. Juk yra daugybė ąžuolų, vadinamų Perkūno ąžuolais. Pavyzdys galėtų būti Plungės dvaro parke esantis Perkūno ąžuolas. Jis taip pat turi savo legendą. Atmetant mistiką, iš tiesų Perkūnas dažnai trenkdavo į ąžuolą, o kaime net dažnokai sodindavo ąžuolą prie sodybos kaip savotišką perkūnsargį. Ąžuolą pasodindavo net ir kaimo viduryje. Iš ąžuolo, į kurį trenkė žaibas, darydavo žagres. Todėl, kad tik tokios žagrės įveikdavo usnis dirvoje. Usnis – toks augalas, kuris yra velniuko dispozicijoje. Perkūnas nugali požemių valdovą Veliną, ir tai nutinka pavasarį, kai po pirmojo griaustinio atrakinama žemė ir leidžiama augalams vešėti. Taip pat žmonės naudojo žaibo trenkto ąžuolo pliauską ar nuoskilą, kai mėždavo mėšlą laukuose. Tokios medienos pliauska buvo rišama po vežimu. Toks Perkūno trenktas medis – ypatingas, o tai yra ypatingas ginklas prieš požemių valdovą Veliną. Pavadinimas kilo nuo žodžio vėlė ar velėna, tačiau vėliau imtas vadinti velniuku. O ąžuolas lietuviui buvo itin svarbus. Žemaitijoje, Kelmės rajone, du kaimai susitikdavo po šimtamečiu ąžuolu žaisti ritinio. O koplytėlės medžiuose yra tikri istorijos liudytojai. Manyčiau, kad per jas į Lietuvą atėjo krikščionybė. Prūsiškuose šaltiniuose yra daugybė istorinių piešinių, kuriuose matyti, kaip žynys į medį neša aukas – linų, medaus korį ar kitokių aukų. Medis lietuviui yra maldos kelias. Per medį ne tik aukota, bet ir melsta. Tai pasakoja rašytiniai šaltiniai. Gudrūs misionieriai turėjo žinoti tą faktą, todėl koplytėlės ir radosi medžiuose.